Balsas tyruose

Klausausi anądien Aplinkos ministerijos klerkų postringavimų ir nebežinau ką begalvoti. Gal renovacijos vajų norima atšaukti? Procesas nelabai juda, pasigirti nėra kuo, tad laikas pradėti padėties gražinimo darbus. Klerkai susiprotėjo, jog daugiau nei pusė gyventojų yra pasikeitę langus, todėl šilumos taupymo efektas jau turėtų būti nemenkas. Anokia čia naujiena – vaikščiodama po Širvintas matau, jog senų langų ne tiek daug ir belikę, pas mus naujų langų kiekis gal net viršija šalies vidurkį. Tik kuo čia dėta ministerija? Gal kam nors buvo kompensuotas langų keitimas? Neteko girdėti. Gal po langų keitimo sumažėjo mokesčiai už šildymą? Irgi ne. Bet ministerijos ataskaitas pagražinti tikrai galima: apskaičiavai, kiek langų keitimas teoriškai turėtų sumažinti šildymo išlaidas ir pateikei tai kaip faktą, šit jums ir renovacijos laimėjimai. Kaip pasakytų nemarusis Ostapas Benderis: ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji! O juk tai tik gera pradžia.

Suskaičiuokim, kiek balkonų įstiklinta, sandarių lauko durų įstatyta, surenkim apklausą, kiek gyventojų sienas ir grindis apšiltino, radiatorius ekonomiškesniais pakeitė, žiūrėk, ir galima visai Europai girtis renovacijos pasiekimais. O kad tai ne ministerijos nuopelnas, o tik žaidimas skaičiais – negi kam rūpi, svarbu veiklos vaizdą sudaryti. Visai kaip tame sename anekdote: daugiau dūmų, daugiau triukšmo, gal kas ir patikės, jog važiuojam. Gal tikrai ES kuluaruose patikės, kad pas mus darbai verda, ir atrieks numatomo renovacijos darbams milijardo dalį. Toks ir buvo sumanymas, tiesa? Kas iš to mums, renovuotinų namų gyventojams? Kaip ir anksčiau – rožiniai pažadai. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Tradiciškai spalis yra prisiminimų ir pagarbos mėnuo, kada lankomi ir tvarkomi kapai, prisimenami mirusieji, dažniau susimąstoma apie būties trapumą. Tik prieš Vėlines prisiruoši aplankyti kada nors pažinotus ir mylėtus išėjusiuosius, o vėliau vis trūksta tam laiko. Iki kitų metų, iki kito spalio… Todėl tokiu metu žinia apie cinišką nepagarbą laidojimo tradicijoms tarsi kuolu per galvą trenkė. Garbus ponas, anuomet žydruosiuose ekranuose spindėjęs, beje, retkarčiais ir dabar ten pasipuikuojantis, laidojo savo tėvą. Devintą dešimtį vasarą pabaigęs pedagogas, literatas, buvęs ilgametis mokyklos direktorius tiesiai iš ligoninės buvo išvežtas į gimtojo miestelio kapinaites. Be šarvojimo, atsisveikinimo, tarsi “bomžas”, neturintis nei šeimos, nei draugų. Kaimynų klausinėjama našlė paaiškino: sūnus sakė dabar visi taip daro, šarvoti nebemadinga. Žinia, vaikėjančiai senolei garsusis sūnus yra neginčijamas autoritetas. O man buvo šiurpu klausytis.

Ar tikrai tai naujų tradicijų apraiška? Suprantama, tradicijos kinta. Kažkada buvo neįsivaizduojama, kad Amžinybėn išeinantysis bus išlydėtas ne iš savo namų. Šiandien nieko nestebina iš atokiausių kaimų į rajono centrą atvežami mirusieji. Taip patogiau… Ir šarvojimo laikas trumpėja, ir pernakt niekas nebebudi…

Beje, prieš keletą metų teko dalyvauti “žaibiškose” laidotuvėse, kai velionis buvo pašarvotas keturias valandas. Užteko to laiko – kas tikrai norėjo, suspėjo ateiti atsisveikinti: ir bendradarbiai, ir kaimynai, ir, žinoma, giminės. Bet kad gerbiamas žmogus, nugyvenęs gražų amželį, nenusipelnė atsisveikinimo ir tradicinio palydėjimo į amžinojo poilsio vietą tiesiog galvoje netelpa. Jei tokios naujos laidotuvių tradicijos, tai aš atsisakau jas suprasti ir priimti. Kiekvienas nusipelno deramo atsisveikinimo! Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Vasaros škvalai atėmė ramų miegą mano pažįstamai. Jos butas sename medinuke prie pat gatvės, šalia jo svyra senas šermukšnis. Svyra taip, kad papūtus stipresniam vėjui (o jų šią vasarą tikrai netrūko), rodos, tuoj tuoj grius.

- Galgi lango nepasieks, – viliasi moteris. – Jo “brolis dvynys” prieš keletą metų griuvo ant laiptukų, dėkui Dievui, žalos nepadarė, bet šis aukštesnis, tad visko gali būti.

Tūlas paprieštaraus – anokia čia problema, tereikia kirvio, pjūklo ir problemos nebėr. Ir aš taip maniau, bet šiemet teko nuomonę pakeisti. Dabar pas mus gamta taip saugoma, kad o-jo-joi… Po tos siaubiančios audros, menu, kaunietė raudojo prieš telekameras:

- Nebepamenu, kiek kartų prašėm leidimo nukirsti kieme augantį medį senolį, neleido… Škvalas padarė paslaugą, nuvertė medį… ant neseniai ekologišku šiferiu perdengto stogo…

Jei įstatymai būtų teisingi, atlyginti nuostolius turėtų tie, kurie saugojo pavojų keliantį medį. Ironiškai šypsotės? Nesistebiu, aš irgi nelabai tikiu tuo, ką sakau. Teisybė ne eilinių piliečių nosiai… Neteisėtai suręstos pilaitės, aptvertos ežerų ar upių (neprivačių, suprantama) pakrantės, “prichvatizuotos” svetimos žemės… Ir ką? Ogi nieko. Prieš keletą metų tūlo verslininko (matyt, per mažai “reikalingų” pažinčių turinčio) pirtelę reklamos tikslais nugriovė, o visa kita, anot Maironio, “tebestovi dar vis”. Testovi ir medžiai, kad ir pavojų keliantys, juk nelaimės atveju kaltų, kaip įprasta, nebus. Nebent kokiai laba-a-a-i “vožnai” galvai gumbą įstatys. Bet tokios galvos po senais medžiais nestovi. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Su nostalgija prisimenu laikus, kai pašto dėžutės lūždavo nuo spaudos. Kartais lūžta ir dabar – nuo reklaminio šlamšto ir… sąskaitų. Nebeįperkam laikraščių – ką darysi, toks tas gyvenimas. Kaip pasakytų liūdnai pagarsėjęs kultūros eksministras: parodykit man laikraštį, be kurio neįmanoma išgyventi. Išgyvensim… O kaipgi išgyvena “Lietuvos paštas”, iš spaudos pristatymo duoną valgęs ilgus metus?

Kaip ir kiti monopolininkai, Paštas pajuto konkurentų “alsavimą į nugarą” dar Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Be to, kad pradėjo mažėti spaudos prenumeratorių, pridygo privačių siuntų pristatymo tarnybų, stambiausi dienraščiai įsteigė savuosius platinimo tinklus. O ir pensijų mokėjimo apimtis susiaurino bankai, bei, vėlgi, – privačios pristatymo tarnybos. Širvintose apie tokias girdėti dar neteko, bet kitur jos sėkmingai veikia. Praradus monopolį snausti netenka, reikia ieškoti išgyvenimo būdų. Kurį laiką sekėsi konkuruoti su bankais priimant mokesčius, bet prieš keletą metų ir čia Pašto pozicijos susilpnėjo – paslaugą pradėjo teikti “Perlo” terminalai ir netgi vienas didžiausių prekybos centrų. Laiką taupantiems tai be galo patogu, čia pat ir apsiperki, ir mokesčius sumoki. Ar tai jau “Lietuvos pašto” agonija? Nemanau. Tenka pripažinti, jog, nepaisant kai kurių nesklandumų, ši tarnyba lieka viena stabiliausių ir patikimiausių. Tuo tenka įsitinkinti ne vienam. Gal didmiesčiuose reikalai kitokie, bet Širvintose privačios tarnybos ne visada pasivargina korespondenciją pristatyti laiku. Patyriau tai savo kailiu. Kaip jums patiktų gauti registruotą dalykinį laišką po… 17 dienų? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Savaitės pradžioje paminėta Socialinių darbuotojų diena. Nežinia, ar daug sveikinimų sulaukė socialinių tarnybų atstovai, ko gero, daugiau buvo pretenzijų ir nepasitenkinimo. Dauguma gal nė nepagalvoja, jog socialinio darbo tarnybos gana jaunos, pati sistema įkurta po Nepriklausomybės atkūrimo, 1991 metais. Ir tapo tokia įprasta bei reikalinga, ne vienas jos slenksčius metų metus mina.Deja, neatrodo, jog artimiausiu metu minimoms tarnyboms darbo sumažėtų. Tokia kasdienybė, tad belieka džiaugtis, kad nelengvą minutę gali tikėtis nors minimalios paramos. Pagalbos prašom, o neretai ir pakeltu balsu reikalaujam, o ar visada mokam ją priimti?

Neseniai rašiau apie ant suolelio prie Poliklinikos dienas leidžiantį globos tarnybų užmirštą pilietį. Sulaukiau skambučio: pilietis neužmirštas, jo problemos spręstos ne kartą, siūlyti įvairūs apgyvendinimo variantai – viskas veltui, žmogelis apsisukęs vėl traukia “gimtojo” suolelio link. Tikėkimės, rudeninės darganos privers jį pasinaudoti siūloma pagalba. Seniūnijų socialinės darbuotojos papasakojo ne vieną panašią istoriją, kai pagalba tiesiog atstumiama, visos pastangos virsta niekais. Suprantama, niekas nepadės, jei pats sau padėti nenorėsi. Skaudu socialiniams darbuotojams, kai vietoj padėkos sulaukia nepagrįstų pretenzijų ar skundų. Pačiai teko būti ne vienos tokios scenos liudininke: pašalpa per maža, maisto produktų davinys prastas, drabužiai nebemadingi… Neseniai skaičiau apie telyčių dovanojimo akciją – pasirodo, ne visi sutiko primti siūlomas dovanas, nes nepatiko dovanojimo sąlygos. Jos nebuvo labai griežtos ar žeminančios, tiesiog kai kurie asmenys pernelyg išdidūs: viskas arba nieko! O dar sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūri… Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Gal palaikysit mane neišmanėle, bet aš niekaip “neįkertu” sveikatos apsaugos reformos vingrybių. Netgi ne pačios reformos, greičiau – visos sistemos. Ir kuo daugiau giliniesi, tuo labiau nebesusivoki ir pasiklysti galutinai. Tikra tiesa – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Sveikatos draudimo mokestis, kaip tikina ministras, yra solidarumo mokestis, privalomas kiekvienam be išimties, o kai kurių, labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių, mokėjimo prievolę prisiima valstybė. Ir tuo pačiu stengiasi tas grupes kiek įmanoma mažinti, o mokestį pešti kuo didesnį. Turi personalinę įmonę – klok 72 litus, nesvarbu, kokias pajamas ji duoda, ar išvis duoda. Netgi jei veikla sustabdyta, nuo mokesčio tai neatleidžia. Keista, pajamų mokesčio nemoki, jei pajamų nėra, o šit sveikatos draudimas vis vien turi būti atiduotas. Žmonės skundžiasi, jog net dirbdami ir mokėdami PSD iš atlyginimo, dar turi mokėti ir už nevykdančią veiklos savąją įmonę. Tai mokestis nuo žmogaus ar nuo dokumento? Galima siūlyti: nevykdai veiklos, likviduok įmonę. O gal aš turiu planų po tam tikro laiko veiklą atnaujinti ar imtis kitos? Visi žinom, kiek biurokratinių kliūčių įregistruojant įmonę. Beje, nė kiek ne mažiau ir išregistruojant. Ir juokinga, ir pikta. Teko girdėti vienos personalinės įmonės ekssavininko pasakojimą apie tai, kiek jis vargo, kol gyvenamąsias patalpas pavertė komercinėmis – norėjo įsirengti parduotuvę. Suprantama, yra visokių reikalavimų, didesnė pusė jų visiškai nelogiški ir ginčytini, bet su sistema nepakariausi. Taigi, žmogus vargo – lakstė, derino, parašus rinko, kabinetus varstė, parduotuvėlę įsirengė. Gal porą metų paprekiavus teko užsidaryti – Širvintas okupavo didieji prekybos centrai. Norint likviduoti personalinę įmonę, patalpoms reikia grąžinti buvusį statusą. Manot, tai paprasta? Vėl aibė derinimų, reikalavimų, pažymų pažymėlių… Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Su nerimu seku informaciją apie daugiabučių renovavimą. Nesutinku su Jos Ekscelencija, kad aplinkos ministras neveiklus, ten, kur kvepia dideliais pinigais, jo veikla ypač aktyvi. O daugiabučių renovacija tikras klondaikas, juolab ministras sukosi statybų versle, ten, be abejo, grįš po ministravimo. Jei pavyks visuotinės renovacijos projektas, grįžimas bus su fanfaromis, t.y. su milijoniniais kontraktais savajai firmai. Stengtis yra dėl ko, tad ministras ir nenurimsta: neseniai pasiūlė, kad renovacijai pradėti užtektų ketvirtadalio gyventojų sutikimo. Kas toliau? Ir kvailiui aišku, kitas žingsnis – priverstinė renovacija. Ir negali pasakyti, jog ministras neteisus, renovacija, aišku, reikalinga. Jei tik būtų pinigų, niekas ir nesispyriotų. Bet kai išlaidos ir taip viršija pajamas, imti 20-30 tūkst. (mažiau tikrai nepakaks, patikėkit!) paskolą tikra savižudybė. Net jei dosnioji Vyriausybė kompensuos palūkanas, paskolą vis vien reikės grąžinti. Jau porą metų, įkvėpta finansų ekspertų patarimų, vedu pajamų-išlaidų apskaitą, todėl žinau, jog į manąjį balansą niekaip “neįsipaišo” išlaidos už šildymą. O tai bemaž du tūkstančiai litų ir juos reikia kažkur rasti, jei nenori klimpti į skolas. Daugmaž tiek reiktų rasti ir paskolai padengti. O kur tokios sumos mėtosi? Ir tokių – su nesubalansuotais biudžetais – ne vienetai ir ne dešimtys. Pagal Mokesčių inspekcijos duomenis 48 proc. gyventojų pajamos nesiekia tūkstančio litų. Pusė Lietuvos! Palyginimui – per 5 tūkst. gauna vos 3 proc. Retorinis klausimas: kuri grupė gyvena renovuotinuose daugiabučiuose? Ne vieną išgąsdino prieš tai nuskambėjęs ministro siūlymas įvesti papildomą kaupiamąjį mokestį, ką ir kalbėti apie daugiatūkstantines paskolas. Ne ką bepadės prognuozojamas vieno procento atlyginimo augimas. Ir tie rožiniai pažadai, jog po renovacijos šildymo išlaidos sumažės, nedaug teverti. Kaipgi tuomet versis šilumininkai, kurie ir dabar aimanuoja, jog neišgyvena? Aišku, kels tarifus, ir mes vėl klosim nekuklias sumas. Plius paskola… Ar keista, kad žmones baugina “bomžinės” senatvės vizija? Nebent Seimas pritars naujam mokesčiui: 5 proc. pajamų tėvų naudai. “Net” 40 litų nuo minimalios algos. Tai bent prasigyvensim! Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Autobusų stoty nugirdau jaunų vyrų trijulės pokalbį:

- Velniškai nesiseka, – guodėsi pirmasis. – Vasaros pradžioj įsidarbinau solidžioje statybos firmoje, vykdančioje stambų ilgalaikį projektą, deja, nė mėnesio neišdirbau. Kilo konfliktas su užsakovais, darbai sustabdyti, sąskaitos areštuotos, net už dirbtą laiką nesumokėjo, apie prastovas nėr ko ir kalbėti. Pasiūlė eiti neterminuotų neapmokamų atostogų ir laukti – tik nežinia ko. Labai ačiū! Iš kur paimti 72 litus sveikatos draudimui, jei žmonos algelės vos maistui beužtenka? Teko palikti “darbą” ir grįžti į Darbo biržą. Žiema ant nosies, gal bent šildymą kiek kompensuos?

- Manai, man geriau? – atsiliepė antrasis. – Mūsų cechelis irgi vos kvėpuoja, algų kelintą mėnesį negaunam. O pikčiausia žinot, kas? Šefas, pasirodo, išsimokėjo sau penketą tūkstantėlių ir išlėkė Turkijon atostogauti. O mums net rugsėjo pirmajai nė cento nenumetė! Mano pradinukams vien pratybų sąsiuviniams po šimtinę teko pakloti, o kur dar kitos išlaidos. Nėr paprastam žmogui galimybės oriai egzistuoti… Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Paklausius valdančiųjų kalbų ima atrodyti, jog mąstoma ir dirbama kryptingai, ekonomiškai, su maksimalia nauda Tėvynei ir liaudžiai. Ne išimtis ir rajono valdžia. I. Šeiniaus gatvės rekonstrukcija, pasirodo, vykdoma ne vien už ES lėšas: kadangi inžinerinių tinklų rekonstrukcija nefinansuojama, teko ieškoti savų lėšų, kad paskui nereikėtų ardyti naujos dangos. Labai ūkiškas požiūris, ar ne taip? Čia viskas aišku. Bet visiškai neaišku dėl dar vieno Europos nefinansuojamo projekto – minimos gatvės apželdinimo. Daugumai širvintiškių tai kone svarbiausias rekonstrukcijos momentas, be garsiosios liepų alėjos ši gatvė tiesiog neįsivaizduojama. Baigiama kloti danga, ryškėja gatvės vaizdas, bet nerimas ir nuostaba tik didėja. Įsivaizduoju “šeiniečių” širdasopį, jie čia pragyveno ne vieną dešimtmetį. Bet širdį gelia ne vien jiems.

Prieš porą dienų prie banko susitikau Širvintų kaimo gyventoją. Moteris vaizdžiai nupasakojo įspūdžius: jaučiuosi lyg į Marsą patekusi. Manau, valdžia galės “bizniuką” prasukti nuomodama gatvę fantastinių filmų kūrėjams. “Ružava” danga, jokio augalėlio – taip gali atrodyti tik negyvenama planeta. Girdėjau, trinkeles klos iki pat pastatų pamatų, tad ir močiučių puoselėtų “kvietkelių” po langais nebeliks. Nesiginčijau, juk išties panašu, jog kuriamas dar vienas kosmodromas (pirmasis jau yra – skverelis prie “Norfos”). Tai kurgi augs tie žadami medžiai, jei aklinai išgrįsta visa gatvė? Iš l-a-a-bai patikimų šaltinių Savivaldybėje pavyko sužinoti apželdinimo darbų planą, kuris tiesiog “nokautavo”. Pasirodo, numatytose medžių (kokių ten medžių – 1,5 m aukščio medeliūkščių!) sodinimo vietose bus ardoma danga, išimamos trinkelės ir sodinama. Neįtikėtina! Kai apie tai papasakojau ilgamečiam statybininkui, jis stvėrėsi už galvos: tai kas iš tos dangos beliks? Juk rankom tokių duobių neiškasi, o ekskavatorium tokią jovalynę padarys… Na, medeliai juk nedideli, gal įmanoma ir be ekskavatoriaus apsieiti, bet vis tiek vos paklotos dangos ardymas tiesiog galvoj netelpa. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Kelinta savaitė ant suolelio šalia Poliklinikos, sako, gyvena žmogus. Būtent, gyvena: prigula pasnausti, praeivių paprašo maisto. Sako, tai padegėlis, o Globos centre gyvena jo draugė. Rudenėja, orai vėsta, lietūs dažnėja – ar ilgai dar galima bus ant suoliuko egzistuoti? Vieta pasirinkta nekvailai, čia pat Poliklinika, Globos namai, Neįgaliųjų draugija, Socialinių paslaugų centras su išreklamuotu, tiesa, ne visai teigiamai, Krizių centru – visa socialinių institucijų “puokštė”. Krizių centrui tiesiog ideali proga reabilituotis – tiesiai po langais kasdien akis bado potencialus klientas. Jei jis tikrai padegėlis, tai ar ne krizė jo gyvenime? O kol glausis Krizių centre, atsakingiems valdininkams bus laiko sutvarkyti formalumus įkurdinimui Globos centre. Tik ar kam nors tai rūpi?

Iš išorės viskas gražu, socialinės pagalbos lygis rajone tikrai aukštas, įkurtos bene visos įmanomos institucijos, pristeigta etatų. Ir prikurta instrukcijų, per kurias nebepastebima žmonių. Labiausiai pažeidžiamų, reikalingų pagalbos, paguodos, teigiamo postūmio. O tam reikia ne tik instrukcijų studijavimo ir nenukrypstamo jų vykdymo, bet ir jautrumo, supratimo, “nevaldiško” požiūrio į problemą. Netgi tuo atveju, jei visagalė instrukcija leidžia nuo to išsisukti. Skaityti daugiau »