Balsas tyruose

Toks tas gyvenimas – vis daugiau piliečių susiduria su antstoliais. Skolos, varžytynės, alimentai – ką darysi, jei nesėkmių ruožas vis nesibaigia. Bet neretai antstolis pasibeldžia visai netikėtai, o jo darbo metodai priverčia išsižioti ir pasvarstyti, kas tu, žmogau, esi, kokios tavo teisės ir ar apskritai kažkokių teisių esama?

Tipinė situacija: pilietis padarė smulkų pažeidimą, už kurį paskirta 75 litų bauda. Išsiblaškėlis (per išsiblaškymą ir pažeidimas padarytas) banke sumokėjo 50 litų, taigi tapo skolininku. To nežinodamas žmogus ramiai gyveno ir nemalonų nuotykį pamiršo. Prisiminti teko, kai, prireikus grynųjų, bankomatas jų nedavė. Puolė žmogus tikrinti kitų sąskaitų (jų dviejuose bankuose turi net penkias) – visur tas pats. Pasirodo, antstolio nurodymu, sąskaitos areštuotos dėl tos nelemtos skolos. Toliau dar gražiau – nuo kiekvienos jų nurašyta po 336 litus, tiek išaugo suma pridėjus išieškojimo išlaidas. Summa summarum – dėl 25 Lt skolos (kažkodėl buvo perduota 75 Lt suma, kuri tik pradėjus aiškintis pakeista) nurašyta daugiau kaip pusantro tūkstančio.
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, Seime pastaruoju metu daugiausia dėmesio ir laiko skiriama apkaltai. Plačiausi aprašymai, komentarai, begaliniai seimūnų interviu ir prognozės. Solidi komisija gal pusantro mėnesio plušėjo, kalnus dokumentų išstudijavo, kol nutarė – apkalta bus! Dabar kita, ne mažiau solidi, aiškinsis, ar leisti prokurorams traukti nusižengėlį baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie kolegų vertinimai, švelniai tariant, keistoki. Kad ir toks, jog atsakomybę turi prisiimti tik pravaikštininkas – keliauninkas, o jo kolega – balsuotojas lyg ir niekuo dėtas.

O ką, man patinka toks požiūris! Vadinasi, jei aš, gražiai paprašyta, ką nors nugvelbsiu ar užvošiu kam marmūzėn, tai būsiu atleista nuo atsakomybės, juk pati iniciatyvos nerodžiau, manęs paprašė. Ir dabar, kaip skelbia viską matantys “žurnaliūgos”, keliauninkas posėdžiuose nelabai užsibūna. Gera darbovietė tasai Seimas: užsiregistravai, pasisukiojai keliolika minučių, paprašei kaimyno tavąjį mygtuką reikiamu momentu spustelt ir keliauk, kur siela veržias. Ne vien mūsiškiai tokie išradingi. Televizija parodė Rusijos Dūmos posėdį: ten vienas deputatas suskumba devynis mygtukus aptarnauti! Dar menkinamai pakomentavo, jog mūsiškiams toli iki tokių rezultatų… Belieka laukti ir pas mus “devyndarbių” apsireiškimo. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Susitikau Poliklinikoje seniai matytą giminaitę. Moteris turėtų būti, kaip sakoma, pačiame jėgų žydėjime, deja, širdies negalavimai jau antrą dešimtmetį žydėti neleidžia. Po tradicinio: “Kaip laikais?”, ji nusijuokia: “Nežinau nė kaip pasakyti. Prie mano ir taip jau įspūdingos ligų “puokštės” prisidėjo dar viena, bet po neįgalumo nustatymo komisijos verdikto turėčiau džiaugtis, nes tapau lyg ir sveikesnė.” “Nelabai suprantu, – prisipažįstu. – Ligų padaugėjo, bet tapai sveikesnė?” “Ir aš nesuprantu. Bet komisijos išvada teigia, kad nedarbingumo lygis sumažėjo dešimtadaliu. Klausiau šeimos daktarės, tai ji paaiškino, kad priimtas toks nutarimas, įpareigojantis visiems mažinti prarasto darbingumo lygį. Ir spaudoj apie tai skaičiau, ir visiems pažįstamiems taip pat sumažino.”

Įdomios naujienos… Čia ką, dar vienas reformas “vingis”, tokia originali “sveikatinimo” programa? Kiekvienam neįgaliajam dešimties procentų darbingumo lygio nuolaidą!? Spaudoj tokios informacijos neaptikau, “agentūros” VBS duomenimis ne visada pasitikiu, teko ieškoti patikimesnių šaltinių. Pasirodo, oficialaus nutarimo nėra, bet neoficiali politika, sako, tokia, masinis neįgaliųjų “sveikatinimas” vykdomas jau antrus metus. Minėtoji giminaitė buvo geros nuotaikos, nes “sveikatinimas” nepakenkė jos kišenei. Daugeliui kitų pasisekė mažiau, jų piniginės palengvėjo perpus. Sako, tiesiog bibliniai stebuklai vyksta, darbingumą atgauna ir berankiai, ir bekojai, liko tik paralyžiuotuosius prikelti. Nesunku suskaičiuoti, kada “sveikatinimas” bus baigtas: neįgalumo grupė peržiūrima paprastai kas dvejus metus. Jei kiekvieną kartą bus numetama po dešimt procentų, tai po dvidešimties metų net ir visiškai praradę darbingumą bus “sveiki”. O mes dar piktinamės dėl rajoninių ligoninių uždarymo! Po “sveikatinimo” programos įgyvendinimo uždarysim ir respublikines! Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

- Esu beviltiška, niekaip nesuvokiu valdžios veiksmų,- skundžiuosi draugei.

- 99 proc. to nesuvokia,- paguodžia ji.

-Vadinasi, kažkas vis dėlto suvokia,- nenusiraminu. -  Kad ir nedaug, vos procentas, bet vis dėlto…

- Tai čia tie, kurie artimi valdantiesiems,- daro išvadą bičiulė. – Baik išgyventi, kad suvoktum valdžios veiksmus įprastos logikos neužtenka, aš seniausiai net bandyt nustojau.

Gal draugė ir teisi. Matyt, valdžios “galvos” jau tiek iškilo, kad jų genialios mintys nenusileidžia iki mūsų lygio. Sakykim, kaip suprasti, ko valdžia nori iš pensininkų? Sumažino pensijas – ką gi, krizė, “Sodra” ties žlugimo slenksčiu – veržiamės diržus. Dirbantiems pensininkams mažino papildomai – prarijom ir tai. Gaunantys padorias pensijas (pasirodo, yra ir tokių, vieną netgi pažįstu!) paliko darbus, nes… nebeliko pensijos: kuo ji didesnė, tuo daugiau nurėžė. Likusieji paskaičiavo, kad vis tiek dar šis tas lieka, ir dirba toliau. Ne kažin kiek tų dirbančių tėra, pagrindinė masė verčiasi tik iš pensijos, o kuriems sveikata leidžia, ieško galimybių šiek tiek prisidurti. Bet, kaip sakoma, nedarykit staigių judesių, nes valdžios institucijos nesnaudžia: dar nespėjai piniginėn nė cento įmesti, o jau esi skolingas – “Sodrai”, Ligonių kasai, Mokesčių inspekcijai… Niekas ir nesiginčija, pensininkai ne kokie tamsuoliai, žino, kad mokesčius mokėti privalu. Bet leisti iš savęs tyčiotis niekas nenori. Atrodytų, viskas be galo paprasta: pasitaikė koks darbelis, atlikai jį, gavai atlygį, atsiskaitei su valstybe, ir taškas. Nauda ir biudžetui, ir pensininko piniginei. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Kai su kaimyne begurkšnodamos arbatą keiksnojom rajono valdininkus – biurokratus, jos smalsuolis anūkas paklausė, ką tai reiškia. Visiems smalsiems cituoju Tarptautinių žodžių žodyną:” Biurokratas – valdininkas ar pareigūnas, trukdantis tvarkyti reikalus, reikalaujantis atlikti smulkius formalumus, juos išgalvojantis, kitaip – vilkintojas.” Šiuolaikinio jaunimo žargonu – stabdys. Turiu pasiūlymą Kalbos komisijai: kadangi norima lietuvių kalbą kuo labiau išgryninti nuo tarptautinių žodžių, tai keiskime biurokratą į stabdį ir tai bus aišku bei lietuviška. Juk stabdyti bet kokio reikalo sprendimą yra  biurokrato garbės reikalas. Kone kiekvienas, perskaitęs citatą, patvirtins: “O taip, aš irgi tokį pažįstu, oi, kiek jis man nervų prigadino, kol reikalus tvarkė.” Ir daugybė biurokratų prie šio choro prisijungs: juk biurokratas biurokratui irgi… biurokratas, kolegos problemas spręs, kaip ir kiekvieno mirtingojo. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Protingi žmonės pataria negyventi chaotiškai, o būti likimo šeimininkais, planuoti savo pajamas ir išlaidas. Juokų darbas, kad tik būtų ką planuoti! Taigi, pradedam: mokesčiai, paskutinių batų taisymas, įprastiniai vaistai… O kas liko – duonai ir kefyrui. Belieka išdėstyti, kurią dieną perkama duona, o kurią – kefyras, nes abu kartu nebeišeina. Štai jums ir standartinio pensininko standartinis mėnesio išlaidų planas, turbūt nė pats Šemeta geriau nesukurptų. Savaitę kitą viskas gerai, o trečioj – tikras “fors mažor”, sušlubuoja sveikata. Nieko baisaus, naujoji vaistų kainų politika veikia: viena vaistinė šaukia, kad sumažino kone tūkstančio, kita – bene pusantro tūkstančio pavadinimų vaistų kainas. Bet niekšybės dėsniai tebeveikia, šitiek vaistų atpigo, o tie, kurių man reikia, pabrango trečdaliu. Štai jums ir naujoji politika! Niekur nedingsi, tenka pirkti pabrangusius ir dėlioti naują išlaidų planą. Irgi nesudėtinga: mokesčių nieks nesumažins, batus vis tiek lopyti reikia, taigi taisytina tik duonos ir kefyro eilutė – dabar parduotuvėn teks kulniuoti ne kas dieną, o kas antrą, tai ir visa korekcija.
Skaityti daugiau »

Posakis “gyvenimas nestovi vietoje”, mano manymu, paseno. Gyvenimas ne tik nestovi vietoj, jis lekia šuoliais, o aplinkui viskas nuolat kinta ir tobulėja. Jaunimas tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, o vyresnės kartos žmonės, išauginti sovietinėje aplinkoje, ilgus metus geležine uždanga izoliuoti nuo “supuvusių” Vakarų kultūros ir technikos laimėjimų, per stebuklą ten patekę, anot vienos to laikotarpio kultūros veikėjos, negalėdavo atskirti kavinės nuo degalinės, ir dabar vos spėja reaguoti į nuolatinius pokyčius. Kai prieš 12 metų gavau tarnybinį (privačius tada galėjo sau leisti tik verslininkai ir “naujalietuviai”) mobilųjį, tai buvo tokia naujovė, kad, jei kalbėdavai juo eindamas gatve, senukai sustodavo pažiūrėti, ar su tavim viskas tvarkoj. Vos per keletą metų įvyko visuotinė” mobilizacija”, šiandien tais “stebuklais” naudojasi ir močiutės, ir anūkai, o telefonų skaičius seniai perkopė trijų milijonų ribą, nes dažnas naudojasi keletu numerių. O kokybė? Prisiminus tą pirmąją “plytą” tik juokas ima: šiandien telefonu fotografuojama, filmuojama, naudojamasi internetu. Nesiimu spręsti – gerai ar nelabai ta visuotinė telefonizacija. Pastaruoju metu padažnėjo nuogąstavimų dėl poveikio sveikatai, padaugėjo protestų prieš mobiliojo ryšio antenų įrengimą. Turbūt retas pultų įrodinėti, kad jokio pavojaus nėra, aišku, kad sveikatos ta įranga tikrai neprideda. Bet tie protestai skamba kiek juokingai. Kažkur juk tos antenos turi stovėti, kitaip nebus ryšio! O kažin ar bent vienas iš tų protestuojančių yra “be ryšio”? Ir vienminčius į protesto akcijas ar ne mobiliuoju sukviečia?
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Pildosi juodžiausi būgštavimai: “Širvintų šiluma” dar giliau kiša godžias rankas į vis tuštesnes mūsų kišenes. Spalį norėta įteisinti mėnesinį skaitiklių priežiūros mokestį. Prašyta palyginti nedidelės sumos, jei gerai atsimenu – 3,5 Lt. Reikalas tyliai “numarintas”: iš karto nepritarus, vėliau prie jo, dėkui Dievui, negrįžta. Atsirado rimtesnių reikalų, reikėjo” pramušti” 6 mln. paskolą, anot jos šalininkų taryboje, neturėsiančią jokios įtakos šilumos tarifams. Žodis – ne žvirblis, tad apie tarifų didinimą kol kas nekalbama. Kol kas – kol priešaky vasara ir radiatoriai šalti… Bet pasipinigavimui rezervų atrasta. Ir užsimota plačiai: vietoj “niekingų” trijų litų norima jau trisdešimt keliais šilumos mazgų priežiūros mokestį kilstelėt. Argi svarbu, kad atsakingos tarnybos ką tik pripažino: minimas mokestis renkamas neteisėtai. Dvylika metų neteisėto pasipinigavimo! Bet mūsiškiams šilumininkams jokios nutartys nė motais: dar nenutilus kalboms apie šį faktą, jie gana originaliai nutarė tai “atžymėti”, pakelti įkainį “vos” šešis kartus. Ir vėl rimčiausias argumentas: pas mus tas mokestis mažesnis nei kitur. Prisimenat, taip kalbėta ir prieš paskutinį šilumos tarifų didinimą. Nori mūsų šilumininkai pirmauti, nors tu ką. Turbūt “Širvintų vandenų” laurai ramiai miegoti neduoda. Jau kelias savaites vilniečiai virkauja, kad vandens kainą norima kelti 50 proc. ir vietoj 4,3 Lt teks net 6,5 Lt už sunaudotą kubinį metrą suploti. Užjaučiu, bet kai Širvintose jau metai kaina yra 8,5 Lt (plius abonentinis mokestis), norėčiau būti vilniete. Ten dar ir “gyvatuko” mokestis nuo mūsiškio gerokai atsilieka… Vilties teikia tai, kad taryba atidėjo naujojo tarifo tvirtinimą, gal sveikas protas nugalės. Gal netgi bus nutarta nutraukti neteisėtas rinkliavas, tai būtų logiška ir teisinga. Atkakli šiaulietė dešimt ( !) metų kariavo dėl šilumos mazgų priežiūros mokesčio pripažinimo neteisėtu, galima tik pavydėti jai užsispyrimo ir kantrybės. Stebint tokius atvejus darosi nebeaišku, kas dėl to kaltas, kas už tai atsakingas. Kažkas juk davė pradžią tam reikalui, jis turėtų ir atsakyti. Tik, žinoma, taip nebus, būsim patenkinti, jei nurodys neteisėtas rinkliavas nutraukti. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Žinomas finansų analitikas neseniai viešai pareiškė, kad pensijos ir kitos socialinės išmokos buvo sumažintos tik apkiautėliams. Niekaip negaliu nuspręsti, ar galiu save prie jų priskirti: išmokos man nesumažino, tai lyg ir ne apkiautėlė? Bet nesumažino todėl, kad jos dydis nesiekia tos ribos, nuo kurios buvo mažinama. Išeitų, esu žemiau nei apkiautėlė?! Bet man tai dar nieko. Kokiais apkiautėliais turėjo pasijusti tie 200 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie ne tik jokių išmokų negavo, bet dar ir skolininkais tapo. Skolingi už tai, ko… negavo. Negavo nei pajamų, nei nemokamos medicinos pagalbos, o vis tiek skolingi. Dar neaišku, kuo viskas baigsis – politikai nebesutaria, kai kas prakalbo apie amnestiją ir net skolų nurašymą. Aistroms nenurimstant Vyriausybė žada priimti “saliamonišką” sprendimą: atidėti skolų grąžinimą metams, paskui spręsti iš naujo. Didelė tikimybė, kad po metų viskas bus nurašyta. Negi valdžia tikėjosi, kad skolininkais paskelbti bedarbiai nė nemirktelėję puls su pinigais prie Mokesčių inspekcijos durų? Kodėl parklupdytus, netekusius darbo ir pajamų žmones, dar reikia ir sutrypti, sumaišyti su purvais? Anoks čia nusikaltimas – nesiregistruoti Darbo biržoje. Kaip sakydavo mano šviesios atminties močiutė: jei tik toks griekas ant sąžinės gulėtų, pekloj smala būtų išdžiūvusi. Valdžiai tokie bedarbiai “nelegalai” tik į naudą: nedarbo lygis mažesnis, prieš pasaulį gražiau atrodom ir išlaidos mažesnės. Skaityti daugiau »

Kai kurie “valgymo reikalų” niuansai

Kažkada sovietiniais “deficito” laikais vienas satyrikas taikliai pastebėjo, jog vos tik koks produktas dingsta iš parduotuvių lentynų, tuoj žiniasklaidoj prasideda kampanija, aiškinanti minėto produkto žalą mūsų sveikatai.Tai prisiminiau ne aš, o mano aštuoniasdešimtmetė tetulė, kuri šias tendencijas įžvelgė gavėnios metu: “Ne šiaip sau jie nuolat tvirtina, kad tikra gavėnia tik sausai pasninkaujant,- tikino ji.- Krizė – tai reikia, kad taupytume, kukliau valgytume, dėl to ir primena senolių laikus. Ne pasninkas čia svarbiausia, čia Vyriausybės viešųjų ryšių kampanija vyksta.”

Klausiausi jos nepatikliai, bet perskaičiau kai ką, palaikančio jos nuomonę. Knietėjo apie tai parašyti, bet nesinorėjo erzinti pasninkaujančiųjų. Dabar, kai atsigavėjom ir atsigavom, galima pakalbėti apie… valgymą.

Taigi, antraisiais krizės metais atlikta apklausa atskleidė neįtikėtiną faktą: lietuviai dar… valgo. Ir ne bet kaip valgo: 11 proc. mėsą valgo keliskart per dieną, 40 proc. – kartą per dieną, toks pat proc. – keliskart per savaitę, 5 proc. – kartą per savaitę. Ir tik vargani trys procentėliai mėsos nevalgo visai, bet, ko gero, tai ne krizės nukamuotieji, o tiesiog vegetarai. Jau matau, kaip valdžios vyrai ir moterys trina rankas: aha, dar valgo, vadinasi, veržiam diržus dar per vieną skylutę, o gal ir per visas dvi. Teigiama, kad dažnas mėsos valgymas yra vienas rimčiausių gerovės rodiklių. Vadinasi, jei 96 proc. lietuvių dar nepamiršo mėsos skonio, gerovės čia aiškiai per daug. Padėkim liaudžiai pamiršti mėsos skonį! Priverskim Lietuvą gyventi sveikai! Skaityti daugiau »