Balsas tyruose

Nereikia nė priminti, visi žino – krizinis biudžetas labiausiai nuskriaudė kultūros įstaigas. Ir Širvintose pernai nemokamų atostogų pirmiausia išėjo bibliotekos kolektyvas. Ir ne trims dienoms, kaip meras su savo pavaduotoju, o savaitei. Vėliau – dar vienai. Apie naujas knygas neverta net klausti, kažin, ar šiemet jų bus. Gerokai sumažėjo ir periodikos. Kadangi mano mėgstamiausios spaudos, kad ir kaip gaila, nebeliko pirmiausia, tai ir Skaitykloj senokai besilankiau. Bet sutikau pažįstamą nuolatinę skaityklos lankytoją, vėliau – dar vieną, ir dar… Ir visi tvirtina tą patį: Skaitykla tebėra, tik joje… neįmanoma skaityti. Smalsumo vedama, penktadienio popietę užsukau ten ir aš. Ir buvau maloniai nustebinta: skaityti dar tikrai yra ką. Aišku, mažiau liko žurnalų, nebėr vieno kito laikraščio, bet pagrindiniai dienraščiai yra, populiariausi savaitraščiai – taip pat. O dar rajoninė spauda, šūsnis žurnalų… Norėdamas viską bent pavartyti užtruksi ne vieną valandą. Beje, vieną kitą (aišku, nelabai populiarų) žurnalą atsiunčia leidėjai nemokamai, nemokami ir rajoniniai laikraščiai. Ačiū Dievui, dar ne skaitymo badas. Tik tą statinę gerų įspūdžių “medaus” apkartina, sakyčiau, net ne šaukštas, o visas samtis deguto. Nepaisant to, kad dega visos lempos, Skaitykloje tvyro prieblanda. Tikra “balanos gadynė”. Straipsnių pavadinimai dar įskaitomi, bet tekstą jau vargiai beįžlibinsi. Keista, kad iš visų Viešosios bibliotekos patalpų prasčiausiai apšviesta būtent ta, kurioje skaitoma daugiausia. Abonemente lempos kitokios, ten daug šviesiau. Kaip ir Vaikų literatūros skyriuje ar Parodų galerijoj. Beje, toks apšvietimas buvo visą laiką, tik ankstesniais metais, atsimenu, rudeniop ant stalų statydavo papildomas lempas. Dabar, kai Skaitykloje atsirado ir kompiuteriai, lempų nebėra kur jungti. Ar tikrai nebegalima rasti išeities? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Ach, ta klastūnė žiema žiemužė! Kodėl gi ji negalėtų būti kaip iš atviruko: su apšarmojusiais medžiais, lengvu šaltuku, saulėj boluojančiu sniegu… Kur tau! Jau kai užgriūva, tai iškart su speigais, pūgom ir, baisiausia, – lijundrom, paverčiančiom čiuožykla kelius ir šaligatvius. Kelininkai keikiasi, komunalininkai dejuoja, ligonių kasos skaičiuoja nuostolius, o mes, atsikėlę nuo apledėjusio tako, tikrinamės, ar visos kūno dalys sveikos. Vieniems pasiseka, kitiems – nelabai. Štai ir Kėdainių merė nukentėjo, kaip “Briliantinės rankos” herojus: paslydo, pargriuvo, atsipeikėjo – gipsas, lūžusi ranka. Ir ko čia stebėtis, pasakys ne vienas. Stebėtis yra kuo: pasirodo, kai kurie merai vaikšto gatvėm, kaip eiliniai mirtingieji. O mūsų mero, žingsniuojančio gatve ar apsiperkančio prekybos centre, per jo kadencijos laiką bent jau man matyti neteko. O gaila! Galėtų pereiti, pažiūrėti, kaip miestas žiemą tvarkomas, kaip dirba atsakingos tarnybos (beje, galėtų kokią 4-5 val. ryto ir neapšviestomis gatvėmis pasivaikščioti). Žinoma, prie Savivaldybės rūmų tai visada tvarka, o toliau – visokių vaizdų esama…

Kai gamta nuolat krečia išdaigas, prisimeni seną, banalią tiesą – nėra nesvarbių darbų ir nesvarbių žmonių. Kitu laiku gatvių valytojų nė nepastebim, o dabar nuo jų stropumo ir sąžiningumo priklauso mūsų sveikata. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

2009-ieji istorijon įėjo kaip pasaulinės krizės metai, JAV pakrikštyti “ilgąja žiema”. Tikiu, kad 2010-ieji jiems jau “ilgasis pavasaris”, bet pas mus jie prognozuojami dar sunkesni nei praėję, vadinasi, “žiema” nesibaigs.

Su nuostaba ir pavydu skaičiau apie Čekiją. Taip, ir ten krizė, ir ten nelengva, bet jų Vyriausybė rado būdų padėti gyventojams – sumažino (ir gerokai!) VISUS mokesčius. Įsivaizduojat, tenykštė valdžia supranta, kad žmonėms sunku! Tai kodėl to nesuvokia mūsiškė? Latvijos Konstitucinis Teismas pensijų mažinimą pripažino neteisėtu, jis atšauktas. Mūsiškiai teismų nebijo, jie sako, kad viskas pagal įstatymą. Ir kodėl mums amžinai nesiseka? Juk rinkimuose balsuojam tikrai ne už bet ką, renkam tuos, kurie, mūsų manymu, geriausi? O rezultatas!
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Šventiniai fejerverkai šį vakarą ženklins ne tik senųjų metų, bet ir atominės elektrinės darbo pabaigą. Ryt prabusime “balanos gadynėje”. Neišsigąskit, čia aš tik šiaip, vaizdingumo dėlei. Elektros, atrodo, užteks, tik ar užteks pinigėlių už ją susimokėti? Nesu tokia optimistė, kaip kaimynė pensininkė, kuri tvirtina: “Kiek čia tos elektros sunaudoju, nebaisus tas pabrangimas.” O kiek tas pabrangimas paveiks maisto prekių, paslaugų, benzino kainas? Šventinį vakarą nesinori apie tai galvoti, bet šventės viens du – ir baigiasi, o gyvenimas tęsiasi.

Metų pabaiga nebuvo nuobodi. Sėkmingai pavykus sumažinti pensijas, tuoj paskelbta apie daugiabučių renovaciją: temą ne naują, bet bauginančią – kad nepultume į paniką, taikoma “raminamoji terapija”: atseit, po renovacijos “mokesčiai nepadidės, nors turėsime grąžinti banko paskolą (o kiek dar visokių paskolų sukrauta ant mūsų pečių ir be šios?). Manęs ši “terapija” neveikia: kas gi gali garantuoti tokį dalyką? Juk nereikia aiškinti, kad viską apskaičiavo specialistai pagal formules ir metodikas – suskaičiuoti galima visaip, o norima ir esama sutampa ne taip jau dažnai. O ir pažadėti nesunku – liežuvis juk be kaulo. Tų rožinių pažadų jau kiek esame girdėję! Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Teko išsikalbėti su labdaros organizacijos “Maisto bankas” savanore, ne vienerius metus dalyvaujančia prieškalėdinėse maisto produktų aukojimo akcijose Vilniaus prekybos centruose. “Visko tenka prisižiūrėti ir prisiklausyti,- pasakoja ji. – Svarbiausia išvada, kurią pasidariau dalyvaudama šioje veikloje: labiausiai užjaučiantys ir dosniausi tikrai ne garsios žvaigždės, turtingi verslininkai, bankininkai ar seimūnai. Patikėkit – “liūto dalį” suaukoja pensininkai ir paprastas “proletariatas.” Skaudu ir pikta, kai kokia “bulvarų” išpopuliarinta žvaigždutė tiesiog demonstratyviai stumteli priėjusį savanorį ar atvirai bodėdamasi atlieka pareigą: dviem pirštais paėmusi pigiausią kruopų ar makaronų pakelį įmeta į aukų dėžę ir išdidžiai pasišalina. O štai suvargęs pensininkas, detaliai išklausinėjęs, kokie produktai tinka, grįžta kupinu krepšiu nešinas ir dar padėkoja už tokią prasmingą ir reikalingą akciją.”

Negali nesutikti su šiais teiginiais. Ne veltui sakoma: “Sotus alkano neatjaučia.” Nuo vargo pelės iki žvaigždūno ar seimūno – kaip nuo Žemės iki Mėnulio. Kur ten jiems iš savo aukštybių įžiūrėti varganą “bomžą” ar alkstančią daugiavaikę šeimą? Ne kartą teko tuo įsitikinti ir Širvintų krašte. Pamenat, prieš porą metų buvo renkamos lėšos šešiolikmečio bagaslaviškiečio gydymui. Manot dosniausi buvo vietos verslininkai ar politikai? O ne. “Liūto dalį” po keletą ar keliolika litų suaukojo pensininkai ir moksleiviai. Ir tai ne vienintelis pavyzdys. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Sensacingas įvykis – pirmą kartą Savivaldybės tarybos narys viešai paklausė gyventojų nuomonės rimtu klausimu. Bent jau aš tokio atvejo neprisimenu. Dažnai pagalvodavau, kaip valdžia keičia žmogų. Atrodo, buvo kaip visi, o pateko tarybon ir tapo visažinantis ir neklystantis. Maždaug: aš valdžioj, o jūsų “glušų” nuomonė man nė kiek nerūpi. Savivaldybė moka nemažus pinigus išrinktajam leidiniui, bet jame spausdina tik posėdžių darbotvarkes ir priimtus sprendimus… O kad viešam svarstymui būtų pateiktas koks projektas, – neatsimenu. Gal ir ne viską reikia skelbti, bet aptariamas atvejis dėl šilumos tinklų modernizavimo – kaip niekas kitas liečia mus visus. Nors ir kaip pyktų valdantieji, ačiū tiems opozicionieriams, kurie viešai suabejojo tais dalykais ir net kreipėsi į visuomenę.

Kaip visuomenės dalelė, esu pamaloninta, kad su manimi tariamasi. Tik ką aš galiu pasakyti? Šis klausimas – kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Tikrai nesu modernizavimo ar naujovių priešininkė, bet kuo tai gresia mano piniginei? Dabar, paklausius iniciatorių aiškinimų, ateitis atrodo rožinė. Ar tikrai?
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Turiu tokią vaikystės draugę – ir darbšti, ir protinga, ir būdo gero, tik vieną trūkumą turi – nesilaiko pas ją pinigai, nemoka ji su jais tvarkytis. Net darželinukas, gavęs smulkių kišenpinigių, planuoja, kaip juos išleis: ar nusipirks vieną didelį šokoladą, ar kelis kartus po mažesnį. O mano draugė, vos gavusi algą, puola šluoti viską iš eilės. Negalvodama ir neskaičiuodama. Nuolat perka ką nors išsimokėtinai, vos baigusi mokėti vieną paskolą, jau tariasi dėl kitos. Jos aplinkoj nėra žmonių, kuriems ji nebūtų skolinga. Ir dažniausiai skolinasi iš vieno, kad galėtų grąžinti kitam. Užburtas ratas. Bandyti ją paprotinti – tuščias reikalas. Į visas pastabas atsako: “Ai, vis vien pinigų nėra, o nusipirksiu, tai ir turėsiu.” Arba atšauna: “Tau gerai kalbėti, tu moki su pinigais tvarkytis, o man taip neišeina.” Bergždžias pasiteisinimas, tai juk ne aukštoji matematika. Tiesiog reikia atsižvelgti į galimybes, o ne keletą dienų mėtyti į kairę ir dešinę, kad vėliau sėdėtum be pinigų. Ne veltui liaudis sako: “Pinigas mėgsta būti skaičiuojamas.”

Siaučiant krizei spauda nešykšti patarimų, kaip taupyti. Dažniausiai jų autoriai – solidūs finansininkai, bankų analitikai. Paskaitai ir… nieko naujo neatrandi. Dauguma šitaip gyvenom visada: taupydami, skaičiuodami, neišlaidaudami. Na, o tokiems kaip mano minėtoji draugė – tie patarimai nė motais, jie tvarkosi pagal savo “finansinį modelį”. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Sako, Vilniuj kai kurios parduotuvių vitrinos Kalėdoms pasipuošė dar prieš Vėlines. Pas mus dar tylu, ramu. Šlapia, tamsu, o dar iškasinėta, purvais pažliugusi Vilniaus gatvė. Kažin kodėl pas mus visi didieji darbai pradedami rudenį? Taip buvo su garsiuoju tiltu per Beržę, kurį remontavo per pūgas, taip dabar su vandentiekio projektu. Būtų kasinėjama vasarą, kai sausa, o ir džiūva viskas sparčiau, nelabai ir pajustume nepatogumus.

Beje, labai aktualu ir saugumas. Kabaldiškiai skundžiasi, kad dviračių teko atsisakyti, nes tamsoj važiuoti labai pavojinga. Gatvės neapšviestos, o duobės, kurių prikasinėta tankiai, aptvertos tik popierinėmis juostelėmis, tad įgarmėti į jas didelė tikimybė. Gal galima būtų pakabinti kokius atšvaitus? Šios problemos vasarą irgi nebūtų.

Bet yra, kaip yra. Tiems, kurie laukia vandentiekio, ne tiek ir pikta dėl duobių, jie laukia kalėdinės dovanos – vandens. Dėl to verta ir pakentėti. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Kol šalies elitas ilsėjosi po triukšmingų Helovino vakarėlių prašmatniuose klubuose, mes, eiliniai, skubėjom į kapines – jau švariai išgrėbstytas, chrizantemomis lyg pusnimis baltuojančias. Na ir kas, kad komunalininkai šiemet neatvežė nei žemių, nei smėlio (neprisimenu, kada dar taip buvo), apsiėjom ir be jų malonės. Atrodytų, viskas tvarkoj: aplankėm, prisiminėm, žvakeles uždegėm. Bet pagerbdami mirusius ar neužmirštam gyvųjų? Nustebot? Be reikalo.

Štai iškalbinga situacija: prie buvusio kaimyno kapo susitinku jo našlę. Moteris guodžiasi: va, sūnaus būta – puokštė padėta, žvakutė dega. Kapus aplankė, o pas mane neužėjo, matyt, laiko pritrūko. Nežinojau nė ką besakyti: vienintelis sūnus, gyvenantis kitame mieste, rado minutę kapui aplankyti, bet neužsuko pas mamą. Ne, sūnus ne girtuoklis netikėlis, tai normalus vyras, tvarkingas šeimos tėvas. Vadinasi, į kapines atėjo, nes visi tą dieną eina, o kad mama laukia ir ilgisi, nesvarbu. Ar taip turi būti? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Turėjom progą įsitikinti, kad rajono valdžia tikrai gerai išmano viešuosius ryšius. Kai kovo mėnesį šilumos kaina be jokios logiškos priežasties buvo padidinta maždaug 35 proc., dauguma nesuprato, kam to reikia. Tad už kovą ir balandį sumokėjom nauja kaina, o jau gegužę pasigirdo gražaus gyvenimo pažadai: kainos kris, mokėsim mažiau, gyvensim geriau. Atėjo ruduo, o su juo ir šildymo sezonas su pažadėtom naujom kainom. Šildymo kainas pavyko sumažinti 18 proc. Tai džiugi žinia miestelėnams, – šaukia valdžia, o su ja ir kai kurie susipainioję širvintiškiai. Susiginčijom su kaimynu, vos nesusipykom, bet taip ir nesugebėjau jam išaiškinti šio pseudomažinimo esmės. Jis tiki valdžia ir man įrodinėja, kad mokėsim mažiau. Na, kai gaus sąskaitą ir ją palygins su pernykšte, praregės ir gal net atsiprašys. Bet dabar valdantieji džiūgauja: viešųjų ryšių akcija pavyko! Gyventojai supainioti: vieni tiki valdžia, kiti nebežino, kuo tikėti, o treti, kurie mokykloje “nesipyko” su matematika, juokiasi: jei praėjusį sezoną mokėjom po 18,22 ct, o šį mokėsim po 21,83 ct, tai kur čia mažėjimas? Žinoma, dėkui, kad ne 24,51 ct, kaip kovą, balandį ir šį spalį, bet tai nereiškia, kad mus galima mulkinti kalbomis apie kainų mažinimą.
Skaityti daugiau »