Balsas tyruose

Nežinia, ar čia Velykų dvasingumo aura veikia, ar toks metas, bet pastarosiomis dienomis vis senatvės tema šmėkščioja: tai televizija rodo filmą iškalbingu pavadinimu “Šioje šalyje nėra vietos senukams”, tai straipsnis “Ar mūsuose gerbiama senatvė” internete užkliūva… Ko gero, laikas pradėti mąstyti apie neišvengiamai ateisiančius pokyčius.

Deja, senatvė ateina nei laukiama, nei kviečiama. Turbūt devyni iš dešimties “pasirašytumėt” už tokią laimingos senatvės viziją: gyvenimas savuose namuose, tvarkantis be kitų pagalbos, vaikams ir anūkams apsilankant ne tik per didžiąsias šventes, bet kiekvieną savaitgalį. Labai gražu, tik, deja, tikrovė dažniausiai būna visiškai kitokia.

Sako, yra šalių, kuriose nėra vaikų namų, nes ten giminė jaučia pareigą globoti našlaičius. Sako, ten ir senoliai ypač gerbiami, jų žodis visada lemiamas. Lietuvoje vaikų namuose našlaičių, ko gero, yra mažuma, nes didesnė dalis vaikų turi gyvus ir sveikus gimdytojus. Vadinu gimdytojais, nes tėvais turi teisę vadintis tie, kurie vaikus augina. O kaipgi pagarba senoliams? Su rytiečiais tikrai negalime lygintis. Negalima tvirtinti, kad senoliai negerbiami, bet kad nelabai jų paisoma, irgi neginčytina. Ko gero, pagarbos gaunam tiek, kiek nusipelnėm. Bet su pagarba ar be jos ateina laikas, kai tampi nesavarankiškas, nebegali išsiversti be pagalbos. Kas toliau? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Mano kartos žmonės puikiai prisimena socializmo sistemos lozungą “Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal darbą”. Šūkis geras ir teisingas, bet turbūt visus labiau viliojo komunizmo santvarkos samprata “Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius”. Sutikit, jei būtų pavykę tai įgyvendinti, tai bent gyvenimas prasidėtų! Deja, komunizmo nesukūrėm, o ir iš socializmo viršūnėn vedančio kelio seniai išklydom, vadovaujamės kitais lozungais. Dabar ne kiekvienas gali parodyti savo sugebėjimus, o kad atlygis atitinka darbą, daugeliu atvejų irgi diskutuotina. Bet kad mokama už atliktą darbą, nenuginčys niekas. Rašytojas gauna honorarą už išleistą knygą, nesvarbu, ar ją parašė per savaitę, ar per dešimt metų. Pardavimo vadybininkui ar brokeriui mokama už sandorį, ir niekam nerūpi, kiek laiko ir pastangų jam tai kainavo. Ir grioviakasys gaus sutartą atlygį už iškastą griovį, nesvarbu, kiek laiko jį kasė ir kiek kastuvų sulaužė. Sąrašą galima tęsti ir tęsti… Atrodytų, kam kalbėti apie tai, kas visiems žinoma ir nekelia abejonių? Ar tikrai nekelia? Ar tikrai visi pas mus gauna atlygį už ATLIKTĄ darbą? Jei pagalvojote apie valdininkus, Seimo ar Vyriausybės narius ir pan., galvokit iš naujo, šiandien kalba ne apie juos. Lietuvoj klesti įvairios tarnybos, sugebančios pasipinigauti už nieką. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Šventinį savaitgalį vainikavo prasmingas tradicinis renginys – telemaratonas “Gerumo diena”, dar kartą įrodęs, kad lietuviai moka užjausti ir padėti. Dėkui Dievui, nei krizės, nei sunkmečiai nesunaikino mūsų žmoniškumo ir atjautos. Tokių labdaros akcijų vyksta nemažai, ir suaukojamos sumos tikrai įspūdingos. Apmaudu, bet ir gerumui pagaliai į ratus kaišomi. Neseniai nuskambėjo istorija apie apmokestintą labdarą, skirtą klausos aparatui negirdinčiam vaikeliui. Gera žinia – Mokesčių inspekcija savo pretenzijų atsisakė, viešumas padėjo. Gaila, kad valdininkų žmoniškumą tik žiniasklaida pažadina. Į Gerumo dienos “medų” “deguto įlašino” viena telekomunikacijų bendrovė, nepanorusi atsisakyti savosios pelno dalies ir pasielgusi pagal savo reklaminį šūkį “ir turtuoliai taupo”. Ką darysi, tai jų teisė, bet man, kaip klientei, pikta: dalis mano aukos nusės jų kišenėje. Bet tai menka smulkmena, palyginti su tuo jausmu, kuris apima matant tokią vienybę ir susitelkimą.

O mūsų krašto žmonės irgi geri? – klausiu socialinių darbuotojų.

- Tikrai geri, – išgirstu atsakymą.

Kalbamės apie paramos akciją nuo gaisro nukentėjusiai daugiavaikei šeimai. Jau gal mėnuo praėjo, o žmonės nenustoja aukoti. Būna, nepažįstami gatvėje stabdo, klausia, ko labiausiai trūksta, siūlo paramą. Vaikams drabužėlių prinešė tiek, kad sunešioti nebespės. Nelaimė priverčia susitelkti ir bėdoje aplinkinių nepalikti. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Baigiasi neeilinė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio savaitė. Prisiminėm istoriją, sulaukėm svečių, pasitikrinom, anot Prezidentės, kam svarbi Lietuva ir jos nepriklausomybė. Gaila, kad tie mūsų jubiliejai – tiek tūkstantmetis, tiek dvidešimtmetis, išpuolė krizės sąlygomis. Tad ir “dovanos” krizinės: pensinio amžiaus ilginimas, motinystės išmokų bei nedarbingumo pašalpų eilinė reforma. Ir nemėginkit skųstis, tarpukario Lietuvoj irgi buvo krizė, o tada nebuvo jokių pensijų, bedarbio pašalpų, juolab – motinystės išmokų. Tai ne mano, o tūlo seimūno paprotinimas. Na, akmens amžiuje nebuvo komunalinių mokesčių, o ir mėsa ne parduotuvių lentynose gulėjo, bet po girias bėgiojo. Gal nelyginkim to, kas nepalyginama. Juk jūs, gerbiamieji valdantieji, nuo svaiginamų valdžios viršūnių savęs iki mūsų nenuleidžiat. Mums sumažintos algos ir pensijos, premjerui – atnaujinta rezidencija su oranžerija ir pirtele. Kalbama, už tam skirtus pinigus galima pastatyti ir įrengti dešimt namų. Tai juk  – tik namų, o čia – rezidencija… Vėl nepalyginami dalykai. Paralelių galima rasti visur, bet ar visada to reikia?
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Anądien užsuko seniai matyta bičiulė. Gurkšnodamos arbatą aptarinėjam kas “dūšiai” ramybės neduoda.

- Ne per seniausiai netoli Poliklinikos mačiau nekasdienį vaizdą: grupelė Savivaldybės darbuotojų su vicemeru priešaky gramdė senosios Poliklinikos prieigas. Žiauriai nemėgstu tos “pokazuchos”,- pareiškia bičiulė.

- O kas čia blogo?- nesutinku. Kad tokios akcijos parodomosios, žinome jau nuo tada, kai Leninas “subotnike” rąstą panešėjo. Svarbiausia, kad tai vis tiek duoda naudos. Galų gale ne Savivaldybės klerkų darbas valyti šaligatvius ir kiemus. Bet padarė gražų gestą, nuvalė Poliklinikos prieigas. Ne vienas už tai bus dėkingas, nes ten amžina čiuožykla, tarsi ne ligoniai vaikščiotų, o čiuožėjai treniruotes rengtų.

- Gerai, dėl Poliklinikos tau pritariu,- sutinka pašnekovė.- Bet aš mačiau juos dirbančius prie buvusios Poliklinikos, ten, kur tie išliaupsinti socialiniai būstai. Argi ne pikta: milijonus išleido rekonstrukcijai, net kompiuterizuotą šilumos punktą įrengė. Pažiūrėk, anot spaudos, jie moka 4,5 Lt už kvadratinį metrą, o aš privatizuotam, bet nemodernizuotam bute ploju ko ne 8. Ir dar valdžia surengia talką jiems sniegą nukasti! Ar ne gražus vaizdas: vicemeras taką gramdo, o gyventojai pro langus stebi, kas čia vyksta. Nė vienas neišėjo padėti! Ar ne karališkas gyvenimas? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Lietuvoj pakvipo rinkimais. Kalbu ne apie savivaldybių rinkimus, nors netiesioginė agitacija jau juntama. Nenuostabu, metai netruks prabėgti, pats laikas pradėti “viliotinius “. Bet labai gali būti, kad teks perrinkti Seimą. Tai labai rimta, ir klaustukų čia išties daug.

Turbūt daugelis sutiktų – šis Seimas ypač nevykęs: skandalai, neproduktyvus darbas, įvairiausios aferos ir apgavystės. Paprasti rinkėjai niekaip nesuvokia, kaip galima mėnesį nesirodyti Seime, o grįžus išdidžiai atsisakyti atlyginimo (dar pabrėžiant, kad iki tol niekas taip nedarė) ir manyti, kad viskas tvarkoj. Tegul pabando taip pasielgti paprastas pilietis, tuoj pat atsidurs už durų ir dar su “vilko bilietu”. Iš Seimo nario atimti mandatą įmanoma tik apkaltos būdu. Argi varnas varnui ryšis kirsti akį? Nemanau, o tai reiškia, kad “atostogautojas” ir jo “dubleris”, tvarkingai balsavęs už kolegą, ir toliau atstovaus rinkėjams. Ar mums reikia tokių atstovų? Nenuostabu, kad rinkėjai subruzdo: pradėti rinkti parašai dėl konstitucinės pataisos. Politiniai oponentai tvirtina, kad tai tik vienos partijos, atsidūrusios politikos užribyje, mėginimas grįžti į valdžią. Galbūt, bet tai esmės nekeičia: turim teisę rinkti, norim turėti ir paleisti. Tarkim, ši akcija pavyks, Seimas bus paleistas. O kas toliau? Na gerai, surenkam parašus, pakeičiam Konstituciją, paleidžiam velniop tą susikompromitavusį Seimą, išsirenkam naują. Ar jis bus geresnis? Kažin? Kiekvieną kartą eidami balsuoti tikime, kad šįkart tai jau tikrai išrinksime pačius geriausius, protingiausius, sąžiningiausius, darbščiausius… O viskas baigiasi pagal posakį: “Norėjom geriau, išėjo kaip visada.” Dabar viskas pasikeis: blogai dirbat – paleidžiam, renkam iš naujo. Vėl nepavyko? Ne bėda, vėl paleidžiam, vėl renkam. Gyvenimas taps nesibaigiančiais rinkimais. Smagu jausti savo galią! O ar bus naudos? Pirmiausia, visi tie parašų rinkimai, referendumai, ypač patys Seimo rinkimai, kainuoja. Ir kainuoja nemenkai! Antra, o koks tada bus Seimo darbas? Vos apsitrynė, įsivažiavo, jau paleidžiamas. Jei dabar dirbama prastai, kas bus tada, kai neliks jokio stabilumo? Kas norės tokiomis sąlygomis rimtai dirbti? Ir kas norės kandidatuoti? Galimybė bet kada paleisti Seimą gali visiškai paralyžiuoti jo darbą. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Pasirodo, Savivaldybėje kasmet vyksta valstybės tarnautojų vertinimas. Žinoma, įdomu būtų žinoti ir geriausius, ir blogiausius. Bet įdomiausia (ir, ko gero, svarbiausia) išsiaiškinti vertinimo kriterijus: ar ten yra punktas apie požiūrį į žmogų, jo problemas ir jų sprendimo būdus. Ar “valdiškas” požiūris į darbą “neužmuša” supratimo, atjautos, neformalaus pareigų vykdymo?

Ne paslaptis, dauguma esame išvarginti gyvenimo sunkumų, nestabilios padėties, netikrumo. Gal kartais ir pernelyg jautriai reaguojame į abejingumą, pagarbą, nenorą suprasti ir padėti, bet, sutikit, prie to priprasti neįmanoma. Jau seniai nebeturiu iliuzijų dėl valdininkijos “tarnavimo” liaudžiai. Gal antrais ar trečiais Nepriklausomybės metais giminaitė, dirbusi, beje, socialinėje sferoje, pasakojo: “Mums per seminarą pasakė: “Jūs neprivalote informuoti žmonių apie įstatymų pakeitimus, priklausančias lengvatas ar išmokas. Žmonės turi kreiptis patys, o jei nesikreipia, vadinasi, jiems to nereikia.” Štai taip: trumpai ir aiškiai. Pražiopsojai – pats kaltas. Suprantama, pats turi rūpintis, bet ar sunku priminti, padėti, net jei tai neįeina į tiesiogines pareigas.
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Gavau pylos nuo bibliotekininkių: pasirodo, jos nemokamų atostogų turėjo ne po dvi savaites, o po mėnesį. Kai rugsėjį, kilus nepasitenkinimui, biblioteką laikinai uždaryti buvo  atsisakyta, valdžios planų tai nepakeitė, moterys atostogavo paeiliui, nenutraukdamos įstaigos darbo. Nuoširdžiai atsiprašau už dezinformaciją.

Piktintis turėtų ir Savivaldybė: netiesa, kad pensininkai neatleidžiami. Paskutines dienas darbe skaičiuoja… turbūt atspėjote, – valytoja. Sako, net dvi valytojas atleidžia: pensininkę ir antraeilininkę. Aišku, jų darbą išdalins likusioms, tad visos valytojos pajus krizės “grimasas”. Atrodo, krizė ir atėjo tik tam, kad nuskriaustų valytojas, kiemsargius, kitus darbininkus. O štai Infrastrūktūros skyriuje, išėjus pensininkui, jo vieton, sako, ieškoma kito. Taupymas pagal Savivaldybę? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Gal prieš dešimtmetį buvo paplitusi nuomonė, kad viešumas padės “išlupti” skolas už paslaugas, todėl šilumininkai ne kartą skelbė “juoduosius” sąrašus tuo metu vieninteliame Širvintų laikraštyje. Kad dažnam buvo smalsu patyrinėti tą informaciją – neabejotina. Juk smagu žinoti, kad bendradarbiui ar kaimynui sekasi prasčiau nei tau, ar atvirkščiai – ne tau vienam blogai, yra ir daugiau bedalių. Ar tas viešumas davė naudos? Abejoju. Juk tas, kurio skola susidarė dėl sunkios padėties, vis vien nesumokės, nors ant kiekvieno stulpo jo pavardę klijuok. O jei skolininkas piktybinis, – joks viešumas jam nė motais. Tad, suprantama, kad buvo suabejota tokių sąrašų skelbimo etiškumu, ir šio sumanymo atsisakyta (be to, kai kurie “elitiniai” skolininkai sukilo dėl pažeistų žmogaus teisių…). Beje, tada viešumas klestėjo: skaitytojai žinojo, kas “nakvojo” Policijos komisariate, kas apsivogė prekybos centre ar vairavo neblaivus.

Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė: informacija ta pati, tik vietoj vardų ir pavardžių beliko inicialai. O kam rūpi, ką iškrėtė kažkoks mistinis A. B. ar C. D.? Mums pavardes duokit! Pasipiktinę skaitytojai atakavo (ir tebeatakuoja) žurnalistus, šie teisinasi skelbiantys tai, ką pateikia policija ir teismas. Beje, ne kartą buvo rašyta, kad Širvintų policija nelabai noriai dalijasi turima informacija, kad Policijos departamentas jos pateikia daugiau. Kodėl? Kas tai sprendžia? Mūsų Policijos komisariate pasikeitė vadovybė, bet informacijos nepadaugėjo. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Sveikatos apsaugos tema šiuo metu visiems ant liežuvio: ligoninių pertvarka, kiaulių gripas, vaistų kainos – kiekvienam tai rūpi. Ne kartą kilo mintis, kodėl, susidūrę su medikais, dažniausiai jaučiame ne dėkingumą, o pyktį ir kartėlį? Ar visada tik lėšų stygius lemia prastą gydymą, šiurkštumą ir abejingumą? Ar būtina vykdyti absurdiškas instrukcijas ir jomis teisinti darbo broką?

Pašiurpino neseniai girdėta istorija. Tai atsitiko ne Širvintose, tad prašau “kabliukų” neieškoti.

Garbaus amžiaus moteris vakare pasijuto blogai. Sūnus, nieko nelaukęs, nuvežė mamą į ligoninę. Priėmimo skyriuje išgirdo, kad apžiūrimi tik ligoniai, atvežti Greitosios pagalbos tarnybos automobiliu. Įsivaizduojat? Niekas į močiutę net nepažvelgė! Teko važiuoti atgal, kviesti greitąją pagalbą ir vėl… vykti į ligoninę. Beje, gyveno ligonė gal už 30 kilometrų nuo rajono centro… Beje, atvežta antrą kartą ji buvo apžiūrėta ir paguldyta į ligoninę – diagnozuotas insultas.

Sakysit, skamba neįtikėtinai? Sutinku. Jeigu būtų pasakoję ne patys istorijos dalyviai, sakyčiau – gal ko nesuprato, gal ką nuo savęs pridėjo… Nežinau, kas sugalvojo tokią “genialią” tvarką, ar ji galioja visur, ar čia tik vietinės instrukcijos? Kad ir kaip ten būtų, pirmoje vietoje – tikrai ne ligonio interesai. Kažkam tokia situacija naudinga. Skaityti daugiau »