Ne vienas skaitytojas tikriausiai atkreipė dėmesį į pasakojimą apie prancūzų valdininkiją. Jauna prancūzaitė džiūgavo, kai baigusi mokslus gavo darbą solidžiame departamente. Ir dar neprastai mokamą. Tačiau džiaugsmas išblėso pamačius, kad darbo krūvis gerokai… per mažas, o kolegos vaidina baisiai užsiėmusius. Nepakęsdama jų veidmainystės ir nuolatinio dykinėjimo mergina darbo metu parašė kandžią knygą apie gimtojo departamento veiklą. Aišku, neminėdama konkrečių vietų ir vardų, pasirašydama slapyvardžiu. Deja, buvo demaskuota ir nubausta už nelojalumą, atimant teisę dirbti iškritikuotoje sistemoje. Galėtų ir pas mus tokia rašytoja atsirasti, nes didelių skirtumų tarp prancūzų ir lietuvių valdininkų nenustatyta. Šit ir mūsų Savivaldybėje pažįstu ne vieną tokį “nusidirbusį”, šeimai ir vaikams laiko nesurandantį. O paklausk, ką konkrečiai daro, neranda, ką atsakyti.Turbūt “atsimušinėja” nuo įkyrių interesantų. Ko jau netrūksta valdininkijai, tai arogancijos. Netaikau to visiems, bet kai susiduri su tokiais “egzemplioriais”, ima atrodyti, kad kitokių ir nebūna. Neseniai sutikta pažįstama papasakojo įspūdžius apie apsilankymą Savivaldybėje: “Maniau, kad mano laikrodis “grybauja” – aštuntą ryto kabinetai užrakinti, tik po gero pusvalandžio pradėjo vangiai rinktis darbuotojai. Man reikalingos durys atsidarė tik po dešimtos, o jo šeimininkas, paklaustas apie vėlavimo priežastis, atrėžė, kad tvarkė rimtus reikalus, apie kuriuos atsiskaityti neprivalantis. Gal ir labai svarbūs tie reikalai buvo, bet negi sunku tokiu atveju pakabinti raštelį, informuojantį apie numatomą darbo laiką? Tą laiką aš galėjau praleisti ne knapsodama prie užrakintų durų, o žymiai produktyviau.” Negalėjau nesutikti su pašnekove, nes ir pačiai, kaitrią dieną susiruošus tvarkyti reikalų, sekėsi ne ką geriau: valdininkės pietūs baigėsi pusvalandžiu vėliau, nei skelbia užrašas ant durų. Negana to, iškart kabinetan įsmuko jos kolega ir dar dvidešimt minučių jie aptarinėjo, matyt, neatidėliotinus reikalus. Juk neužsiimtų kokiais niekais, kai už durų nekantrauja ne vienas lankytojas, ar ne?

Valdininkija nemari, tuo įsitikinome ne kartą. Savivaldybė taupydama atleido porą valytojų, sargus, o štai valdininkų gretas vis papildo. Šiuo metu vyksta eilinis konkursas. Kad įrodytų savo užimtumą ir veiklumą, jie prasimano tokių “cūdų”, kad eiliniams piliečiams ir juokas, ir piktumas kyla. Štai nuspręsta atnaujinti rajono 2007-2013 metų strateginį plėtros planą ir nustatyti savivaldybės vystymosi prioritetus. Skamba išdidžiai, ar ne? Tam tikslui sukurtas įspūdingos apimties klausimynas, platinamas Savivaldybės įstaigose, įdėtas net ir internetiniame puslapyje. Atrodytų, tik džiaugtis reikia, kad valdžiai rūpi mūsų nuomonė, tam ji negaili nei lėšų, nei laiko. Bet susipažinus su šiuo “veikalu”, ima atrodyti, kad tai tik kažkieno noras atrodyti veikliam. Toks įspūdis, kad klausimai aklai nukopijuoti iš kažkokio šaltinio, net nepasistengus pritaikyti mūsų rajonui. Štai prašoma įvertinti viešųjų pirčių pakankamumą ir jų paslaugų kokybę. Skamba kaip pasityčiojimas! O prašymas įvertinti viešųjų tualetų išdėstymo pakankamumą? Dar domimasi, ar pakanka rajone teniso kortų. Sako, pas vieną verslininką lyg ir yra. Anot priežodžio – daugel girdėjo, nieks neregėjo… Domimasi, ar tenkina privačių saugos tarnybų darbas. Matyt, jos veikia giliame pogrindyje, nes apie tokias mūsuose girdėti neteko. Širvintiškiai šaukte šaukia apie valkataujančius šunis ir kates, o Savivaldybė ramiai teiraujasi, kaip vertiname jos darbą sprendžiant minėtą problemą. Dar labai rūpi, kokiose srityse geriausia būtų kurti darbo vietas. Viešpatie, jūs tik kurkit, šitiek bedarbių rajone! Lygiai tiek pat nesvarbu – kaimo kultūrinį, pažintinį ar dar balažin kokį turizmą plėtoti naudingiau. Kabinkimės už kiekvienos, kad ir menkiausios galimybės!

Tokių “perliukų” klausimyne aibė. Viską vainikuoja klausimėlis: “Kaip jūs vertinate savo sveikatos būklę?” O ką, ligotųjų atsakymai nebus įskaitomi?

Janina Pukienė

Turbūt ne vienas vaikystėje žavėdavomės pasakomis, kuriose išmintingieji karaliai nakties tamsoje vaikščiodavo karalystės gatvėmis, neatpažinti bendraudavo su valdiniais, taip pasitikrindami, ar ministrai tinkamai vykdo nurodymus, ar teisingai informuoja apie padėtį karalystėje. Ypač tai būdinga rytietiškoms pasakoms. Na, Rytai yra Rytai… Beje, sovietiniais laikais sklido pasakojimai apie vienos” broliškos” respublikos pirmąjį asmenį, besivadovavusį karališkais metodais. Jis mėgdavo netikėtai nutupdyti malūnsparnį kolūkio laukuose ir pabendrauti su liaudimi be vietinių vadų palydos, pačiam įvertinti padėtį. Nežinau, kiek tiesos buvo tuose pasakojimuose, bet iš niekur nieko kalbos nepasklinda, bent vieną kartą kažkas panašaus turėjo nutikti. Išmintingi buvo tie pasakų karaliai, to nenuginčysi, galėtų dabartiniai vadai iš jų pasimokyti. Nepamiegotų premjeras vieną kitą naktį, apsilankytų pasienio postuose, tai ir sužinotų, ar muitininkai poste miega, ar padeda kontrabandininkams cigaretes krauti, nereiktų VSD ar STT pažymų prašinėti. O ir minėtų tarnybų vadovams nekenktų valdžios galvas palydėti į tokią išvyką, irgi labai naudinga patirtis būtų. Tiesa, pernai “vienas iš trijų” bandė karališkas tradicijas atgaivinti, staiga netikėtai pasirodydamas kokiam miestely, surengdamas spaudos konferenciją savivaldybėje be tenykščio mero žinios. Spauda (ir minėtas meras) tuosyk labai piktinosi tokiais” fokusais” ir šaipėsi iš Seimo galvos “fanaberijų”. Ir visai be reikalo…

Po savąją “karalystę” nekenktų pavaikščioti ir vietinės reikšmės “karaliukams”- merams. Ir nereikia nakties laukti, užteks ir dieną savo valdas ne pro kabineto ar tarnybinės mašinos langą pamatyti. Naudinga būtų ne tik per miesto šventę “europietiškąja” alėja “pradefiliuoti”, bet ir pagrindine Vilniaus gatve iki pat Kabaldos pereiti. O dar geriau, į kompaniją pasikvietus vandentiekio projekto koordinatorių, dviračiais pervažiuoti. Mat po vandentiekio trasų rekonstrukcijos patingėta kokybiškai sutvarkyti kanalizacijos šulinių prieigas, tad dabar Vilniaus gatvė tapo, pasak vieno linksmų plaučių kabaldiškio, amerikietiškųjų kalnelių trasa – aplink kiekvieną šulinį susidarė duobės, kurios kresteli dviejų ratų transporto gerbėjus tikrai ne prasčiau nei pramogų parke. O gal be reikalo burnoja tie dviratininkai – surūgėliai? Gal darbai vykdomi madingu “du viename” principu? Ir vandentiekio trasa atnaujinta, ir pramogų ruožas ekstremalių pojūčių mėgėjams už tuos pačius Europos Sąjungos pinigus įrengtas? Tik ką daryti neekstremalams? Matyt, pratintis vaikščioti pėstute…

Darganotą dieną Širvintų galvos galėtų surengti sau įspūdingą ekskursiją… į Viešosios bibliotekos skaityklą. Įsivaizduokite: romantiška prieblanda (šviesos nedega, nes plafonai pilni vandens), į kibirus monotoniškai kapsi vandens lašai… Skaityti nelabai galima, tad belieka snūduriuoti ir svajoti apie kultūrnamio renovacijos pabaigą. Nes, pasirodo, dabar stogo remontui lėšų nėra, pagal planą šią stogo dalį renovuos… po poros metų. Besnūduriuojant toje romantiškoje aplinkoje kilo įžūlus klausimėlis: jei taip kapsėtų valdžios kabinetuose, ar taip pat lėšų neatsirastų?

Tai, žinoma, dar ne visos lankytinos miesto vietos. O kur dar mažesni miesteliai ir kaimai, iki kadencijos pabaigos neužteks laiko viskam apžiūrėti. Trūksta mūsų vadams karališko polėkio…

Janina Pukienė

Liepos 6-ąją, belaukiant himno giedojimo valandos, akis užkliuvo už straipsnio apie Italiją. Italai susirūpinę – šalyje klesti gerontokratija, t.y.senų žmonių valdžia: dabartiniam prezidentui 85 metai, premjerui, nors ir aktyviai besijauninančiam, – 73. Parlamente vos 6 proc. deputatų, kurių amžius iki 35 metų. Lietuviai gali didžiuotis – tiek Prezidentė, tiek Premjeras pačiame jėgų žydėjime. Ir mūsų Seimas jaunesnis, seimūnai iki 35 m. sudaro 13 proc. Tiek pat yra ir per 60 metų, taigi sukriošusiu Seimo tikrai negalima vadinti. Jei kartais jis ir atrodo neveiksnus, kaltas tikrai ne jo narių amžius. Pasidarė smalsu, kokia gi padėtis savivaldybėse? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nebloga – dabartinės kadencijos savivaldybių tarybų narių amžiaus vidurkis 50 metų. Bet per dešimtmetį jis padidėjo ketveriais metais, vadinasi, tarybos sensta. Matyt, dauguma išrinktųjų tapo “etatiniais”, renkamais kas kadenciją, tad amžius ir toliau didės. Širvintiškiai “senesni” už šalies vidurkį, pastarosios kadencijos tarybos narių vidutinis amžius siekia 54 metus. Lyg ir viskas tvarkoj, bet jauniausiai tarybos narei – 39, vadinasi, jaunimo atstovų vietos valdžioje neturim.

Oponentai paprieštarautų, kad už jaunus prastai balsuoja. Galbūt, bet, peržiūrėjusi praėjusių rinkimų kandidatų sąrašus, aptikau tikrai labai nedaug jaunų žmonių. Ar jaunimas nesiveržia į politiką, ar gerontokratai jų prileisti nenori? Tikriausiai teisingos abi prielaidos. Suprantama, jaunus žmones tikrai mažiau pažįsta, kad jais pasitikėtų ir balsuotų, reikia daug pastangų ir reklamos. Deja, dažniausiai jie įrašomi sąrašo gale, kaip sakoma, dėl skaičiaus, ir tuo jų reklamavimas baigtas. O susitikimuose su rinkėjais dalyvauja lyderiai iš pirmojo dešimtuko ar tik penketuko, tad ir balsavimo rezultatai atitinkami. Ne už kalnų naujieji rinkimai, manau, partijos turėtų nepamiršti jaunų žmonių. Tarybai reiktų “šviežio kraujo”, juk pusė dabartinės kadencijos narių išrinkti ne pirmą kartą. Tai nėra blogai, patirtis labai naudinga, bet ir naujas požiūris nepakenktų. Stebimės, kad jaunimas vangiai balsuoja. O ko čia stebėtis, negi jiems rūpi tėvų ir senelių kartos atstovai? Neradę sąrašuose “saviakų”, jie nusivilia ir iki urnų neateina. Nenorim sulaukti gerontokratijos, keiskim požiūrį į jaunimą. Nesiūlau stumti politikon aštuoniolikmečių – dvidešimtmečių (nors ir tarp jų tikrai atsirastų vertų), bet, sakykim, sulaukę 25-erių, turintys atitinkamą išsilavinimą, tvirtą nuomonę ir požiūrį į gyvenimą, kupini energijos ir naujų idėjų, tikrai sugebėtų būti visaverčiais tarybos nariais.

Suprantama, penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai, dar prisimenantys garsiuosius “politbiurus”, kuriuose jaunesni nei septyniasdešimties buvo neįsivaizduojami, tuos, kuriems 25 – 35, laikys piemengaliais, neišmanančiais gyvenimo. Gal nesilygiuokim į minėtąją Italiją, kur jaunimo statusą turi… keturiasdešimtmečiai, o 20 – 30 tesulaukę tarsi įstrigdyti vaikystėje: nevertinami, neturintys galimybių siekti karjeros, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, priversti būti priklausomi nuo tėvų. Gal italams tai yra priimtina, o mūsiškiai kažin ar taikstysis su tokia padėtim? Jie paprasčiausiai išsivažinės po platųjį pasaulį, įleis ten šaknis, Lietuvą aplankydami kartą – du per metus. Negi tokia išeitis mums tinkamiausia?

Janina Pukienė

Solidžiame dienraštyje perskaičiau skelbimą ir, anot reklamos herojės, pasijutau “lyg būčiau jaunesnė”. Tūla įmonė, užsiimanti veikla, gana tolima nuo finansinės, priima indėlius. Siūlo didesnes nei bankuose palūkanas, jas žada atiduoti iš karto, o ne, kaip įprasta, pasibaigus terminui. Kadangi įmonė valdo degalinių tinklą, tad ir indėlius priima būtent degalinėse. Grįžta finansinių piramidžių laikai? Nepriklausomybės pradžioj klestėjo toks pasipinigavimo būdas: susigundę nerealiomis palūkanomis ne vienas nešėm santaupas į tokias “finansines korporacijas”, įsteigtas vienam tikslui – surinkti pinigus ir nutraukti veiklą. Daugelis apgautųjų ir šiandien pakeiksnoja aferistus, o štai ir vėl ostapai benderiai galvas kelia?.. Ne veltui sakoma, jog sunkmetis stimuliuoja išradingumą, tik kažkodėl ne tokį, kuris padėtų išbristi iš krizės, o atvirkščiai – dar giliau nugramzdinti…

Kaip ir tikėjausi, neįprastas skelbimas patraukė žurnalistų dėmesį. Paaiškėjo įdomių detalių. Pasirodo, įmonė nori plėsti veiklą, bet neturi pakankamai lėšų, tad tokiu originaliu būdu skolinasi. Be garanto, be užstato… O palūkanas grąžina… degalais. Beje, skelbime tai nebuvo minėta. Gerai, kad Širvintose tokios degalinės nėra, mažiau bus nusivylusiųjų gerų pažįstamų. Taip ir matau vaizdelį: užsuka degalinėn močiutė su keletu tūkstantėlių “pagrabinių”, o namo keliauja su kanistru “palūkanų”. Juokinga? Man nelabai… O įmonės savininkai jaučiasi teisūs: skolintis jiems niekas nedraudžia ir kaip tai galima daryti – irgi nenurodo. Tyrimą, sako, pradėjo ir Lietuvos bankas, ir kitos finansinės institucijos. Na, patyrinės ir nusiramins, negi pirmas kartas. Tik ar ramu bus tiems, kurie, susigundę palūkanomis, atiduos santaupas neaiškiems verslininkams? Žmones galima suprasti, visada ieškom, kur geriau. Bankų palūkanos vis krinta, o papildomas litas taip reikalingas.

Kaip sako teisininkai, precedentas sukurtas. Neabejoju, minėtos įmonės pavyzdžiu paseks ne vienas apsukruolis. Įsivaizduokim: užeini į prekybos centrą, nusiperki šlapdešrės ir gauni pasiūlymą: jei piniginėj dar šis tas liko, paskolink prekybininkams. Palūkanos geros, atiduodamos iš karto. Duona arba kefyru – kas labiau patinka. Arba: stomatologė sutaisė dantį ir kviečia prisidėti prie jos verslo plėtros. Už palūkanas išraus dantį: gali dabar, gali po metų… Juokai juokais, bet juk tikrai atsirastų lengvatikių, ir gudručiai kažkokią sumą tikrai susirinktų. Duok Dieve, kad jie gyvuotų ilgai ir laimingai tų vargšų skolintojų labui. Bet kad miegas būtų ramesnis, geriau jau palikim tuos pinigus banke. Kad ir su mažesnėm palūkanom. Ten bent jau indėlių draudimas yra. Kad namuose laikyti ne tik nuostolinga, bet ir nesaugu, visi gerai žinom. Džiaugiuosi, kad gyvenu Širvintose, kur visi vienas kitą pažįsta. Pamėgink didmiestyje suprasti – užsuko tikras elektrikas, santechnikas, skaitiklių kontrolierius ar įžūlus apsimetėlis, sugebantis patikrinti ne skaitiklius, bet stalčius ir kišenes. Nesinori net kalbėti apie telefoninius sukčius, ar “loterijų” organizatorius, kuriems paskutinius pinigus atiduodame savo noru. Atrodo, visi girdėjo ir žino, kad tai aferos, o kai patys susiduria, tai ir atiduoda viską lyg užhipnotizuoti būtų. Ar ne laikas pradėti mąstyti ir nebepilti vandens ant aferistų malūno?

Janina Pukienė

Dar neužsimiršo pavasarinis sujudimas “Darom!”, kada šimtais tonų šiukšlių palengvinom bundančios žemės naštą. Patiko tuomet vienos savivaldybės jaunimo idėja po talkos sukurti instaliaciją, pavadintą “Prisišiukšlinom!”: centrinėj miesto aikštėj buvo “meniškai” sukrauta įspūdinga surinktų atliekų krūva. Visą savaitę prie jos budėjo jaunimas, smalsuoliams aiškindamas akcijos prasmę ir šiukšlinimo žalą. Šaunus sumanymas! Galim didžiuotis, nepėsti ir širvintiškiai: dar neišblėsus “Darom!” euforijai, artėjant Motinos dienai užsukau į miesto kapines. Iškart staigmena – prie šoninių įėjimų pūpso “instaliacijos”. Konteineriai pustuščiai, kam gi tas vargas nešti iki jų, drėbtelėjai prie artimiausių vartelių, ir baigtas kriukis. Tokios “instaliacijos” jokia naujiena, pernai pavasarį irgi ne mažesnės pasitiko. Tik sutvarkytos buvo anksčiau, gal gegužės vidury. Išvalius buvo pastatytos lentelės su iškalbingu užrašu: “Šiukšles prašom pilti į konteinerius!” Likimo ironija – lentelės sėkmingai peržiemojo (užrašai, tiesa, gerokai apiblukę, bet dar įskaitomi) ir… buvo užkrautos. Užsuktų koks užjūrio svečias, pamanytų, kad Širvintų kapines tik beraščiai lanko, kitaip negi krautų”instaliacijas” greta tokio užrašo. Bet yra, kaip yra – atėjo ir praėjo Motinos diena – šiukšlynai dar paūgėjo, sulaukėm Tėvo dienos – kalnai jau ir už tvorą aukštesni. Siekiam rekordo? Minėtos savivaldybės jaunimas savąjį “kūrinį” išardė po savaitės, o mūsų “instaliacijos”, matyt, neterminuotos.

Rašau ir galvoju: gal be reikalo aš čia pamokslauju? Reikia džiaugtis, kad bent už tvoros atliekas išneša. O tai ateitum artimųjų kapų aplankyti, o prieit nelabai gali – ant takų pūpso “instaliacijos”. Savo kapelį aptvarkiau, o toliau neberūpi – kam trukdo, lai tas ir tvarko. Kaip sakė viena ponia: geriau lai už tvoros išneša, vis kas nors kada nors išgabens. O tai pamėtėtų kur nors pamiškėj ar paplentėj…

Argi ne keistuoliai esam? Tvarkydamiesi kapuose iki konteinerių nesugebam šiukšlių nunešti, o iš namų atvežti – jokių problemų. Šiukšliavežiai ne kartą pasakojo, kad kapinių konteineriuose vyrauja… bulvių lupenos ir seni batai. O ir mieste tokių įdomybių netrūksta. Prieš porą mėnesių Savivaldybės tinklalapyje gyventojai klausė, ar šalia antrinių žaliavų surinkimo konteinerių Vilniaus gatvėje prie senosios gaisrinės negalima būtų pastatyti papildomo buitinių atliekų konteinerio, nes jų priverčiama tiesiog ant žemės, sklinda smarvė, lengvesnes šiukšles vėjas išnešioja po gatvę ir artimiausių namų kiemus. Atsakymas, žinoma, buvo neigiamas (beje, ir surašytas pagal visas biurokratinio atsirašinėjimo taisykles, kaip sakoma,”ne į temą”), bet nemanau, kad papildomas konteineris išspręstų problemą. Konteinerių pakanka, o ir visi aplinkinių nuosavų namų gyventojai juos turi, bet kai kam nepakanka padorumo ir sąžinės.

Negi taip ir gyvensim: apsitvarkę eilinėje “Darom!” talkoje, krausim “instaliacijas” už kapinių tvorų, tempsim “lauknešėlius” prie svetimų konteinerių ar vešim į ką tik iškuoptą pamiškę? Svarbiausia, nustumti nuo savęs, o toliau – ne mano kiaulės, ne mano pupos? Liūdna ir graudu…

Vis dėlto gal ne taip jau viskas beviltiška? Juk ne veltui teigiama, kad naujoji karta išgelbės pasaulį. Stebėjausi, kai kaimynas pasakojo, kaip jo kompaniją Vokietijoje sugėdijo aštuonmetis, demonstratyviai pakėlęs numestą nuorūką. O Tėvo dienos išvakarėse buvau tokios scenos liudininkė: iš kapinių su maišeliu šiukšlių išėjo močiutė su penkiamečiu padėjėju. Jau ruošėsi ramiausiai mesti maišelį prie išėjimo, kai mažylis pareiškė: “O mums auklėtoja sakė, kad šiukšles reikia mesti tik į konteinerį!” Nuraudusi močiutė kaltai apsidairė ir nuturseno konteinerių link. Sutikite, tai teikia vilties.

Janina Pukienė

Sekmadienio popietę užsuko kaimynas. Skaičiau tavo rašinį apie antstolius ir bankus,- pareiškė jau nuo slenksčio.- Baisu. Dėkui Dievui, su antstoliais bendrauti dar neteko, bet su mulkinimo tarnybomis susidūriau.

- Na ir kokios tai tarnybos?- susidomėjau.

- Išklausyk ir suprasi.

Išklausiau. Išklausykit ir jūs.

Turėjo žmogus sutartį su autoritetinga ir populiaria mobiliojo ryšio bendrove. Būtų iki šiol turėjęs, jei bendrovė nebūtų vienašališkai pakeitusi naudojimosi plano. Bandant aiškintis, teišgirdo: “Ne tau vienam keitėm, ko čia purkštauji, nedidelė persona esi.” Pasipiktinęs klientas nusprendė keisti ryšio bendrovę. Ir sulaukė “dovanos” iš senosios: tūkstančio litų bauda už sutarties nutraukimą. Suma nemenka, tad klientas pasiskundė Ryšių reguliavimo tarnybai. Po ilgų debatų (į minėtą tarnybą teko belstis net keturis kartus) baudos suma sumažinta perpus. Kadangi sutartis buvo debetinė, t.y.bendrovė nuskaitydavo paslaugos sumą iš kliento sąskaitos, bauda irgi buvo nuskaityta, pasak žmogaus, dar prieš pranešimo apie pasikeitusią sumą, išsiuntimą. Bet istorija tuo nesibaigė: po poros dienų prisistatė “kvadratiniai” vyrukai iš žinomos saugos firmos reikalaudami sumokėti skolą, be abejo, su aptarnavimo mokesčiu – 75 Lt. Šiaip ne taip pasisekė įtikinti, kad skola sumokėta (juk kvito nebuvo). O po mėnesio vėl laiškas: minėta saugos firma reikalauja… sumokėti skolą, žinoma, dar kartą padidėjusią. Vėl ginčai, pasiaiškinimai, piktinimasis…

Štai tokia gyvenimiška istorija. Lyg ir nėr ko prikibti: nutraukei sutartį, klok pinigus. O vienašališkas plano keitimas, ar tai ne mulkinimas? Be kliento sutikimo, ne jo naudai… Ar tokiu atveju jis neįgijo teisės pasitraukti be sankcijų? Kokiais atvejais galima nutraukti sutartį, gal tik mirties? Mes retai įsiskaitom į sutartis, ypač į smulkiausiu šriftu išspausdintas sąlygas. O jos neretai būna ypač svarbios. Neabejoju, galimybė keisti planą be kliento sutikimo sutarty buvo numatyta. Neseniai skaičiau vienos kabelinės televizijos atsakymą klientams, nepatenkintiems, kad nebemato dviejų populiarių kanalų: “Mes turim teisę mažinti kanalų skaičių 15 proc.” Taip numatyta sutartyje, ir ši riba dar neperžengta. Kitaip tariant, laukite tęsinio, dar ne vieną kanalą išjungs. “Vsio zakonno?” Ar tai ne mulkinimas?

Mulkinimo tarnybos vardo nusipelno ir Ryšių reguliavimo tarnyba, kurios viena iš funkcijų yra vartotojų teisių gynimas. Jos viršininkas mano kaimynui pasakė: “Mes nebesusitvarkom su dviem ryšio įmonėm.” Primenu, jos yra keturios, vadinasi, nesusitvarkoma su puse jų. Tai kiek vartotojų gali tikėtis teisių apgynimo? Mulkina liaudį ir Saulėlydžio komisija, mažinanti ir niekaip nesumažinanti valdininkų skaičiaus: vos paskelbia apie kokios tarnybos naikinimą, tuoj pasigirsta apie poros naujų sukūrimą. Štai nuo Naujųjų pradės veikti mistiniai Sveikatos biurai. Savivaldybės jų atsisakyti negali, finansavimas atskira eilute biudžete numatytas ir etatų sąrašai, matyt, patvirtinti. Numatyta viskas, išskyrus smulkmeną: visiškai neaišku, kuo tie biurai užsiims. Išvada viena, kuriama eilinė mulkinimo tarnyba. Sunkmečio paradoksas?

Taip, mulkina liaudį visi, kas netingi…O jei kuris mulkinamasis pabando “pasišakoti”, siunčiami gąsdintojai: antstoliai, saugos firmos, kiti “išlupinėtojai” bei “išmušinėtojai”. Gal grįš “bičų” su beisbolo lazdom laikai?

Janina Pukienė

Toks tas gyvenimas – vis daugiau piliečių susiduria su antstoliais. Skolos, varžytynės, alimentai – ką darysi, jei nesėkmių ruožas vis nesibaigia. Bet neretai antstolis pasibeldžia visai netikėtai, o jo darbo metodai priverčia išsižioti ir pasvarstyti, kas tu, žmogau, esi, kokios tavo teisės ir ar apskritai kažkokių teisių esama?

Tipinė situacija: pilietis padarė smulkų pažeidimą, už kurį paskirta 75 litų bauda. Išsiblaškėlis (per išsiblaškymą ir pažeidimas padarytas) banke sumokėjo 50 litų, taigi tapo skolininku. To nežinodamas žmogus ramiai gyveno ir nemalonų nuotykį pamiršo. Prisiminti teko, kai, prireikus grynųjų, bankomatas jų nedavė. Puolė žmogus tikrinti kitų sąskaitų (jų dviejuose bankuose turi net penkias) – visur tas pats. Pasirodo, antstolio nurodymu, sąskaitos areštuotos dėl tos nelemtos skolos. Toliau dar gražiau – nuo kiekvienos jų nurašyta po 336 litus, tiek išaugo suma pridėjus išieškojimo išlaidas. Summa summarum – dėl 25 Lt skolos (kažkodėl buvo perduota 75 Lt suma, kuri tik pradėjus aiškintis pakeista) nurašyta daugiau kaip pusantro tūkstančio.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko neįprasto: nusižengei – mokėk, nesumokėjai – išieškos. Bet šioje istorijoje daug niuansų, verčiančių susimąstyti apie eilinio piliečio padėtį biurokratinėje sistemoje. Pirmiausia – policijos veiksmai. Ar mokesčių mokėtojų išlaikoma tarnyba greita tik skirti baudą? Jei žmogus pamiršo ar, kaip aptariamuoju atveju, suklydo mokėdamas, gal reikėtų pirmiausia jį perspėti, tik paskui imtis griežtesnių veiksmų? Juk nesunku nusiųsti SMS ar elektroninio pašto žinutę. Minimu atveju – net teisingos sumos nesivarginta nustatyti. Apie antstolio veiksmus nežinau ką ir galvoti. Nesu teisės žinovė, bet žinantys teigia, kad pirmiausia turėjo būti pranešimas apie susidariusią skolą, o vėliau, nustačius, kad sąskaitoj yra pinigų – apie jų nurašymą. Tai nebuvo padaryta. Pasiteisinimai, kad kurjerė nieko nerado namuose, skamba juokingai: niekas nesėdi per dienas namuose, bet gauna korespondenciją. Jei, žinoma, ją pristato sąžiningi kurjeriai ar paštininkai. O lėšų nurašymas nuo visų sąskaitų? Ar tai logiška ir teisėta? Ir paslauga labai jau nepigi, skola dėl to išaugo keturgubai. Bet, ko gero, labiausiai stebina bankų veiksmai: kodėl tas pats bankas, žinodamas skolos dydį, areštuoja visas sąskaitas ir nurašo tą sumą nuo kiekvienos? Ar ten dirba ne protaujantys žmonės, o robotai – automatai? Ar taip skatinamas klientų pasitikėjimas?

Taip ir gimsta sąmokslo teorijos. Anot politikos patriarcho: kas galėtų paneigti, kad… Taigi, kas galėtų paneigti, kad antstoliai nėra susitarę su policija, jog ši nuolat teiktų jiems klientus, kuriuos galima kaip reikiant apipešioti? Juk kadaise antstolių tarnyba irgi buvo valstybinė, dirbta, galima sakyti, išvien. Ir kas galėtų paneigti, kad bankai neturi naudos iš bendradarbiavimo su antstoliais? Minimu atveju, už lėšų nurašymą bankai pasiėmė po keturis litus nuo kiekvienos sąskaitos. Kilus skandalui, permokos grąžinamos, bet ir už jas po pusantro lito atskaitoma iš savininko sąskaitos. O kuo jis čia dėtas? Kas persistengė, lai tas ir moka. Atrodytų, ar solidus bankas praturtės iš tokių sumų? Kodėl gi ne, pažiūrėkit, kiek tokių atvejų būna. Kuklios, bet nuolatinės pajamos. Kaip sakoma, lašas po lašo… Nenorėčiau su tokiu banku turėti reikalų.

Kaip sakiau, nesu teisės reikalų žinovė, gal visi šios istorijos dalyviai teisūs ir įstatymams nenusidėję. Bet su žmogiškumu prasilenkta gerokai. Tik kam tai rūpi?

Beje, Prezidentės metiniame pranešime yra tokie žodžiai: “Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu. Tai sakydama, galvoju ne tik apie įstatymo raidę. Galvoju apie visapusį – socialinį, ekonominį, bendražmogiškąjį – teisingumą plačiąja šio žodžio prasme.”

Janina Pukienė

Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, Seime pastaruoju metu daugiausia dėmesio ir laiko skiriama apkaltai. Plačiausi aprašymai, komentarai, begaliniai seimūnų interviu ir prognozės. Solidi komisija gal pusantro mėnesio plušėjo, kalnus dokumentų išstudijavo, kol nutarė – apkalta bus! Dabar kita, ne mažiau solidi, aiškinsis, ar leisti prokurorams traukti nusižengėlį baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie kolegų vertinimai, švelniai tariant, keistoki. Kad ir toks, jog atsakomybę turi prisiimti tik pravaikštininkas – keliauninkas, o jo kolega – balsuotojas lyg ir niekuo dėtas.

O ką, man patinka toks požiūris! Vadinasi, jei aš, gražiai paprašyta, ką nors nugvelbsiu ar užvošiu kam marmūzėn, tai būsiu atleista nuo atsakomybės, juk pati iniciatyvos nerodžiau, manęs paprašė. Ir dabar, kaip skelbia viską matantys “žurnaliūgos”, keliauninkas posėdžiuose nelabai užsibūna. Gera darbovietė tasai Seimas: užsiregistravai, pasisukiojai keliolika minučių, paprašei kaimyno tavąjį mygtuką reikiamu momentu spustelt ir keliauk, kur siela veržias. Ne vien mūsiškiai tokie išradingi. Televizija parodė Rusijos Dūmos posėdį: ten vienas deputatas suskumba devynis mygtukus aptarnauti! Dar menkinamai pakomentavo, jog mūsiškiams toli iki tokių rezultatų… Belieka laukti ir pas mus “devyndarbių” apsireiškimo.

Pasirodo, greta apkaltos peripetijų, Seimas randa laiko ir kitiems klausimams nagrinėti. Tik tai “metraščiai” nutyli arba praneša keletu žodžių kukliame kamputyje. Štai prieš porą dienų radau dviejų eilučių informaciją apie priimamą pataisą Savivaldybių rinkimų įstatyme. Jos esmė – jei išrinktajam tarybos nariui užimamos pareigos neleidžia dirbti taryboje, jis turi palikti darbą iškart po rinkimų rezultatų paskelbimo. Iki šiol tokie asmenys galėjo pasirinkti tiesioginį darbą ar veiklą taryboje. Pataisa tikrai laukta ir teisinga, nusibodo būti maustomiems “popierinių” kandidatų: balsuoji už juos, tikiesi gero darbo, o jie “pamojuoja balta rankele” ir užleidžia vietą kitiems. Bet mes balsavom už juos, tai juos norim ir matyti! Paskutiniuose rinkimuose tokių netikrų kandidatų irgi buvo, susitikimuose tiesiai apie interesų derinimą užklausti dievagojosi tikrai sėkmės atveju paliksią tiesioginį darbą ir atsidėsią veiklai taryboje. Žinoma, naivu tikėtis, kad žmogus paliks nuolatinį apmokamą darbą ir imsis visuomeninės veiklos, juk išmokos tarybos nariams yra tik simbolinės, skirtos kanceliarinėms išlaidoms. Ne kiekvienas gali sau tai leisti. Tai kam tada kandidatuoti ir klaidinti rinkėjus? Tam, kad savo populiarumu iškovotų vietą taryboje ir ją užleistų partijos kolegai, kuriam nepasisekė? Žaiskim sąžiningai: išrinko – dirbk, o jei žinai, kad negalėsi, neapgaudinėk patiklių rinkėjų. Kai kurioms partijoms tai gal ir nepatiks, bet Seimas elgiasi teisingai, dėl priimtos pataisos sąrašai bus išvalyti nuo “popierinių” kandidatų, balsuosim ramiai, žinodami, kad dirbs visi išrinktieji. Seniai taip reikėjo!

Rimtesnių pokyčių patvirtinimui, deja, parako pritrūko. Turiu omeny tiesioginius merų rinkimus. Bet, manau, šis klausimas numarintas nebus ir dar kiti (ne 2011 metų) rinkimai bus azartiški ir intriguojantys. Kaip tai paveiks Savivaldybės darbą, nėra ko svarstyti, artimiausią penkmetį gyvensim po senovei.

Devyni iš dešimties rinkėjų norėtų mažinti Seimo narių skaičių bei tiek Seimo, tiek savivaldybės tarybos narius rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai. Tai liudija sociologinės apklausos. Bet, ko gero, to nelabai sulauksim. O norėtųsi…

Janina Pukienė

Susitikau Poliklinikoje seniai matytą giminaitę. Moteris turėtų būti, kaip sakoma, pačiame jėgų žydėjime, deja, širdies negalavimai jau antrą dešimtmetį žydėti neleidžia. Po tradicinio: “Kaip laikais?”, ji nusijuokia: “Nežinau nė kaip pasakyti. Prie mano ir taip jau įspūdingos ligų “puokštės” prisidėjo dar viena, bet po neįgalumo nustatymo komisijos verdikto turėčiau džiaugtis, nes tapau lyg ir sveikesnė.” “Nelabai suprantu, – prisipažįstu. – Ligų padaugėjo, bet tapai sveikesnė?” “Ir aš nesuprantu. Bet komisijos išvada teigia, kad nedarbingumo lygis sumažėjo dešimtadaliu. Klausiau šeimos daktarės, tai ji paaiškino, kad priimtas toks nutarimas, įpareigojantis visiems mažinti prarasto darbingumo lygį. Ir spaudoj apie tai skaičiau, ir visiems pažįstamiems taip pat sumažino.”

Įdomios naujienos… Čia ką, dar vienas reformas “vingis”, tokia originali “sveikatinimo” programa? Kiekvienam neįgaliajam dešimties procentų darbingumo lygio nuolaidą!? Spaudoj tokios informacijos neaptikau, “agentūros” VBS duomenimis ne visada pasitikiu, teko ieškoti patikimesnių šaltinių. Pasirodo, oficialaus nutarimo nėra, bet neoficiali politika, sako, tokia, masinis neįgaliųjų “sveikatinimas” vykdomas jau antrus metus. Minėtoji giminaitė buvo geros nuotaikos, nes “sveikatinimas” nepakenkė jos kišenei. Daugeliui kitų pasisekė mažiau, jų piniginės palengvėjo perpus. Sako, tiesiog bibliniai stebuklai vyksta, darbingumą atgauna ir berankiai, ir bekojai, liko tik paralyžiuotuosius prikelti. Nesunku suskaičiuoti, kada “sveikatinimas” bus baigtas: neįgalumo grupė peržiūrima paprastai kas dvejus metus. Jei kiekvieną kartą bus numetama po dešimt procentų, tai po dvidešimties metų net ir visiškai praradę darbingumą bus “sveiki”. O mes dar piktinamės dėl rajoninių ligoninių uždarymo! Po “sveikatinimo” programos įgyvendinimo uždarysim ir respublikines!

Manot, kad dėl tokios politikos netekę ir taip negausių išmokų neįgalieji atsidurs žemiau išgyvenimo ribos? Ko gero, tam ši politika ir vykdoma. Jau žinom, kuo baigiasi pensininkų bandymai užsidirbti. O juk dauguma neįgaliųjų pažeidžiami dar labiau nei jie. Ir štai rastas toks paprastas bei efektyvus būdas atimti duonos kąsnį ir iš jų. Bent jau žaidžiama būtų sąžiningai: nėra lėšų (taip taip – krizė, veržiamės diržus – šitą maldelę seniai visi žinom), mažinam išmokas. Bet “sveikatinti” visus iš eilės – ar tai ne pasityčiojimas? Visi norim būti sveiki ir stiprūs, bet jei aukštesnės jėgos nusprendžia kitaip, ar nenusipelnom supratimo ir palaikymo?

Daug metų buvo deklaruojama neįgaliųjų integravimo programa, nemažai ir padaryta ją įgyvendinant. Deja, padėtis keičiasi tik į blogąją pusę. Pasak Neįgaliųjų draugijos atstovų, grįžom į devyniasdešimtuosius, lengva ranka nubraukdami tai, kas pasiekta, vėl palikdami neįgaliuosius užribyje. Bet visuomenė, kuri atstumia silpnuosius, niekada pati netaps stipri.

Pamirškit, kad esu skundusis nesuvokianti valdžios veiksmų. Kai ką pradedu suvokti: valdantieji šitaip kovoja už stiprią, sveiką ir darbingą visuomenę. Viliuosi, iki hitlerinių metodų prieita nebus…

Janina Pukienė

- Esu beviltiška, niekaip nesuvokiu valdžios veiksmų,- skundžiuosi draugei.

- 99 proc. to nesuvokia,- paguodžia ji.

-Vadinasi, kažkas vis dėlto suvokia,- nenusiraminu. -  Kad ir nedaug, vos procentas, bet vis dėlto…

- Tai čia tie, kurie artimi valdantiesiems,- daro išvadą bičiulė. – Baik išgyventi, kad suvoktum valdžios veiksmus įprastos logikos neužtenka, aš seniausiai net bandyt nustojau.

Gal draugė ir teisi. Matyt, valdžios “galvos” jau tiek iškilo, kad jų genialios mintys nenusileidžia iki mūsų lygio. Sakykim, kaip suprasti, ko valdžia nori iš pensininkų? Sumažino pensijas – ką gi, krizė, “Sodra” ties žlugimo slenksčiu – veržiamės diržus. Dirbantiems pensininkams mažino papildomai – prarijom ir tai. Gaunantys padorias pensijas (pasirodo, yra ir tokių, vieną netgi pažįstu!) paliko darbus, nes… nebeliko pensijos: kuo ji didesnė, tuo daugiau nurėžė. Likusieji paskaičiavo, kad vis tiek dar šis tas lieka, ir dirba toliau. Ne kažin kiek tų dirbančių tėra, pagrindinė masė verčiasi tik iš pensijos, o kuriems sveikata leidžia, ieško galimybių šiek tiek prisidurti. Bet, kaip sakoma, nedarykit staigių judesių, nes valdžios institucijos nesnaudžia: dar nespėjai piniginėn nė cento įmesti, o jau esi skolingas – “Sodrai”, Ligonių kasai, Mokesčių inspekcijai… Niekas ir nesiginčija, pensininkai ne kokie tamsuoliai, žino, kad mokesčius mokėti privalu. Bet leisti iš savęs tyčiotis niekas nenori. Atrodytų, viskas be galo paprasta: pasitaikė koks darbelis, atlikai jį, gavai atlygį, atsiskaitei su valstybe, ir taškas. Nauda ir biudžetui, ir pensininko piniginei. Tai kodėl reikia iškart priskirti žmogų prie nuolat dirbančių ir nurėžti nuo pensijos riebų procentą, paliekant varguolį prie suskilusios geldos: darbas atliktas, bet atlygis ne dirbusiam, o valstybei? Kaip pasakoj: per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau… Nesitiki? Štai pavyzdys: garbaus amžiaus aktorė porą vakarų skaitė garsaus poeto eiles jo jubiliejui skirtuose renginiuose ir uždirbo 234 litus. Viskas oficialu, mokesčiai sumokėti. Bet “Sodrai” to negana, tad nuo to mėnesio pensijos buvo nurėžti dar 225 litai. Realų uždarbį nesunkiai susiskaičiuosite patys… Nenuostabu, kad garbioji senjora jaučiasi pažeminta ir paniekinta, tikina poeziją dar skaitysianti, tik jau be užmokesčio. Na, juk jo negavo ir iki šiol, tiesa? Ar tai neskatina nelegalios veiklos? Juk taip paprasta tuos porą šimtų sumokėti “vokelyje”, dar ir mokesčių bus sutaupyta. Tokių pavyzdžių daugybė, ne geriau yra ir perkantiems trumpalaikius verslo liudijimus ar turintiems individualios veiklos įmones. Skundžiasi ir meno žmonės, tebegaunantys kažkokių pinigėlių už autorines teises.

Skriaudžia “Sodra” ir jaunas mamas, neleisdama užsidirbti papildomai arba bausdama už kokį pavėluotai gautą atlygį. Kai vos atgavus Nepriklausomybę likau našlė su mažu vaiku, tai našlės pensiją galėjau gauti tik tol, kol vaikui sukaks aštuoneri ir nedirbdama. Tuomet maniau, kad jauna valstybė dar tik kuria savo įstatymus ir jie bus tobulinami. Įstatymai keitėsi nuolat, bet nuostata “gauni išmoką, nedrįsk dirbti” nekito. Tiesa, lyg ir pasigirsta siūlymų leisti užsidirbti, galgi sveikas protas pagaliau nugalės. Pabrėžiu, kalbama apie legalų, apmokestinamą darbą. Nėra pagrindo baimintis painiavos. Painiavą ir chaosą kelia kvaili įstatymai ir nepagrįsti reikalavimai. Gal valdžia pagaliau nutars pasitikėti savo piliečiais?

Janina Pukienė