Visada tikėjau, kad skaitymas duoda daug naudos: vis sužinai kažką naujo, negirdėto, prapleti akiratį. Bet pastaruoju metu tas įsitikinimas blėsta. Tik nepulkit manyti, kad per arti prisėlino klastuolis Alzhaimeris, ir smegenys nebesuvirškina informacijos. Būkit ramūs, suvirškina. Bet vis dažniau ta informacija sukelia norą veikti, kurti, planuoti. Sakot, tai tik į gera? O jei tie norai nerealūs ir neįgyvendinami, tai irgi į gera? Šit perskaičiau, kad Energetikos ministerija už naujos atominės elektrinės statybos galimybių studiją sumokėjo penketą milijonų ir panorau tapti tokių studijų kūrėja. Dabar naktimis nebeužmiegu, vis galvoju, kodėl mane taip nuskriaudė likimas, nedavė įtakingo “dėdės”, kurio padedama gaučiau tokį užsakymą. Nėr gyvenime teisybės… Sakot, bet kas tokių studijų negalėtų rašyti, reikia išsilavinimo, patirties, žinių? Gerbiami skeptikai, už penkis milijonus ne tik pati Oksforde ar Kembridže daktaro laipsnį įgysiu, bet ir Nobelio premijos laureatų konsultacijas nusipirksiu! Manot, penkių milijonų vertės studija į penkis tomus vargiai sutilptų? Nieko panašaus, ji puikiausiai telpa į penketą puslapių. Tiesa, niekas jos nematė… Nieko keisto, tiek kainavusio “traktato” ir aš niekam nerodyčiau, koduotam seife po devyniais užraktais laikyčiau ir tik per metines šventes atsargiai išsiimčiau pasigėrėti ir pasidžiaugti, kad tokią brangenybę turiu. Įdomu, ar toje studijoje parašyta, kad atominę elektrinę Lietuva matys kaip savo ausis? Turėtų būti, penkis milijonus gaunantys “kūrėjai” tikriausiai pasižymi pranašiškom įžvalgom.

Na, gerai jau, gerai, gal aš čia ir pernelyg aukštai skraidyti panorau, gal ir nesugebėčiau strateginių objektų statymo galimybių numatyti, bet jau gimtojo rajono strateginį plėtros planą tikrai parašyčiau. Nebūtinai gimtojo, koks iš esmės skirtumas? Paruošei trafaretą, jų tikrai internete galima rasti, paskui į atitinkamus tarpus sudėliojai konkrečios vietos duomenis ir gali planuoti, kaip išleisti uždarbį. Ir čia svarbiausia turėti tą visagalį “dėdę”, kuris savivaldybės vadams “tarp kitko” įsakmiu tonu parekomenduotų mano paslaugas. “Dėdės” teisingai orientuoti savivaldybės klerkai užsako planą, aš nurodau, kokius duomenis jie privalo pateikti, juos surašau į turimą trafaretą (čia svarbiausia nesusipainioti ir įrašyti teisingą savivaldybės pavadinimą!) ir pasiimu solidžią sumą. Darbas taigi rimtas, numačiau rajono plėtrą septyneriems metams. Tiesa, po trejų metų planas pasens, bet tai tik į gera, reiks kurti naują, o tai naujos pajamos. Žinoma, su galimybių studijos milijonais nepalyginsi, bet sviesto sluoksnis ant duonelės kasdienės ir čia neplonas bus. Štai mūsų Savivaldybės strateginio plėtros plano atnaujinimas kainavo 75 tūkst.lt. Kyla klausimas, kodėl to plano negalėjo sukurti pati Savivaldybė, savo specialistų jėgomis? Bala žino. Manau, kažkokie “dėdės” suinteresuoti, kad uždirbtų jų proteguojamos firmos. Ir vis tas nevykęs paaiškinimas: tai ES lėšos, ne biudžeto (savivaldybė mokėjo 15 proc.- daugiau nei 11 tūkst.), vadinasi, galima “tratinti” be sąžinės graužimo. Savivaldybėse – tūkstančiais, ministerijose – jau milijonais… Neturintiems galingų “dėdžių” lieka tik špyga. Ir ta netaukuota…

Janina Pukienė

Oi, pavydžiu aš estams, “juodai” pavydžiu. Ne, ne euro įsivedimo, čia klaustukų daug, nors, analitikų tvirtinimu, prisijungimas prie euro zonos turi daugiau pliusų, nei minusų. Pavydžiu jiems mokėjimo tvarkytis, sugebėjimo išsirinkti tinkamą valdžią, galinčią dirbti, kurti šalies gerovę. Kai pamačiau Lietuvos ir Estijos ekonominių rodiklių palyginimo lentelę, norėjosi verkti. Vidutinis atlyginimas pas mus mažesnis 25 proc., minimali alga – 17 proc., vidutinė pensija – 23 proc. Tik neskubėkit šaukti, kad lietuvių pensijos sumažintos. Jos ir iki sumažinimo lygiai tokiu pačiu santykiu atsiliko nuo šiaurės kaimynų. Bendrojo vidaus produkto dalis vienam gyventojui pas mus mažesnė 22 proc. Užsienio investicijų dalis vienam gyventojui mažesnė lygiai tris kartus. Ir galiausiai “žudantis” rodiklis: valstybės skolos dalis vienam gyventojui Lietuvoje kone KETURIS kartus didesnė nei Estijoje. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi.

Betgi ne viskas pas mus taip jau juoda. Vienas rodiklis lenkia estus – socialinė pašalpa neturintiesiems pajamų net 30 proc. didesnė nei pas kaimynus. Užuojauta Estijos varguoliams nuo “kolegų” iš Lietuvos. Beje, nors lietuviai anekdotuose mėgsta pašiepti estus už tariamą lėtumą, tikrovėje matome, jog “greituoliams” mūsiškiams tenka nuolat vytis ir, deja, nelabai sėkmingai. Nežinau, kiek jų Seime yra šoumenų, bet ir savireklamos būdais jie lietuvius pranoko. Ne per seniausiai vienas jų nusprendė pabandyti mėnesį pragyventi būtent iš minėtų 220 Lt. Pati idėja nenauja: prieš keletą metų lietuvių žurnalistas mėnesį gyveno iš minimalios algos ir, girdėjau, iki šiol apie tai košmarus sapnuoja. Siūliau panašų eksperimentą atlikti mūsiškės rajono tarybos nariams – pragyventi iš mano kaimynės pensijos. Deja, niekas “nepasirašė”. Ir štai estiškas variantas: mėnesį seimūnas maistui kasdien tegalėjo išleisti 7 Lt. Ir dar desertas nekainavo, sesuo aprūpino braškių uogiene. Politiko išvada: dar kokį mėnesį taip maitintis galima, bet sveikatai pavojinga. Nuoširdžiai viliuosi, kad tokia išvada paveiks jo kolegas, ir socialinės pašalpos bus padidintos.
Kadangi aš, sekdama finansų analitikų patarimais, skrupulingai registruoju pajamas ir išlaidas, tad po Naujųjų, suvedusi metinį balansą, išsiaiškinau, kad pernai maistui vidutiniškai per dieną išleidau 6,75 Lt – šiek tiek mažiau nei estų seimūnas (produktų kainos yra panašios). Neabejoju, kad nesu kukliausiai besimaitinanti Lietuvos pilietė, tikrai yra išleidžiančių maistui gerokai mažiau. Vadinasi, gyvenam gana pavojingai savo sveikatos požiūriu, gerbiamieji varguoliai. Ir ne mėnesį, kaip tie eksperimentatoriai, o visą gyvenimą.

Bepigu valdžios ponams reklamos tikslais eksperimentuoti. Mūsiškis seimūnas – šoumenas vasarą porą valandų prieš kameras elgetą pavaidino, tai kalbų visoms žiniasklaidos priemonėms gal porą savaičių buvo. Estų didžiavyris irgi tik dalinį eksperimentą vykdė: jis bandė ne pragyventi, o tik prasimaitinti. Toks lyg ir “bomžiškas” variantas. Štai mano asmeninio “biudžeto” duomenys rodo, kad pusę išlaidų sudaro komunaliniai mokesčiai. Maistui tenka ketvirtadalis, vaistams – 5 proc. (tai optimistinis variantas, kai nėra rimtesnių problemų). Gėda viešai, kaip pasakytų vienos bulvarinės laidos vedėjai, “eksponuoti”, bet išlaidoms kultūrai, t.y. spaudai, knygoms, koncertams, spektakliams, teko vargani 2,5 proc. O štai drabužiams ir avalynei neteko nė procento, nes visi metų pirkiniai tai nukainotos šlepetės ir palaidinė iš “dolerinės”. Ką gi, ačiū likimui ir už tiek…

Galutinis manojo biudžeto balansas – išlaidos dešimtadaliu viršijo pajamas. Iš kur tas papildomas dešimtadalis? Atsakysiu anekdoto herojaus žodžiais: iš stalčiaus. Kas įdėjo į stalčių? Aš. Gal šiais metais politikai atliks naują eksperimentą ir išsiaiškins šį paradoksą? Sėkmės jiems!

Janina Pukienė

Nesu tiesioginė Sausio 13-osios įvykių dalyvė, nes, deja, nebuvau ten, įvykių epicentre, nevežiau karšto maisto tiems, kurie nesitraukė nuo Seimo rūmų, Televizijos, kurie gynė LAISVĘ. Ar tikrai nesu? Praėję dvidešimt metų neišdildė iš atminties tos įtampos, to, tiesiogine prasme, budėjimo prie televizoriaus ar radijo imtuvo gaudant kiekvieną žinutę iš ten, iš sostinės. Gal tik Alzheimeris padės užmiršti tas begalines siaubingas valandas, kai, glausdama karščiuojančią dukrelę, tyliai meldžiausi, laukdama iš darbo grįžtant vyro, skęsdama nežinioje, gaudydama radijo informaciją, nes televizija jau buvo užgrobta… Gatvė tarsi išmirusi, jokių praeivių, tik nuo Savivaldybės pusės kartkartėmis girdisi megafonu sustiprintas balsas, deja, žodžių suprasti neįmanoma. Šykštūs pranešimai apie tankus, apie žuvusius, sužeistus žmones, “pogromą” telecentre… Paralyžiuojanti nežinia, krūpčiojimas nuo kiekvieno garso iš gatvės: o gal tankai jau pajudėjo iš Vilniaus Ukmergės link ir pergalingai “pradefiliuos” per Širvintas, pademonstruodami savo jėgą ir lietuvių, išdrisusių siekti laisvės ir nepriklausomybės, menkumą prieš “didijį brolį”?..

Ne, užmiršti to neįmanoma, kaip neįmanoma pagarbiai nesižavėti tais, kurie stovėjo priešais artėjančius tankus, nesitraukdami, nepasiduodami ir, ko gero, iki paskutinės minutės nesitikėdami, kad tie nesustos, kad ir gyvoji užkarda zombiams tėra tik eilinė kliūtis, eilinė tvora, kas, kad gyva.Iki šiol stebiuosi, kaip tada visi sugebėjo išlikti tvirti ir ramūs, neatsirado nė vieno išsišokėlio, juk tiek nedaug reikėjo, kad prasidėtų kruvinos riaušės – vieno atsitiktinio šūvio, ar peilio dūrio. Gal net provokatoriai išsigando tos vienybės ir nesiryžo savižudiškiems veiksmams? Tereikėjo mažos kibirkštėlės ir aukas būtume skaičiavę šimtais, o gal ir tūkstančiais, o ir tankų panaudojimui atsirastų daugybė pateisinimų. Garbė ir šlovė tiems, kurių tvirtybė ir tikėjimas padarė stebuklą!

Tad vis dėlto manau, kad ne tik tie, kurie buvo ten, prie laužų ir barikadų, gali save laikyti tų įvykių dalyviais. Dalyviai esame visi, kurie tikėjo Lietuva, troško jos laisvės ir širdimi buvo ten, kartu su gynėjais. Todėl skaudžiai žeidžia tų įvykių prasmės nuvertinimas, aukų sumenkinimas, niekingos insinuacijos. Kai menkos partijėlės vadukas viešai pareiškė “saviškiai ten šaudė į saviškius”, pasijutau tarsi kažkas mėšlinais batais tryptų tai, kas tau brangiausia ir gražiausia. “Nuklydau” į interneto platybes, vildamasi ten rasti ta tema daugiau informacijos, kažką, kas paaiškintų ir gal pateisintų paleistą “bombinę” frazę, nes viso interviu girdėti neteko. Deja, radau tik dar daugiau purvo ir kai kurių internautų nusistebėjimo, kad demokratinėje valstybėje norima bausti už išsakytą nuomonę. Taip, aš irgi už žodžio laisvę, bet ir laisvė nėra beribė. Jei asmuo, laikantis save politiku, viešai drebia tokią frazę, turi jausti už tai atsakomybę. Galima būti nepatenkintam esama padėtimi, galima teigti, kaip dabar populiaru, kad “ne už tokią Lietuvą kovojom” ar “šiandien ginti tokio Seimo niekas neateitų”, bet nevalia niekinti aukų atminimo ir be jokio racionalaus paaiškinimo svaidytis tokiais teiginiais, nes tie, kuriuos tokie žodžiai žeidžia, turi teisę reikalauti atsakomybės.

Papiktino, bet kartu ir prajuokino vieno internauto teiginys: “Sausio 13-ąją švęsiu prie lovos pasikabinęs raudoną SSRS vėliavą, nes tokia Lietuva man nepatinka.” “Šiaudinis” protestuotojas: prie lovos raudona vėliava, o viešumoj trispalvė ir patriotinės dainos? Ar tokie dviveidžiai gali suprasti ir įvertinti Sausio 13 – osios reikšmę?

Janina Pukienė

Jau tuoj tuoj baigsis laukimas… Nekantrus laukimas nuostabiausios metų šventės, vienintelės, priverčiančios nekantrauti kiekvieną. Visai nesvarbu, ar tau šešeri, ar šešiasdešimt šešeri, Kalėdų šventės lauki su vienodu virpuliuku širdy.

Ach, ta Kalėdų magija! Lyg ir senokai sužinojai, kad dovanėles po eglute palieka tikrai ne Kalėdų Senelis, na ir kas, nuo to malonumas juk nė kiek nesumažėja. Kuo ši šventė tokia ypatinga? Gal tuo, kad tai šeimos šventė, šaukianti grįžti prie šaknų, prie ištakų, prie ramaus šeimos židinio, o ne viliojanti šėlsmu ir pramogomis. Gal tuo, kad tai labai senas tradicijas turinti šventė, kai norisi ne ieškoti kažko naujo, o švęsti taip, kaip buvo švenčiama vaikystėje, gimtuosiuose namuose pas tėtį ir mamą. Prieš Kalėdas nevartai kulinarinių receptų, nes mąstai apie mamos gamintus tradicinius patiekalus ir visai nevilioja krevetės su avokadais. Jų, jei tik leis piniginė, paruoši kitai šventei, gal “naujakui”, gal vardadieniui ar gimtadieniui. O Kūčių vakarienei bus “senobiškai” marinuota silkutė, gink Dieve, ne ta, reklaminė, skambiu pavadinimu “šventinė Kūčių silkė su skrudinta šonine”. Kūčių vakarienei silkė su šonine?! Dievobaimingoji a.a.kaimynė tą receptą neštų sudeginti užutvartėn, kad “šėtono pramanas” namų židinio piktu dūmu neužkrėstų. Ir tegul televiziniai rėksniai toliau gąsdina silkės ir žuvies vartojimo pavojais, šventinė vakarienė be jų neapsieis.

Esi įsitikinusi – Kūčių vakarą visi nuodai netenka galios, nes tai palaiminta, ritualinė vakarienė. Įsitikinimą sustiprina neseniai girdėti žinomos žolininkės pamokymai: “baikim save graužti tais begaliniais nuodų ir teršalų “baubais”. Kiekvienas gamtos tvarinys sugeba prisitaikyti ir apsisaugoti, sugeba tai ir žmogus. Suprantama, reikia žiūrėti, ką dedi į burną ar tepi ant kūno, bet negalima iš to daryti kulto ir žlugdyti savęs emociškai.” Teisingi žodžiai, panikuodamas kokybės nepagerinsi. Nepirksi atseit teršaluose augintos žuvies, o ar geresnę pagausi užterštoje upėje? Nutarta: kepsi žuvį tokią, kokią turėsi, ir silkutę paruoši senoviškai, be šoninės. Šoninė bus Kalėdoms, kaip ir visada būdavo. Bus ir “auselės” su grybais, nors grybuose gausu radiacijos, bus aguonpienis, deja, iš nežinia kur augintų pirktinių aguonų. Nesunku būtų užsiauginti savų, bet negalima, būsi priskirta prie narkotikų platintojų. Turės būti ir vaikystės skanėstai – blyneliai su obuoliais ir kviečiai su medumi. Pagaminsi, paragausi – ne tas skonis, ne tas… Ir nežinia, ar tavo skonis pasikeitė, ar darai ne taip, kaip kadaise mama. Nežinai, o paklausti nebėra ko, mama seniai anapily… Reikėjo klausti, kai buvo galimybė, po laiko kiekvienas protingas… Jei galėtum grįžti atgal, žinotum ko paklausti, kaip pasielgti, ką daryti ir ko nedaryti. Jei galėtum… Bet šiandien, stebuklingą vakarą, gali mintyse prabilti į tuos, kurie išėjo, pakviesti prie šventinio stalo, atsiprašyti už tai, kas liko neišsakyta, nepadaryta, neparodyta, paprašyti paramos ir palaikymo. Dabar būtų kitaip, deja, antro šanso nebėra…

Dar vienas atodūsis – nebėr tėvų namų, nebėr “gyvos” žaliaskarės, tik Kūčių dieną iš netolimo miškelio, meiliai vadinto “trakeliu”, atneštos – aukštos, lubas remiančios, kvepiančios. Šiandien pakaks nedidukės dirbtinės, nebėr kam gyvos parūpinti, o ir vietos taip trūksta… Kai kas, laikmečio paveiktas, jau prieš mėnesį eglutę pasipuošė, bet tau norisi tai daryti Kūčių pavakarę, kaip seniau, kaip vaikystėje. Apgailestauji, kad nebeliko senųjų žaisliukų, nors parduotuvių lentynos nuo naujų, žibančių, tviskančių, lūžte lūžta. Ne tas, ne tas…

Na, gana tų sentimentų, gyvenimas vietoje nestovi ir to, kas praėjo, nebesugrąžinsi. Sunkiai ar lengvai, bet turim judėti į priekį. Laikas baigti ruošą, šiemet pagaliau Kūčios paskelbtos nedarbo diena, anksčiau sulauksi šeimynykščių, juk nesi viena, tegalinti tik su išėjusiais kalbėtis. Štai ir jie, nubrauki prisiminimų ašarą, nutaisai šypseną ir skubi prie durų, plačiai jas atveri: “Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų!”

Janina Pukienė

Nuo vidurvasario Lietuva nenustoja piktintis velionio Prezidento našlės norais mėgautis saldžiu rentininkės gyvenimu. Prisipažįstu, ir aš priklausau pasipiktinusiųjų blokui, ne kartą “vietinės reikšmės politologių” sambūriuose pritariau besistebintiems jos akiplėšiškumu ir godumu. Bet pastarojo meto spaudos publikacijos prigesino tą pyktį. Ir ne tik dėl minimos ponios siekių, bet ir dėl signatarų pageidavimo būti “lygesniais už lygius”, kuo irgi neseniai viešai stebėjausi. Pasirodo, yra ne tik norinčių būti lygesniais, bet įstatymu įteisintų “lygiausių iš lygių”, ramiai, be širdagraužio, gaunančių rentas ir, turbūt, patyliukais kikenančių dėl sukelto ažiotažo. Turiu omeny buvusius sportininkus. Iškart paaiškinu: nesu prieš rentas, nesu prieš tituluotų, Lietuvą garsinančių sportininkų pagerbimą, jų nuopelnų įvertinimą. Bet jie taip pat Lietuvos piliečiai ir neturėtų būti aukštesni už kitus. Taip, jie garsino šalį, bet juk už kiekvieną rekordą, titulą, medalį buvo pagerbti, apdovanoti ir premijuoti. Ką darysi, jei apdovanojimai daug kuklesni nei turtingesnių šalių atstovų, viskas pagal išgales. Iki šiol maniau, jog renta – tai pensijos rūšis, skiriama nedirbantiems, neturintiems pajamų, sunkiai besiverčiantiems. Pasirodo, sportininkams taikoma išimtis: jie be kliūčių gauna rentą, jei dirba kūno kultūros ir sporto srityje. Nesvarbu, kur: Lietuvoje, JAV,Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir t.t… Suprantu, jei dirba savo krašte, ypač su jaunąja karta. O kokia nauda Lietuvai, jei rentininkas įsikūrė svečioj šaly, dirba su tenykščiais sportininkais, gauna solidžią algą ir nesigėdydamas prašo lietuviškos rentos? Lietuva skuba duoti, nes taip numatyta įstatyme, kuriame praleistas vienas svarbus žodis – LIETUVA. Jei jau dirbantiems sporto srityje renta priklauso, pridėkim bent jau išlygą: dirbantiems savam krašte, ugdantiems savo piliečius. Keista – kai atsiranda užsienietis, norintis atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje (ir tuo pačiu ją garsinti), kyla skandalas, ir reikalas baigiasi šnipštu. O kai mūsiškiai padeda garsėti kitų šalių atletams, jie dar ir rentas gauna iš deficitinio biudžeto. Ar tai protinga ir teisinga?

Nesiimu analizuoti, ar visi ekssportininkai vienodai nusipelnė rentų, ar visi titulai yra vienodos vertės. Bet kai rentininkų sąraše “žiba” valdininkai ar solidžius kontraktus turintys treneriai (kaip minėta, dauguma triūsiantys svetur), nejučia pagalvoji: kažkas čia ne taip. Įstatymas priimtas prieš porą metų, prasidedant krizei. Kaip įprasta, ne kartą taisytas ir papildytas jau siaučiant krizei, nuolat veržiant diržus. Ir vis rentininkų naudai! Suprantu, seimūnai turi aibę pažįstamų, ko gero, ir “švogerių” tarp buvusių sportininkų, visiems norisi padėti. Lai diržus veržiasi, anot humoro laidos personažo, “beviltiški varguoliai”, o turintys įstatymu įteisintą galimybę įkišti ranką į valstybės kišenę, juos galės atsilaisvinti. Keista ir pikta matyti rentos gavėjų sąraše jaunuolį, kurio vestuves visai neseniai plačiai aprašė visi “bulvarai”, nepatingėję suskaičiuoti, kiek jos kainavo. Kainavo tikrai nemažai, o dar pridėkit “medaus mėnesio” nuosavame name Majamyje išlaidas – įspūdinga suma susidaro. Nieko keisto, kad prireikė rentos prašyti, reikia juk kaip nors šeimos biudžeto skyles lopyti. Palyginimui – mano kaimynė, prekybos centre triūsianti už minimalią algą, iš Socialinės paramos skyriaus grįžo apsiašarojusi: kompensacija už šildymą nepriklauso, nes turi “vertingo” turto, bene aštuoniolikos metų senumo “golfuką”, kuris reikalingas atokiame vienkiemyje gyvenančiai mamai lankyti. Ji pernelyg turtinga gauti valstybės paramą, minėtas jaunuolis – ne. Nevykęs palyginimas? Nemanau, jei visi esame lygūs, tai neturėkim lygesnių. Ir nekelkim isterijos dėl atskiro atvejo, jei kitur tai jau tapo norma. Kaip liaudyje sakoma, “būkim biedni, bet teisingi”.

Janina Pukienė

Gyvenimas kupinas paradoksų. Tuo turėjo progą įsitikinti ir eksseimūnas-keliauninkas, ne savo noru praradęs mandatą. Kai gailestingieji bendražygiai nutarė nepalikti jo likimo valiai ir įdarbinti frakcijoje padėjėju ar referentu, pasirodė, kad tam darbui jis netinka – trūksta išsilavinimo. Tai kelintą savaitę laužau galvą: kaipgi čia išeina? Seimūnu tapti buvo tinkamas, frakcijos klerku – nebe? Ir dar stebimės, kad Seimas nevykęs, skęsta intrigose, priima kvailus įstatymus. Mūsų Seimas renkamas kuo tiksliausiai pagal “didžiojo” proletariato vado V. I. Lenino priesaką: “kiekviena virėja gali valdyti valstybę”. Kažin, o ką jis manė apie tos virėjos patarėjus ir padėjėjus? Beje, virėjų ir melžėjų to meto valdžios organuose netrūko (procentas juk turėjo būti išlaikytas!), tik jų “valdymas” tebuvo marionetinis: parašo partinis veikėjas kalbą, kurią tereikia perskaityti, “teisingą” pasiūlymą vėlgi nuo svetimo lapelio padiktuoti užtenka, svarbiausia – laiku balsavimuose ranką kilnoti ir ploti. Mūsuose demokratijos daugiau: renkam į Seimą ką norim, o išrinktiesiems leidžiama daryti ką nori. Na, jie ir stengiasi. Esu ne kartą sakiusi, kad jei aš, būdama eilinė pilietė, pradėčiau belstis į valdančiųjų duris ir teikti nemigo naktimis šovusius šviesios ateities sukūrimo siūlymus, tai likčiau nesuprasta, išjuokta ir gal net patarimų gydyti galvą susilaukčiau. O štai Seime siūlyk ką nori, viskas bus priimta, užregistruota, apsvarstyta ir, labai tikėtina, patvirtinta. Juk kiek tokių, atrodytų, absurdiškų projektų Seime gauna palaiminimą. Ne ką mažiau jų po to tenka keliskart taisyti arba visai atšaukti, bet tai jau, kaip sakoma, gamybiniai nuostoliai.

Kiek dažnai priimami absurdiški nutarimai, tiek pat atmetami ir racionalūs, protingi pasiūlymai. Netiko seimūnams siūlymas per penkias dienas po savivaldybių rinkimų atleisti iš darbo tuos išrinktus į tarybą asmenis, kurie tiesioginio darbo negali derinti su veikla taryboje. Vadinasi, ir artėjančių rinkimų sąrašus “puoš” asmenys, mano manymu, piktnaudžiaujantys rinkėjų pasitikėjimu, sėkmės atveju nė neketinantys dirbti, savotiški sąrašo “garbės nariai”. Praėjusiuose rinkimuose tarybos nario mandatų atsisakė 30 proc. išrinktųjų – tikrai nemažas skaičius. Apgavystė yra apgavystė: kandidatuojantys turi apsispręsti ir neklaidinti rinkėjų.

Dabar pateiktas naujas siūlymas: bausti solidžia pinigine bauda tuos, kurie buvo išrinkti, bet dėl interesų konflikto atsisakė vietos taryboje. Sutikite, siūlymas teisingas. Tiems, kurie kandidatuos kaip nepriklausomi, privalomas užstatas, kuris grąžinamas tik išrinktiems. Tad tegul kišenes krato ir sąrašų “puošmenos”, neketinančios dirbti taryboje. Tik labai abejoju, ar šis siūlymas sulauks pritarimo. Juk atsimenat – vienos partijėlės lyderis prieš Seimo rinkimus teigė, kad jų sąrašo išrinktieji neis į valdžią, o užleis vietas kompetentingiems bendražygiams. Na, kas liko iš tų pažadų ir kandidatų, puikiai žinome.

Turiu pasiūlymą: ateinančiuose Seimo rinkimuose lai visi kandidatai pasižada sėkmės atveju užleisti vietą protingesniems, labiau patyrusiems. Pagaliau turėsim tobulą Seimą!

Janina Pukienė

Kad ir kiek valdantieji įtikinėtų, kad visos reformos yra tik mūsų labui, kartais yla ima ir išlenda iš maišo. Užteko perskaityti sveikatos viceministro pasisakymus ligoninių vadovų susitikime ir padėtis aiški. Kai kurie posakiai tiesiog cinizmo viršūnė. Jei kam atrodo, kad perdedu, įsiskaitykit dar kartą. Medikas, šalies medikų “vicegalva”, pavaldiniams šaltakraujiškai pataria “nedaryti ne savo darbo”, t.y. negelbėti ligonių, nes tai daryti turi didmiesčių ligoninės. Priminus, kad kiekviena uždelsta minutė gali būti pražūtinga, pakomentavo: ką gi, būna, kad žmonės miršta. Kad esam mirtingi priminti nereikia, bet jei mirtis ištiks dėl to, kad “reformuota” pagalba buvo pavėluota, tai kokia tokios reformos esmė ir prasmė? Girdėjau prielaidą, jog reformatoriai, sėdintys šiltose sostinės kėdėse, reformos metmenis kūrė iš savo varpinės, atseit, koks jiems skirtumas, kas bus po reformos tuose “mikro” rajonėliuose, sostinėje juk niekas nesikeičia. Betgi tam jie ir strategai, kad matytų toliau savo nosies ir dirbtų visų piliečių labui. Galėsim keiksnoti vietos medikus, tik ką jie begalės surištomis rankomis padaryti? Ne visada ir sostinėje demonstruojamas “aukštasis pilotažas”. Nusiunčia ten konsultuotis, išlauki ilgiausią eilę, pusdienį ar ilgiau prasistumdai poliklinikų koridoriuose ir grįžti ligos ieškoti “pas vietos medikus”. Tokios jau tos aukštesnio lygio specialistų konsultacijos. Ar stebins tai, jog po tokių “konsultacijų” ir tų aukšto lygio sostinės ligoninių žmonės bijos kaip maro. Sava – tai vis sava, o ten kas į provincialus dėmesį bekreips. Jei vėjai kišenėse švilpia, tai gali ir be elementariausių tyrimų likti, nes tenykštėse medicinos įstaigose, norėdamas išsitirti operatyviau, klok pinigus. Varguoliams – bendra eilė. Kuo daugiau
reformų, tuo medicininė pagalba toliau nuo žmogaus. Kaimuose buvę populiarūs medicinos punktai tik kur ne kur belikę. Ar neprieis eilė ir rajoninėms poliklinikoms? Liks jų vietoj kokie kuklūs medicinos punktai, o visa kita – sostinėje. Nes brangu, nes neapsimoka…

Neturi pinigų, neturi ir išgyvenimo galimybės. Taip pasirodė po seimūno, didelio socialinių reikalų “autoriteto” komentaro televizijos eteryje. Į pastabą, kad rajonuose žmonės ypač nepatenkinti medicinos paslaugomis, jis atrėžė: “Tai gal pradėkim mokėti už medicinos paslaugas realiomis kainomis? Reanimacijos palatoje para kainuoja septynis tūkstančius litų. Paskaičiuokit, kokius grašius jūs sumokat PSD mokesčio, ir mažinkit savo pretenzijas.” Pašnekovai neteko amo, o aš supratau viena: jokios teisės į reanimavimą neturiu ir neturėsiu. Na, nebent laimėčiau milijoną.

“Suvirškinusi” naujausią informaciją, išsiryškinau galutinę sveikatos reformos viziją: rajonų centruose kuklūs medicinos punktai, galintys pasiūlyti aspirino ir citramono, gydytojų etatai likę tik savivaldybėje ir sveikatos biure. Į sostinėj įkurtą respublikinį sveikatos centrą iš visos šalies “žaliaisiais koridoriais” zuja reanimobiliai. Gyventojai vietoj pasų privalo su savim turėti mokesčių deklaracijas, nes į reanimobilį pateksi tik tada, kai kompiuteris nuskaitys jų duomenis ir įsitikins mokumu. Kad netyčia nebūtų renimuotas koks varguolis kiauromis kišenėmis. Sakot,
vizija nereali? Man taip neatrodo…

Janina Pukienė

Klausiausi praejusią savaitę Seimo posėdžio fragmento ir dar kartą įsitikinau minėto posakio aktualumu. Buvo svarstomas klausimas leisti signatarams dirbti nemažinant gaunamos rentos. Pabrėžiu – signatarams, eiliniai “runkeliai” ir toliau aukos savo pensijas Tėvynės labui. Kantrūs tie pensininkai, supranta, jog nors krizė jau suvaldyta (cha, cha, cha!), dar reikia pasispausti, ir, norėdami prisidurti prie pensijos, sutinka su visais apkarpymais. Tiems, kurie turi nuolatinį darbą, dar pusė bėdos, bet bandantys prisidurti prie pensijos vienkartiniais, atsitiktiniais uždarbiais,
dažnai pasijunta kaip pasakoj: “Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…” Mat sumokėjus mokesčius ir nurėžus pensijos dalį, telieka “katino ašaros”. Ar bereikia stebėtis, jog kai kas numoja ranka į padorumą ir neatsisako uždarbio “vokelyje”? “Jei sąžiningai dirbant valdžia pasisavina “liūto dalį” mano varganų pinigėlių, nesijaučiu kalta imdama “vokelį”,- pareiškė viena pensininkė, kartkartėmis turinti progą prisidurti šiek tiek iš šalies. Nelabai ir paprieštarausi tokiai logikai.

Valdantieji, nuolat raginantys pakentėti, patys to daryti tikrai nesiruošia. Paskutinė naujiena – seimūnai ne tik save, bet ir padėjėjus Kalėdų proga nusprendė apdovanoti naujais išmaniaisiais
telefonais. Patys ne itin išmanūs, tai nors telefonus “protingus” turės? Šit ir signatarai, valdžios skonio dar nepamiršę, panoro lygesni už kitus būti. Suprask, jei, sakykim, koksai tautodailininkas, gaunantis kone minimalią pensiją, parduoda savo darbelį, tai solidų tos pensijos kąsnį nusiriekia valstybė, ir viskas čia “zakonno”. O jei koksai profesorius, ar, neduokdie, pati kunigaikštienė paskelbs kokį straipsnį ir negaus dalies “kukliosios” rentos, tai jau bus baisi neteisybė! Nenugirdau, kas konkrečiai teikė šį klausimą svarstyti Seime. Greičiausiai tai Signatarų klubo iniciatyva, nes jo pirmininkė labai jau karštai žurnalistams įrodinėjo, kiek Tėvynei bus naudos priėmus pataisą. Mano giliu įsitikinimu, iškelti save aukščiau už kitus tiesiog amoralu. Vadinasi, egzistuoja dvi Lietuvos? Vienoje močiutė, prieš Vėlines pardavinėjusi savo užaugintas chrizantemas, sumokės už verslo liudijimą, PSD mokestį ir dar atiduos dalį kuklios pensijos. Kitoje – signataras parašys kokį “opusą” ar pamokys studentiją gyvenimiškos išminties ir jo keliatūkstantinė renta (”Kad mano alga sudarytų bent pusę jos!”- sušuko trijų vaikų mama, išgirdusi signatarų pageidavimą) liks sveika ir nepaliesta.

Nenustebsiu, jei Seimas be didelių diskusijų patenkins buvusių kolegų prašymą, pastorindamas ir taip jau neploną sviesto sluoksnį ant signatarų duonelės kasdienės. Perfrazavus reklaminį šūkį, teliks pasakyti: protu Seimo veiksmų nesuvoksi. Nuskriausti jaučiasi ne vien signatarai. Savo ausimis girdėjau, kaip susitikimo su rinkėjais metu tūla seimūnė pareiškė: “Nedejuokit tiek dėl tų sumažintų pensijų, man sumažino net šešiasdešimčia procentų. Neįpirksim mėsos, srėbsim lietuvišką “zacirką”, iš bado tikrai nemirsim.” Pamaniau, gal poniai jau Alzheimeris į gyvenimo draugus peršasi, jei, pamiršusi seimūnės “kuklią” algą, dėl sumažintos pensijos viešai dejuoja? Jei jau Seimo pensininkams belieka “zacirka”, tai visiems kitiems “balta paklodė ir – kapinių link”?..

Janina Pukienė

Neseniai žurnale “Veidas” skaičiau straipsnį apie daugiabučių šildymo aktualijas Lietuvoje. Dėmesį patraukė iškalbinga lentelė, kurioje pateikti brangiausiai ir pigiausiai už šildymą mokančių rajonų dešimtukai.Bendras dėsningumas – pigiausiai moka tie rajonai, kuriuose šilumą tiekia savivaldybių valdomos įmonės (tame dešimtuke ir Širvintos), o brangiausiai – aptarnaujami privatininkų. Viena kita išimtis yra, bet dar nuo mokyklos laikų žinome, jog išimtis tik patvirtina taisyklę. Skaičiau ir galvojau: ačiū Aukščiausiajam, kad “Širvintų šiluma” neprivatizuota, prie kokio “Rubikono” neprijungta. Ir ta “pigiausio” dešimtuko kaina kaip reikiant dusina, o jei ji staiga kone padvigubėtų? B-r-r-r, net sapne tokio košmaro geriau neregėti. Savivaldybių “galvos” turėtų minėtą lentelę išsikirpę po stiklu laikyti, kad, gavus privatininkų siūlymą, atsakymas be ilgų svarstymų aiškus būtų. Neturėjo, matyt, mūsų meras tos lentelės, o kas gali paneigti – gal sąmoningai leido “Rubikonui” kaip valstietis lapei į roges į rajoną koją įkelti, vaduoti jį nuo šiukšlių? Ką iš to turim? Iškart padvigubintą šiukšlių išvežimo mokestį, nors šiukšlės dar beveik metus buvo vežamos ne į Kazokiškes, o į vietinį sąvartyną. Dar turim nuolatinius ginčus dėl registruotų, bet realiai negyvenančių šeimos narių, to nebuvo, kol šiukšles vežė vietos komunalininkai. Kažkodėl tada buvo tikima gyventojais, tik atėjus naujiems šiukšliavežiams reikia įrodinėti, kad nesam melagiai ir apgavikai. Ir svarbiausia – turim kalnus šiukšlių, ko taip pat neturėjom tvarkantis vietinei Savivaldybės įmonei. Manau, gyventojai dar per mažai informuojami apie tarybos veiklą, ruošiamus priimti atsakingus sprendimus, neklausiama jų nuomonės. Niekas anuomet
deramai nepaaiškino, kodėl buvo įsileista privati įmonė, ne mūsų rajone registruota, ne čia mokanti mokesčius, kodėl taip drastiškai buvo padidinti mokesčiai. Nežinom, ar rimtai buvo analizuota ir skaičiuota vietinių komunalininkų galimybė vežti šiukšles į naują sąvartyną. Tiesiog buvom pastatyti prieš faktą: nuo šiol nauja įmonė, nauji mokesčiai, ir, kaip taikliai pastebėjo “Širvintų kraštas”, – šių dienų “piliakalniai”, pūpsantys ne tik mieste, bet ir kaimuose. Taip, negiriu tų, kurie juos sukrauna, bet tvarkdariai irgi nepersistengia juos likviduodami.

Ta pasakos lapė nepasitenkino įkėlusi į roges vieną koją, nemanau, kad pasitenkins ir “Rubikono” (na, dabar jis jau kitaip pasivadino) “lapinai”. Signalų jau esama – daugiabučių administravimas. Kodėl gi ne? Kodėl neprilipdyti prie “Ekoservice” naujo darinio – administravimo padalinio ir nepasinaudoti proga padvigubinti, o gal ir patrigubinti, eksploatacijos mokesčio? Ir… palikti daugiabučius likimo valiai? Kol prisišauksi, kaip dabar madinga, centralizuotu trumpuoju numeriu šaltkalvį ar elektriką, kelios dienos gali praeiti. Iš asmeninės karčios patirties žinau, kuo
skiriasi galimybė aiškintis problemas ir prašyti pagalbos “gyvai” ir centralizuotu trumpuoju numeriu, kuriuo atsiliepia tarsi ne žmonės, o robotai, nenorintys įsiklausyti ir suprasti, tik mechaniškai
kartojantys: “Jūsų prašymas užregistruotas, laukite.” Ir lauki – nežinia kiek ir nežinia ko… Tiksliai žinai tik viena – sulauksi sąskaitos už paslaugą. Ar paslauga buvo suteikta – nemažas klaustukas.

Visada lengviausia sugriauti, sužlugdyti, padaryti paslaugą partijos “prieteliui” ir padėti jo draugams lobti. O kada bus pagalvota apie eilinius piliečius? Gal, įvairumo dėlei, reiktų nueiti ne pačiu lengviausiu, bet žmonėms naudingiausiu keliu?

Janina Pukienė

Eilinį kartą įsitikinau, kaip gerai, kad yra akyli žurnalistai, nuolat ieškantys “perliukų” ir pateikiantys juos mums, neatidiems skaitytojams. Štai mes su drauge nusprendėm sekmadienio vakarą deramai pabaigti Vėlinių oktavą ir uždegti žvakutes ant artimųjų kapų. Kaip tarėm, taip ir padarėm. O grįžusi atsiverčiau vakarykštį “Širvintų kraštą” ir sužinojau, kad padarėm ne tik gerą
darbą, bet ir pažeidimą. Štai ką reiškia neatidumas! Aišku, buvau skaičiusi tarybos posėdžio aprašymą, žinojau, kad jame buvo patvirtintas naujas Kapinių priežiūros tvarkos aprašas, bet gilintis į jį neužteko kantrybės. Daugiau tokios klaidos nebepadarysiu, nuo šiol atidžiai skaitysiu visus nutarimus, aprašus ir taisykles, juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Daugumai tie postringavimai, ko gero, kelia šypseną – atseit, kas ten baus kapinių lankymo tvarkos “pažeidėjus”, kas jų patamsy tykos. Išties, neteko girdėti apie tokių “pažeidėjų” gaudynes, bet juk visada gali būti pirmas kartas. Pasalos palei kapines policija gal ir nerengs, o štai netyčia pro šalį važiuojant užfiksuos pažeidimą ir dar nubaus. Beje, teks atidžiai išstudijuoti minėtą Aprašą ir išsiaiškinti baudos dydį. Gal aš kažko nesuprantu, bet mane stebina kapinių lankymo apribojimai, savotiška “komendanto valanda”. Gatvėmis vaikščioti galiu kiaurą parą, o užsukti į kapines tik šviesiu paros metu. Tai gal ir parkai ar skverai irgi turi lankymo valandas? Ar kapinės nuo šiol prilygintos teatrams ir muziejams? Aišku viena – geriau jau sutemus nuo kapinių laikytis atokiau, nes dar senovės romėnai tvirtino: “Įstatymas kvailas, bet jis yra įstatymas”. Ir nesiguoskime tuo, kad kapinių lankymo režimo pažeidimas nesvarbus. Juk kitame straipsnyje atsakinga policijos
pareigūnė aiškiai pasakė: nesvarbių pažeidimų nebūna, piliečiai turi įsisąmoninti, kad privalo paklusti įstatymams ir kitiems valdžios nurodymams, kad ir kokie nelogiški jie mums atrodytų.

Valdžia sako – valdžia žino, o “runkeliams’ belieka nuolankiai paklusti. Policijos galios nemenkos. Kaip jums patiktų už “nesankcionuotą” vizitą į kapines būti pristatytam į nuovadą tapatybei nustatyti? Policininkai tokią teisę turi. Pašiurpstu įsivaizduodama Policijos komisariato informaciją: pilietė J.P. nubausta už Kapinių lankymo taisyklių pažeidimą. Skaitytojai, aišku, pagalvotų, jog kažkokia neprognuozojamo elgesio pilietė vartė paminklus, spardė žvakes ir rovė chrizantemas, o ne paprasčiausiai patamsy rymojo prie šeimos kapo. Dėkui Dievui, kad mūsų policija vis dar neviešina pažeidėjų pavardžių, o tai tapusi “pažeidėja” bijotum ir į gatvę išeiti. Įtariu, jog tarybos nariai balsavo už Aprašą jo neskaitę, kitaip galgi toks absurdiškas punktas būtų kam nors užkliuvęs.

Susimąstyti privertė ir cituotas straipsnis apie pėsčiųjų perėją ir nuolatines pažeidėjų gaudynes toje vietoje. Vėl prisiminiau kažkada skaitytą, berods, Vokietijos pavyzdį: prie naujai pastatyto namo šaligatvius kloti tada, kai gyventojai pramins takus jiems patogiausiose vietose. Ar ne tokiu principu ir pėsčiųjų perėjos turėtų būti įrengiamos? Metų metus žmonės ten vaikšto, argi jų nuomonė nieko nereiškia? Gal aš mąstau naiviai, bet kodėl negalėtų būti abi perėjos? Einantiems iš miesto į Autobusų stotį patogesnė senoji perėja, bet kad “nelegaliąja” naudojasi daugiau
žmonių – irgi faktas. Kodėl blogai yra tai, kas daugumai gerai? Tarybai svarbiau patvirtinti nelogiškas Kapinių lankymo bei priežiūros taisykles, nei spręsti pėsčiųjų perėjos judriausioje miesto vietoje problemą?

Gerbiamieji tarybos nariai, siūlau į artimiausio posėdžio dienotvarkę įtraukti klausimą, ką reikėtų įrengti toje probleminėje vietoje: pėsčiųjų perėją ar nuolatinį policijos postą, nes žmonės ten
vaikščiojo ir vaikščios. Rengiant postą būtina iškart numatyti ir mokėjimo terminalą, kad į skyrių pažeidėjų nereiktų vežiot.

Gal atėjo laikas pilietinio nepaklusnumo akcijai? Susirinktume prie “Maksimos” (su pasais bei mokėjimo kortelėmis!) ir – pirmyn per gatvę turgaus link! Tiesaus jums kelio, gerbiamieji kraštiečiai, potencialūs pažeidėjai!

Janina Pukienė