Balsas tyruose

Visada tikėjau, kad skaitymas duoda daug naudos: vis sužinai kažką naujo, negirdėto, prapleti akiratį. Bet pastaruoju metu tas įsitikinimas blėsta. Tik nepulkit manyti, kad per arti prisėlino klastuolis Alzhaimeris, ir smegenys nebesuvirškina informacijos. Būkit ramūs, suvirškina. Bet vis dažniau ta informacija sukelia norą veikti, kurti, planuoti. Sakot, tai tik į gera? O jei tie norai nerealūs ir neįgyvendinami, tai irgi į gera? Šit perskaičiau, kad Energetikos ministerija už naujos atominės elektrinės statybos galimybių studiją sumokėjo penketą milijonų ir panorau tapti tokių studijų kūrėja. Dabar naktimis nebeužmiegu, vis galvoju, kodėl mane taip nuskriaudė likimas, nedavė įtakingo “dėdės”, kurio padedama gaučiau tokį užsakymą. Nėr gyvenime teisybės… Sakot, bet kas tokių studijų negalėtų rašyti, reikia išsilavinimo, patirties, žinių? Gerbiami skeptikai, už penkis milijonus ne tik pati Oksforde ar Kembridže daktaro laipsnį įgysiu, bet ir Nobelio premijos laureatų konsultacijas nusipirksiu! Manot, penkių milijonų vertės studija į penkis tomus vargiai sutilptų? Nieko panašaus, ji puikiausiai telpa į penketą puslapių. Tiesa, niekas jos nematė… Nieko keisto, tiek kainavusio “traktato” ir aš niekam nerodyčiau, koduotam seife po devyniais užraktais laikyčiau ir tik per metines šventes atsargiai išsiimčiau pasigėrėti ir pasidžiaugti, kad tokią brangenybę turiu. Įdomu, ar toje studijoje parašyta, kad atominę elektrinę Lietuva matys kaip savo ausis? Turėtų būti, penkis milijonus gaunantys “kūrėjai” tikriausiai pasižymi pranašiškom įžvalgom. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Oi, pavydžiu aš estams, “juodai” pavydžiu. Ne, ne euro įsivedimo, čia klaustukų daug, nors, analitikų tvirtinimu, prisijungimas prie euro zonos turi daugiau pliusų, nei minusų. Pavydžiu jiems mokėjimo tvarkytis, sugebėjimo išsirinkti tinkamą valdžią, galinčią dirbti, kurti šalies gerovę. Kai pamačiau Lietuvos ir Estijos ekonominių rodiklių palyginimo lentelę, norėjosi verkti. Vidutinis atlyginimas pas mus mažesnis 25 proc., minimali alga – 17 proc., vidutinė pensija – 23 proc. Tik neskubėkit šaukti, kad lietuvių pensijos sumažintos. Jos ir iki sumažinimo lygiai tokiu pačiu santykiu atsiliko nuo šiaurės kaimynų. Bendrojo vidaus produkto dalis vienam gyventojui pas mus mažesnė 22 proc. Užsienio investicijų dalis vienam gyventojui mažesnė lygiai tris kartus. Ir galiausiai “žudantis” rodiklis: valstybės skolos dalis vienam gyventojui Lietuvoje kone KETURIS kartus didesnė nei Estijoje. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Nesu tiesioginė Sausio 13-osios įvykių dalyvė, nes, deja, nebuvau ten, įvykių epicentre, nevežiau karšto maisto tiems, kurie nesitraukė nuo Seimo rūmų, Televizijos, kurie gynė LAISVĘ. Ar tikrai nesu? Praėję dvidešimt metų neišdildė iš atminties tos įtampos, to, tiesiogine prasme, budėjimo prie televizoriaus ar radijo imtuvo gaudant kiekvieną žinutę iš ten, iš sostinės. Gal tik Alzheimeris padės užmiršti tas begalines siaubingas valandas, kai, glausdama karščiuojančią dukrelę, tyliai meldžiausi, laukdama iš darbo grįžtant vyro, skęsdama nežinioje, gaudydama radijo informaciją, nes televizija jau buvo užgrobta… Gatvė tarsi išmirusi, jokių praeivių, tik nuo Savivaldybės pusės kartkartėmis girdisi megafonu sustiprintas balsas, deja, žodžių suprasti neįmanoma. Šykštūs pranešimai apie tankus, apie žuvusius, sužeistus žmones, “pogromą” telecentre… Paralyžiuojanti nežinia, krūpčiojimas nuo kiekvieno garso iš gatvės: o gal tankai jau pajudėjo iš Vilniaus Ukmergės link ir pergalingai “pradefiliuos” per Širvintas, pademonstruodami savo jėgą ir lietuvių, išdrisusių siekti laisvės ir nepriklausomybės, menkumą prieš “didijį brolį”?..

Ne, užmiršti to neįmanoma, kaip neįmanoma pagarbiai nesižavėti tais, kurie stovėjo priešais artėjančius tankus, nesitraukdami, nepasiduodami ir, ko gero, iki paskutinės minutės nesitikėdami, kad tie nesustos, kad ir gyvoji užkarda zombiams tėra tik eilinė kliūtis, eilinė tvora, kas, kad gyva. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Jau tuoj tuoj baigsis laukimas… Nekantrus laukimas nuostabiausios metų šventės, vienintelės, priverčiančios nekantrauti kiekvieną. Visai nesvarbu, ar tau šešeri, ar šešiasdešimt šešeri, Kalėdų šventės lauki su vienodu virpuliuku širdy.

Ach, ta Kalėdų magija! Lyg ir senokai sužinojai, kad dovanėles po eglute palieka tikrai ne Kalėdų Senelis, na ir kas, nuo to malonumas juk nė kiek nesumažėja. Kuo ši šventė tokia ypatinga? Gal tuo, kad tai šeimos šventė, šaukianti grįžti prie šaknų, prie ištakų, prie ramaus šeimos židinio, o ne viliojanti šėlsmu ir pramogomis. Gal tuo, kad tai labai senas tradicijas turinti šventė, kai norisi ne ieškoti kažko naujo, o švęsti taip, kaip buvo švenčiama vaikystėje, gimtuosiuose namuose pas tėtį ir mamą. Prieš Kalėdas nevartai kulinarinių receptų, nes mąstai apie mamos gamintus tradicinius patiekalus ir visai nevilioja krevetės su avokadais. Jų, jei tik leis piniginė, paruoši kitai šventei, gal “naujakui”, gal vardadieniui ar gimtadieniui. O Kūčių vakarienei bus “senobiškai” marinuota silkutė, gink Dieve, ne ta, reklaminė, skambiu pavadinimu “šventinė Kūčių silkė su skrudinta šonine”. Kūčių vakarienei silkė su šonine?! Dievobaimingoji a.a.kaimynė tą receptą neštų sudeginti užutvartėn, kad “šėtono pramanas” namų židinio piktu dūmu neužkrėstų. Ir tegul televiziniai rėksniai toliau gąsdina silkės ir žuvies vartojimo pavojais, šventinė vakarienė be jų neapsieis. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Nuo vidurvasario Lietuva nenustoja piktintis velionio Prezidento našlės norais mėgautis saldžiu rentininkės gyvenimu. Prisipažįstu, ir aš priklausau pasipiktinusiųjų blokui, ne kartą “vietinės reikšmės politologių” sambūriuose pritariau besistebintiems jos akiplėšiškumu ir godumu. Bet pastarojo meto spaudos publikacijos prigesino tą pyktį. Ir ne tik dėl minimos ponios siekių, bet ir dėl signatarų pageidavimo būti “lygesniais už lygius”, kuo irgi neseniai viešai stebėjausi. Pasirodo, yra ne tik norinčių būti lygesniais, bet įstatymu įteisintų “lygiausių iš lygių”, ramiai, be širdagraužio, gaunančių rentas ir, turbūt, patyliukais kikenančių dėl sukelto ažiotažo. Turiu omeny buvusius sportininkus. Iškart paaiškinu: nesu prieš rentas, nesu prieš tituluotų, Lietuvą garsinančių sportininkų pagerbimą, jų nuopelnų įvertinimą. Bet jie taip pat Lietuvos piliečiai ir neturėtų būti aukštesni už kitus. Taip, jie garsino šalį, bet juk už kiekvieną rekordą, titulą, medalį buvo pagerbti, apdovanoti ir premijuoti. Ką darysi, jei apdovanojimai daug kuklesni nei turtingesnių šalių atstovų, viskas pagal išgales. Iki šiol maniau, jog renta – tai pensijos rūšis, skiriama nedirbantiems, neturintiems pajamų, sunkiai besiverčiantiems. Pasirodo, sportininkams taikoma išimtis: jie be kliūčių gauna rentą, jei dirba kūno kultūros ir sporto srityje. Nesvarbu, kur: Lietuvoje, JAV,Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir t.t… Suprantu, jei dirba savo krašte, ypač su jaunąja karta. O kokia nauda Lietuvai, jei rentininkas įsikūrė svečioj šaly, dirba su tenykščiais sportininkais, gauna solidžią algą ir nesigėdydamas prašo lietuviškos rentos? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Gyvenimas kupinas paradoksų. Tuo turėjo progą įsitikinti ir eksseimūnas-keliauninkas, ne savo noru praradęs mandatą. Kai gailestingieji bendražygiai nutarė nepalikti jo likimo valiai ir įdarbinti frakcijoje padėjėju ar referentu, pasirodė, kad tam darbui jis netinka – trūksta išsilavinimo. Tai kelintą savaitę laužau galvą: kaipgi čia išeina? Seimūnu tapti buvo tinkamas, frakcijos klerku – nebe? Ir dar stebimės, kad Seimas nevykęs, skęsta intrigose, priima kvailus įstatymus. Mūsų Seimas renkamas kuo tiksliausiai pagal “didžiojo” proletariato vado V. I. Lenino priesaką: “kiekviena virėja gali valdyti valstybę”. Kažin, o ką jis manė apie tos virėjos patarėjus ir padėjėjus? Beje, virėjų ir melžėjų to meto valdžios organuose netrūko (procentas juk turėjo būti išlaikytas!), tik jų “valdymas” tebuvo marionetinis: parašo partinis veikėjas kalbą, kurią tereikia perskaityti, “teisingą” pasiūlymą vėlgi nuo svetimo lapelio padiktuoti užtenka, svarbiausia – laiku balsavimuose ranką kilnoti ir ploti. Mūsuose demokratijos daugiau: renkam į Seimą ką norim, o išrinktiesiems leidžiama daryti ką nori. Na, jie ir stengiasi. Esu ne kartą sakiusi, kad jei aš, būdama eilinė pilietė, pradėčiau belstis į valdančiųjų duris ir teikti nemigo naktimis šovusius šviesios ateities sukūrimo siūlymus, tai likčiau nesuprasta, išjuokta ir gal net patarimų gydyti galvą susilaukčiau. O štai Seime siūlyk ką nori, viskas bus priimta, užregistruota, apsvarstyta ir, labai tikėtina, patvirtinta. Juk kiek tokių, atrodytų, absurdiškų projektų Seime gauna palaiminimą. Ne ką mažiau jų po to tenka keliskart taisyti arba visai atšaukti, bet tai jau, kaip sakoma, gamybiniai nuostoliai. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Kad ir kiek valdantieji įtikinėtų, kad visos reformos yra tik mūsų labui, kartais yla ima ir išlenda iš maišo. Užteko perskaityti sveikatos viceministro pasisakymus ligoninių vadovų susitikime ir padėtis aiški. Kai kurie posakiai tiesiog cinizmo viršūnė. Jei kam atrodo, kad perdedu, įsiskaitykit dar kartą. Medikas, šalies medikų “vicegalva”, pavaldiniams šaltakraujiškai pataria “nedaryti ne savo darbo”, t.y. negelbėti ligonių, nes tai daryti turi didmiesčių ligoninės. Priminus, kad kiekviena uždelsta minutė gali būti pražūtinga, pakomentavo: ką gi, būna, kad žmonės miršta. Kad esam mirtingi priminti nereikia, bet jei mirtis ištiks dėl to, kad “reformuota” pagalba buvo pavėluota, tai kokia tokios reformos esmė ir prasmė? Girdėjau prielaidą, jog reformatoriai, sėdintys šiltose sostinės kėdėse, reformos metmenis kūrė iš savo varpinės, atseit, koks jiems skirtumas, kas bus po reformos tuose “mikro” rajonėliuose, sostinėje juk niekas nesikeičia. Betgi tam jie ir strategai, kad matytų toliau savo nosies ir dirbtų visų piliečių labui. Galėsim keiksnoti vietos medikus, tik ką jie begalės surištomis rankomis padaryti? Ne visada ir sostinėje demonstruojamas “aukštasis pilotažas”. Nusiunčia ten konsultuotis, išlauki ilgiausią eilę, pusdienį ar ilgiau prasistumdai poliklinikų koridoriuose ir grįžti ligos ieškoti “pas vietos medikus”. Tokios jau tos aukštesnio lygio specialistų konsultacijos. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Ar ne D. Orvelas savo nemariajame “Gyvulių ūkyje” pasakė: visi yra lygūs, bet kai kurie lygesni? Nebepamenu, bet tai ne taip jau svarbu, svarbiausia, ši sparnuota frazė yra labai taikli ir teisinga. Kažkada manėm, jog ji apibūdina sovietinę sistemą ir naiviai tikėjom, jog, atkūrus Nepriklausomybę, pasimirš. Nepasimiršo, nes ir nepriklausomoj Lietuvoj lygesnių tarp lygių nors vežimu vežk, kažin ar ne daugiau nei sovietiniais metais.

Klausiausi praejusią savaitę Seimo posėdžio fragmento ir dar kartą įsitikinau minėto posakio aktualumu. Buvo svarstomas klausimas leisti signatarams dirbti nemažinant gaunamos rentos. Pabrėžiu – signatarams, eiliniai “runkeliai” ir toliau aukos savo pensijas Tėvynės labui. Kantrūs tie pensininkai, supranta, jog nors krizė jau suvaldyta (cha, cha, cha!), dar reikia pasispausti, ir, norėdami prisidurti prie pensijos, sutinka su visais apkarpymais. Tiems, kurie turi nuolatinį darbą, dar pusė bėdos, bet bandantys prisidurti prie pensijos vienkartiniais, atsitiktiniais uždarbiais,
dažnai pasijunta kaip pasakoj: “Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…” Mat sumokėjus mokesčius ir nurėžus pensijos dalį, telieka “katino ašaros”. Ar bereikia stebėtis, jog kai kas numoja ranka į padorumą ir neatsisako uždarbio “vokelyje”? “Jei sąžiningai dirbant valdžia pasisavina “liūto dalį” mano varganų pinigėlių, nesijaučiu kalta imdama “vokelį”,- pareiškė viena pensininkė, kartkartėmis turinti progą prisidurti šiek tiek iš šalies. Nelabai ir paprieštarausi tokiai logikai.
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Neseniai žurnale “Veidas” skaičiau straipsnį apie daugiabučių šildymo aktualijas Lietuvoje. Dėmesį patraukė iškalbinga lentelė, kurioje pateikti brangiausiai ir pigiausiai už šildymą mokančių rajonų dešimtukai.Bendras dėsningumas – pigiausiai moka tie rajonai, kuriuose šilumą tiekia savivaldybių valdomos įmonės (tame dešimtuke ir Širvintos), o brangiausiai – aptarnaujami privatininkų. Viena kita išimtis yra, bet dar nuo mokyklos laikų žinome, jog išimtis tik patvirtina taisyklę. Skaičiau ir galvojau: ačiū Aukščiausiajam, kad “Širvintų šiluma” neprivatizuota, prie kokio “Rubikono” neprijungta. Ir ta “pigiausio” dešimtuko kaina kaip reikiant dusina, o jei ji staiga kone padvigubėtų? B-r-r-r, net sapne tokio košmaro geriau neregėti. Savivaldybių “galvos” turėtų minėtą lentelę išsikirpę po stiklu laikyti, kad, gavus privatininkų siūlymą, atsakymas be ilgų svarstymų aiškus būtų. Neturėjo, matyt, mūsų meras tos lentelės, o kas gali paneigti – gal sąmoningai leido “Rubikonui” kaip valstietis lapei į roges į rajoną koją įkelti, vaduoti jį nuo šiukšlių? Ką iš to turim? Iškart padvigubintą šiukšlių išvežimo mokestį, nors šiukšlės dar beveik metus buvo vežamos ne į Kazokiškes, o į vietinį sąvartyną. Dar turim nuolatinius ginčus dėl registruotų, bet realiai negyvenančių šeimos narių, to nebuvo, kol šiukšles vežė vietos komunalininkai. Kažkodėl tada buvo tikima gyventojais, tik atėjus naujiems šiukšliavežiams reikia įrodinėti, kad nesam melagiai ir apgavikai. Ir svarbiausia – turim kalnus šiukšlių, ko taip pat neturėjom tvarkantis vietinei Savivaldybės įmonei. Manau, gyventojai dar per mažai informuojami apie tarybos veiklą, ruošiamus priimti atsakingus sprendimus, neklausiama jų nuomonės. Niekas anuomet
deramai nepaaiškino, kodėl buvo įsileista privati įmonė, ne mūsų rajone registruota, ne čia mokanti mokesčius, kodėl taip drastiškai buvo padidinti mokesčiai. Nežinom, ar rimtai buvo analizuota ir skaičiuota vietinių komunalininkų galimybė vežti šiukšles į naują sąvartyną. Tiesiog buvom pastatyti prieš faktą: nuo šiol nauja įmonė, nauji mokesčiai, ir, kaip taikliai pastebėjo “Širvintų kraštas”, – šių dienų “piliakalniai”, pūpsantys ne tik mieste, bet ir kaimuose. Taip, negiriu tų, kurie juos sukrauna, bet tvarkdariai irgi nepersistengia juos likviduodami. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Eilinį kartą įsitikinau, kaip gerai, kad yra akyli žurnalistai, nuolat ieškantys “perliukų” ir pateikiantys juos mums, neatidiems skaitytojams. Štai mes su drauge nusprendėm sekmadienio vakarą deramai pabaigti Vėlinių oktavą ir uždegti žvakutes ant artimųjų kapų. Kaip tarėm, taip ir padarėm. O grįžusi atsiverčiau vakarykštį “Širvintų kraštą” ir sužinojau, kad padarėm ne tik gerą
darbą, bet ir pažeidimą. Štai ką reiškia neatidumas! Aišku, buvau skaičiusi tarybos posėdžio aprašymą, žinojau, kad jame buvo patvirtintas naujas Kapinių priežiūros tvarkos aprašas, bet gilintis į jį neužteko kantrybės. Daugiau tokios klaidos nebepadarysiu, nuo šiol atidžiai skaitysiu visus nutarimus, aprašus ir taisykles, juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Daugumai tie postringavimai, ko gero, kelia šypseną – atseit, kas ten baus kapinių lankymo tvarkos “pažeidėjus”, kas jų patamsy tykos. Išties, neteko girdėti apie tokių “pažeidėjų” gaudynes, bet juk visada gali būti pirmas kartas. Pasalos palei kapines policija gal ir nerengs, o štai netyčia pro šalį važiuojant užfiksuos pažeidimą ir dar nubaus. Beje, teks atidžiai išstudijuoti minėtą Aprašą ir išsiaiškinti baudos dydį. Gal aš kažko nesuprantu, bet mane stebina kapinių lankymo apribojimai, savotiška “komendanto valanda”. Gatvėmis vaikščioti galiu kiaurą parą, o užsukti į kapines tik šviesiu paros metu. Tai gal ir parkai ar skverai irgi turi lankymo valandas? Ar kapinės nuo šiol prilygintos teatrams ir muziejams? Aišku viena – geriau jau sutemus nuo kapinių laikytis atokiau, nes dar senovės romėnai tvirtino: “Įstatymas kvailas, bet jis yra įstatymas”. Ir nesiguoskime tuo, kad kapinių lankymo režimo pažeidimas nesvarbus. Skaityti daugiau »