Balsas tyruose

Kelinta savaitė ant suolelio šalia Poliklinikos, sako, gyvena žmogus. Būtent, gyvena: prigula pasnausti, praeivių paprašo maisto. Sako, tai padegėlis, o Globos centre gyvena jo draugė. Rudenėja, orai vėsta, lietūs dažnėja – ar ilgai dar galima bus ant suoliuko egzistuoti? Vieta pasirinkta nekvailai, čia pat Poliklinika, Globos namai, Neįgaliųjų draugija, Socialinių paslaugų centras su išreklamuotu, tiesa, ne visai teigiamai, Krizių centru – visa socialinių institucijų “puokštė”. Krizių centrui tiesiog ideali proga reabilituotis – tiesiai po langais kasdien akis bado potencialus klientas. Jei jis tikrai padegėlis, tai ar ne krizė jo gyvenime? O kol glausis Krizių centre, atsakingiems valdininkams bus laiko sutvarkyti formalumus įkurdinimui Globos centre. Tik ar kam nors tai rūpi?

Iš išorės viskas gražu, socialinės pagalbos lygis rajone tikrai aukštas, įkurtos bene visos įmanomos institucijos, pristeigta etatų. Ir prikurta instrukcijų, per kurias nebepastebima žmonių. Labiausiai pažeidžiamų, reikalingų pagalbos, paguodos, teigiamo postūmio. O tam reikia ne tik instrukcijų studijavimo ir nenukrypstamo jų vykdymo, bet ir jautrumo, supratimo, “nevaldiško” požiūrio į problemą. Netgi tuo atveju, jei visagalė instrukcija leidžia nuo to išsisukti. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Atrodo, valdantieji įsitikinę, kad tobulinti valdžios institucijų darbą įmanoma tik steigiant… naujas institucijas. Ir jokie taupymo dėsniai čia neveikia. Savivaldybėms taip pat apynasriai uždėti, Vyriausybės atstovai budriai stebi, kad šios nesavivaliautų ir vykdytų kiekvieną, kad ir absurdiškiausią, nurodymą. Tai puikiai iliustruoja vasaros pradžioje vykęs nežinia ką veiksiančių sveikatos biurų priverstinis steigimas. Paskui susirūpinta turizmo plėtra. Kas ginčytųsi, kad tai nesvarbu ir nereikalinga: yra Ūkio ministerijoje Turizmo departamentas, lai plėtoja. Jis ir plėtoja pagal savo supratimą, nuspręsdamas… įkurti Turizmo plėtros asociaciją ar kažkokį panašų biurokratinį darinį – neįsiminiau tikslaus pavadinimo. Jau šitie tai kalnus pajudins! Kad mes, runkeliai, nepasiklystume tarp valdžios teikiamų malonių gausos, būtini savivaldybių šeimų koordinatoriai (dėkui Dievui, Širvintos atsisakė šios institucijos). Na o vaikų neprižiūrintys tėvai šito galės išmokti, teisingai pagalvojote, specialiuose kursuose. Matyt, kažkas iš pasiūlymą pateikusio ministro aplinkos turi mokymų organizavimo “bizniuką”, o sunkmečiu šis verslas gerokai apmirė, tad ir prireikė postūmio. Kvalifikuotų socialinių darbuotojų pagalbos nebepakanka? Nieko baisaus, teisingai gyventi išmokys lektoriai. Kad socialinės rizikos šeimoms praverstų išmintingi patarimai, lyg ir suprantama, bet, pasirodo, jų stygių jaučia ir vyriausybinės institucijos. Kokia išeitis? Žinoma, nauja institucija! Paskutinis Vyriausybės “išmislas”- patarėjų kolegijos. Kad nustekenta Lietuva nepultų protestuoti, iškart paaiškinta, jog tai nebus nauji mokami etatai, paprasčiausiai posėdžiaus tokį darbą dirbantys žmonės ir teiks Vyriausybės įstaigų vadovams tiesio neįkainojamas išvadas. Lai sau teikia į sveikatą, bet kam tas naujas darinys, skambiu kolegijos vardu pavadintas? Žiūrėk, netrukus vienas po kito ir mokamos pareigybės pradės dygti. Argi tokių dalykų nebuvo?.. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Nepaisant to, kokie esam skirtingi, turim ir mus vienijantį dalyką – visi esame vartotojai. Kvėpuojam – vartojam orą, valgom – vartojam maistą. O dar vartojam vandenį, dujas, elektrą, šilumą ir t.t. Turim krūvas vartojimo sutarčių, turim Vartotojų teisių apsaugos tarnybą… Dar bent keliolika vartotojų teises neva ginančių institucijų. O kokios tos vartotojo teisės? Išvada toli gražu ne optimistinė: mes visiškai priklausomi nuo tiekėjų, jie tvarkosi, kaip jiems patogiau, nelabai paisydami mūsų, vartotojų, teisių ir gerovės. Pradėk gilintis ir tuoj būsi “nusodintas”: esi neteisus, sutartyje to nenumatyta. O tai, kas visagalėje sutartyje numatyta, dažnai priverčia žioptelti ir atima žadą. Patys kalti, pasirašom sutartis neskaitę, neįsigilinę, o tiekėjams to ir tereikia: parašas tavo, vadinasi, sutikai su sąlygom, tai dabar sėdėk ir tylėk. Ir sėdim…

Kaitrią dieną, kai neįmanoma ne tik dirbti, bet ir galvoti apie darbą, paskyriau turimoms vartojimo sutartims nagrinėti. Radau vieną bendrą bruožą – tiekėjo įsipareigojimų jose kone dvigubai mažiau, negu vartotojo. O ir tie traktuojami gana laisvai, kaip naudingiau tiekėjams. Štai šilumininkai įsipareigoja: “prieš tris paras informuoti vartotojus apie šilumos ar karšto vandens tiekimo nutraukimo laiką ir trukmę dėl įrengimų remonto pagal iš anksto su Savivaldybe suderintą grafiką”. Formaliai jie teisūs, išties pranešė prieš kelias paras. O paskui pranešė dar kartą… Be garantijos, kad tęsinio nebus, vandenį tikrai gausim. Tad ir gyvenam penktą savaitę spartietiškai: ledinis dušas, grūdinimosi procedūros. Lauke rekordinė kaitra, o virtuvėse dar kaitresni “tropikai”- konservavimo darbai pačiame įkarštyje. Patys grūdinamės po ledine srove, o stiklainius privalu karštu vandeniu plauti. “Vsio zakonno” – niekur sutarty neparašyta, kiek laiko gali trukti planiniai remontai. Įdomu, Savivaldybė tikrai tvirtina tokius “neterminuotus” grafikus?
Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Keletą mėnesių iš televizorių ekranų garbieji Bratkos kvietė senjorus į bibliotekas naudotis kompiuteriais. Gal kur ir sugundė vieną kitą smalsesnį užsukti, bet Širvintose – kažin. Čia po interneto platybes dažniausiai tebeklajoja jaunimas. Be reikalo senjorai tokie vangūs, nesinaudoja puikia (ir nemokama!) paslauga: šviežiausios žinios, įvairiausia informacija, internetinė bankininkystė, elektroninis paštas – galimybės praktiškai neribotos. Ne per seniausiai skaičiau, kad ir seimūnams patogiausia rašyti elektroninius laiškus, didžiausia tikimybė, kad jie skaitomi reguliariai ir paties adresato, o ne jo padėjėjų, ar referentų. Atsakingai pareiškiu: tikra tiesa, įsitikinau pati. Savaitės pradžioj parašiau elektroninį laišką tūlam seimūnui. Dvejonių buvo, juk Seimas atostogauja, gal tarnybinis paštas vasarą rečiau tikrinamas? Nieko panašaus, kitą dieną gavau konkretų atsakymą. Greita, pigu, patogu…O ko man prireikė iš seimūno, tuojau papasakosiu.

Ne vienas dar prisimena įspūdingą miesto šventę. Pramogų, atrakcijų tikrai netrūko, kiekvienas kažką savo skoniui galėjo susirasti. Kaitra juodą darbą padarė, daug žiūrovų atbaidė, bet su gamta nepakariausi. Viskas puiku, bet šaukštas deguto medaus statinei sugadinti visada atsiras. Ne išimtis ir praėjusi šventė. Kad iškilmingas Savivaldybės tarybos posėdis būtų dar iškilmingesnis, sumanyta į jį pakviesti visus ankstesnių kadencijų tarybos narius. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Skaitant Savivaldybės klerkų parengtą klausimyną dėl rajono strateginio plėtros plano atnaujinimo akis užkliuvo už Infrastruktūros skyriaus. Kiek sutrikau – į daugelį klausimų tiesiog nežinia kaip ir atsakyti. Pavyzdžiui, prašoma įvertinti parkų būklę ir priežiūrą: nežinau Širvintose vietos, kurią galima vadinti parku. Ne ką težinau apie miškų atželdinimo, savavališko jų kirtimo problemų sprendimą, urėdijų ir girininkijų darbą, savavališkų šiukšlynų likvidavimo tvarką ar gamtosaugos tarnybų veiklą. Tiesa, apie pastarąją tarnybą nuomonė yra, bet ji, kaip sakoma, “ne protokolui”. Va, klausimas apie gatvių ir kelių priežiūrą kritinėmis oro sąlygomis jau suprantamesnis. Įdomu, kaip gyventojai vertins Savivaldybės darbą organizuojant atokesnių kelių priežiūrą kritinėmis oro sąlygomis? Juk visiems žinoma – tokie keliai dar išvažiuojami tik vietinių ūkininkų pastangomis. Net Širvintų “priemiesčiuose” – Kabaldos ir Širvintų kaimuose be privačios pagalbos būtų liūdna, o apie rajono pakraščius nėra ką nė kalbėti. Belieka džiaugtis, kad yra žmonių, kurie, nelaukdami kaimynų ar seniūnų prašymo, patys imasi iniciatyvos. Bet ar kiekviena iniciatyva sutinkama palankiai, ar iniciatoriai sulaukia tik padėkos ir paskatinimo?

Bepigu tiems, kurie gyvena nuosavame name ar sodyboje, tvarkosi savo žemėje, maudosi ir žvejoja savame vandens telkinyje. Bet dauguma to neturi: daugiabučiai namai, bendri kiemai ir žaidimų aikštelės, “valdiški” ežerai ar upeliai. Tad ir tvarkomasi tik aplink save: judri močiutė po savo langu gėlytes puoselėja, o šalia – piktžolynas. Nes tai kaimynės teritorija, o po jos langu močiutė savųjų saulučių nesės. O neretai nykuma aplink visą namą, nes visiems “dzin”. Prisimenat, kokie gėlynai tarpo šalia senosios Poliklinikos? Gražu buvo pažiūrėti. O dabar? Pastatas išgražėjęs, nepalyginsi su andainykščiais mūrais, o ir gėlynų  vieta nesuniokota,tvarkingai atitvarais įrėminta, tik sodink ir puoselėk. Deja, deja… Teko stebėti vieno kaimo daugiabučio gyventojų “vakaronę”: kieme pastatytas stalas, suolai, yra kur vasaros vakarą su “bambaliu” pasėdėti. Tik patartina nepadauginti, nes praradus pusiausvyrą griūsi tiesiai dilgėlynan, kurio sunaikinti niekam ranka nekyla. Geriau užpakalį nusidilginti, nei keliolika minučių dalgiu pamosuoti? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Ne vienas skaitytojas tikriausiai atkreipė dėmesį į pasakojimą apie prancūzų valdininkiją. Jauna prancūzaitė džiūgavo, kai baigusi mokslus gavo darbą solidžiame departamente. Ir dar neprastai mokamą. Tačiau džiaugsmas išblėso pamačius, kad darbo krūvis gerokai… per mažas, o kolegos vaidina baisiai užsiėmusius. Nepakęsdama jų veidmainystės ir nuolatinio dykinėjimo mergina darbo metu parašė kandžią knygą apie gimtojo departamento veiklą. Aišku, neminėdama konkrečių vietų ir vardų, pasirašydama slapyvardžiu. Deja, buvo demaskuota ir nubausta už nelojalumą, atimant teisę dirbti iškritikuotoje sistemoje. Galėtų ir pas mus tokia rašytoja atsirasti, nes didelių skirtumų tarp prancūzų ir lietuvių valdininkų nenustatyta. Šit ir mūsų Savivaldybėje pažįstu ne vieną tokį “nusidirbusį”, šeimai ir vaikams laiko nesurandantį. O paklausk, ką konkrečiai daro, neranda, ką atsakyti.Turbūt “atsimušinėja” nuo įkyrių interesantų. Ko jau netrūksta valdininkijai, tai arogancijos. Netaikau to visiems, bet kai susiduri su tokiais “egzemplioriais”, ima atrodyti, kad kitokių ir nebūna. Neseniai sutikta pažįstama papasakojo įspūdžius apie apsilankymą Savivaldybėje: “Maniau, kad mano laikrodis “grybauja” – aštuntą ryto kabinetai užrakinti, tik po gero pusvalandžio pradėjo vangiai rinktis darbuotojai. Man reikalingos durys atsidarė tik po dešimtos, o jo šeimininkas, paklaustas apie vėlavimo priežastis, atrėžė, kad tvarkė rimtus reikalus, apie kuriuos atsiskaityti neprivalantis. Gal ir labai svarbūs tie reikalai buvo, bet negi sunku tokiu atveju pakabinti raštelį, informuojantį apie numatomą darbo laiką? Tą laiką aš galėjau praleisti ne knapsodama prie užrakintų durų, o žymiai produktyviau.” Negalėjau nesutikti su pašnekove, nes ir pačiai, kaitrią dieną susiruošus tvarkyti reikalų, sekėsi ne ką geriau: valdininkės pietūs baigėsi pusvalandžiu vėliau, nei skelbia užrašas ant durų. Negana to, iškart kabinetan įsmuko jos kolega ir dar dvidešimt minučių jie aptarinėjo, matyt, neatidėliotinus reikalus. Juk neužsiimtų kokiais niekais, kai už durų nekantrauja ne vienas lankytojas, ar ne? Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Turbūt ne vienas vaikystėje žavėdavomės pasakomis, kuriose išmintingieji karaliai nakties tamsoje vaikščiodavo karalystės gatvėmis, neatpažinti bendraudavo su valdiniais, taip pasitikrindami, ar ministrai tinkamai vykdo nurodymus, ar teisingai informuoja apie padėtį karalystėje. Ypač tai būdinga rytietiškoms pasakoms. Na, Rytai yra Rytai… Beje, sovietiniais laikais sklido pasakojimai apie vienos” broliškos” respublikos pirmąjį asmenį, besivadovavusį karališkais metodais. Jis mėgdavo netikėtai nutupdyti malūnsparnį kolūkio laukuose ir pabendrauti su liaudimi be vietinių vadų palydos, pačiam įvertinti padėtį. Nežinau, kiek tiesos buvo tuose pasakojimuose, bet iš niekur nieko kalbos nepasklinda, bent vieną kartą kažkas panašaus turėjo nutikti. Išmintingi buvo tie pasakų karaliai, to nenuginčysi, galėtų dabartiniai vadai iš jų pasimokyti. Nepamiegotų premjeras vieną kitą naktį, apsilankytų pasienio postuose, tai ir sužinotų, ar muitininkai poste miega, ar padeda kontrabandininkams cigaretes krauti, nereiktų VSD ar STT pažymų prašinėti. O ir minėtų tarnybų vadovams nekenktų valdžios galvas palydėti į tokią išvyką, irgi labai naudinga patirtis būtų. Tiesa, pernai “vienas iš trijų” bandė karališkas tradicijas atgaivinti, staiga netikėtai pasirodydamas kokiam miestely, surengdamas spaudos konferenciją savivaldybėje be tenykščio mero žinios. Spauda (ir minėtas meras) tuosyk labai piktinosi tokiais” fokusais” ir šaipėsi iš Seimo galvos “fanaberijų”. Ir visai be reikalo… Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Liepos 6-ąją, belaukiant himno giedojimo valandos, akis užkliuvo už straipsnio apie Italiją. Italai susirūpinę – šalyje klesti gerontokratija, t.y.senų žmonių valdžia: dabartiniam prezidentui 85 metai, premjerui, nors ir aktyviai besijauninančiam, – 73. Parlamente vos 6 proc. deputatų, kurių amžius iki 35 metų. Lietuviai gali didžiuotis – tiek Prezidentė, tiek Premjeras pačiame jėgų žydėjime. Ir mūsų Seimas jaunesnis, seimūnai iki 35 m. sudaro 13 proc. Tiek pat yra ir per 60 metų, taigi sukriošusiu Seimo tikrai negalima vadinti. Jei kartais jis ir atrodo neveiksnus, kaltas tikrai ne jo narių amžius. Pasidarė smalsu, kokia gi padėtis savivaldybėse? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nebloga – dabartinės kadencijos savivaldybių tarybų narių amžiaus vidurkis 50 metų. Bet per dešimtmetį jis padidėjo ketveriais metais, vadinasi, tarybos sensta. Matyt, dauguma išrinktųjų tapo “etatiniais”, renkamais kas kadenciją, tad amžius ir toliau didės. Širvintiškiai “senesni” už šalies vidurkį, pastarosios kadencijos tarybos narių vidutinis amžius siekia 54 metus. Lyg ir viskas tvarkoj, bet jauniausiai tarybos narei – 39, vadinasi, jaunimo atstovų vietos valdžioje neturim. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Solidžiame dienraštyje perskaičiau skelbimą ir, anot reklamos herojės, pasijutau “lyg būčiau jaunesnė”. Tūla įmonė, užsiimanti veikla, gana tolima nuo finansinės, priima indėlius. Siūlo didesnes nei bankuose palūkanas, jas žada atiduoti iš karto, o ne, kaip įprasta, pasibaigus terminui. Kadangi įmonė valdo degalinių tinklą, tad ir indėlius priima būtent degalinėse. Grįžta finansinių piramidžių laikai? Nepriklausomybės pradžioj klestėjo toks pasipinigavimo būdas: susigundę nerealiomis palūkanomis ne vienas nešėm santaupas į tokias “finansines korporacijas”, įsteigtas vienam tikslui – surinkti pinigus ir nutraukti veiklą. Daugelis apgautųjų ir šiandien pakeiksnoja aferistus, o štai ir vėl ostapai benderiai galvas kelia?.. Ne veltui sakoma, jog sunkmetis stimuliuoja išradingumą, tik kažkodėl ne tokį, kuris padėtų išbristi iš krizės, o atvirkščiai – dar giliau nugramzdinti…

Kaip ir tikėjausi, neįprastas skelbimas patraukė žurnalistų dėmesį. Paaiškėjo įdomių detalių. Pasirodo, įmonė nori plėsti veiklą, bet neturi pakankamai lėšų, tad tokiu originaliu būdu skolinasi. Be garanto, be užstato… O palūkanas grąžina… degalais. Beje, skelbime tai nebuvo minėta. Gerai, kad Širvintose tokios degalinės nėra, mažiau bus nusivylusiųjų gerų pažįstamų. Taip ir matau vaizdelį: užsuka degalinėn močiutė su keletu tūkstantėlių “pagrabinių”, o namo keliauja su kanistru “palūkanų”. Juokinga? Man nelabai… O įmonės savininkai jaučiasi teisūs: skolintis jiems niekas nedraudžia ir kaip tai galima daryti – irgi nenurodo. Tyrimą, sako, pradėjo ir Lietuvos bankas, ir kitos finansinės institucijos. Na, patyrinės ir nusiramins, negi pirmas kartas. Tik ar ramu bus tiems, kurie, susigundę palūkanomis, atiduos santaupas neaiškiems verslininkams? Žmones galima suprasti, visada ieškom, kur geriau. Bankų palūkanos vis krinta, o papildomas litas taip reikalingas. Skaityti daugiau »

Balsas tyruose

Dar neužsimiršo pavasarinis sujudimas “Darom!”, kada šimtais tonų šiukšlių palengvinom bundančios žemės naštą. Patiko tuomet vienos savivaldybės jaunimo idėja po talkos sukurti instaliaciją, pavadintą “Prisišiukšlinom!”: centrinėj miesto aikštėj buvo “meniškai” sukrauta įspūdinga surinktų atliekų krūva. Visą savaitę prie jos budėjo jaunimas, smalsuoliams aiškindamas akcijos prasmę ir šiukšlinimo žalą. Šaunus sumanymas! Galim didžiuotis, nepėsti ir širvintiškiai: dar neišblėsus “Darom!” euforijai, artėjant Motinos dienai užsukau į miesto kapines. Iškart staigmena – prie šoninių įėjimų pūpso “instaliacijos”. Konteineriai pustuščiai, kam gi tas vargas nešti iki jų, drėbtelėjai prie artimiausių vartelių, ir baigtas kriukis. Tokios “instaliacijos” jokia naujiena, pernai pavasarį irgi ne mažesnės pasitiko. Tik sutvarkytos buvo anksčiau, gal gegužės vidury. Išvalius buvo pastatytos lentelės su iškalbingu užrašu: “Šiukšles prašom pilti į konteinerius!” Likimo ironija – lentelės sėkmingai peržiemojo (užrašai, tiesa, gerokai apiblukę, bet dar įskaitomi) ir… buvo užkrautos. Užsuktų koks užjūrio svečias, pamanytų, kad Širvintų kapines tik beraščiai lanko, kitaip negi krautų”instaliacijas” greta tokio užrašo. Bet yra, kaip yra – atėjo ir praėjo Motinos diena – šiukšlynai dar paūgėjo, sulaukėm Tėvo dienos – kalnai jau ir už tvorą aukštesni. Siekiam rekordo? Minėtos savivaldybės jaunimas savąjį “kūrinį” išardė po savaitės, o mūsų “instaliacijos”, matyt, neterminuotos. Skaityti daugiau »