Kam milijonai, o kam špyga. Ir ta netaukuota…
Balsas tyruose
Visada tikėjau, kad skaitymas duoda daug naudos: vis sužinai kažką naujo, negirdėto, prapleti akiratį. Bet pastaruoju metu tas įsitikinimas blėsta. Tik nepulkit manyti, kad per arti prisėlino klastuolis Alzhaimeris, ir smegenys nebesuvirškina informacijos. Būkit ramūs, suvirškina. Bet vis dažniau ta informacija sukelia norą veikti, kurti, planuoti. Sakot, tai tik į gera? O jei tie norai nerealūs ir neįgyvendinami, tai irgi į gera? Šit perskaičiau, kad Energetikos ministerija už naujos atominės elektrinės statybos galimybių studiją sumokėjo penketą milijonų ir panorau tapti tokių studijų kūrėja. Dabar naktimis nebeužmiegu, vis galvoju, kodėl mane taip nuskriaudė likimas, nedavė įtakingo “dėdės”, kurio padedama gaučiau tokį užsakymą. Nėr gyvenime teisybės… Sakot, bet kas tokių studijų negalėtų rašyti, reikia išsilavinimo, patirties, žinių? Gerbiami skeptikai, už penkis milijonus ne tik pati Oksforde ar Kembridže daktaro laipsnį įgysiu, bet ir Nobelio premijos laureatų konsultacijas nusipirksiu! Manot, penkių milijonų vertės studija į penkis tomus vargiai sutilptų? Nieko panašaus, ji puikiausiai telpa į penketą puslapių. Tiesa, niekas jos nematė… Nieko keisto, tiek kainavusio “traktato” ir aš niekam nerodyčiau, koduotam seife po devyniais užraktais laikyčiau ir tik per metines šventes atsargiai išsiimčiau pasigėrėti ir pasidžiaugti, kad tokią brangenybę turiu. Įdomu, ar toje studijoje parašyta, kad atominę elektrinę Lietuva matys kaip savo ausis? Turėtų būti, penkis milijonus gaunantys “kūrėjai” tikriausiai pasižymi pranašiškom įžvalgom. Skaityti daugiau »


















