Širvintiškis tarp pasaulio benamių jautėsi savas

Gruodžio 11 dieną iš Pasaulio benamių futbolo čempionato, kuris šįmet buvo surengtas Melburne, Australijoje, į Širvintas sugrįžo Vytautas Skirmantas. Priešingai nei kai kurioms šalims atstovavę futbolininkai, paprastai savo dienas leidžiantys patiltėse ar ant suolelių parkuose, Vytautas turėjo namus, į kuriuos galėjo sugrįžti iš kitos Pasaulio dalies. Tačiau širvintiškis sako, kad iš dalies gali save vadinti benamiu – dvidešimt metų statyto namo Kalnalaukio gatvėje jis teisiškai dar neužregistravo, taigi savo būsto formaliai neturi – su šeima įregistruoti pas uošvę.

- Apskritai benamių sąvoka šiose futbolo pirmenybėse buvo labai plati, – sako Vytautas Skirmantas. – Šiuo žodžiu vadinami ne tik tie, kurie neturi savo namų. Pagal varžybų nuostatus, benamiais vadintis gali ir tie, kurie ilgai neturėjo namų, kurie buvo nugrimzdę į narkotikų ar alkoholio liūną, bet sugebėjo iš jo išsikapanoti, kurie užaugo vaikų namuose, bet susikūrė šeimą ir dabar turi savo namus. Žodžiu, benamiais laikomi socialiai pažeidžiami žmonės, kurių gyvenimas buvo suvaržytas, kuriems nebuvo ar nėra sąlygų atsiskleisti, įgyvendinti savo svajonę, įveikti kokią nors didelę problemą.

Taigi neturėdamas pakankamai lėšų visiems formalumams atlikti ir pasistatytam namui įregistruoti, širvintiškis sako, kad Australijoje tarp benamių jautėsi savas.

Vytautas Skirmantas mūsų šalies garbę gynė jau antrą kartą. Atstovavęs Lietuvai vilkėdamas salės futbolo rinktinės žaidėjo marškinėlius, širvintiškis manė, kad tuometinė jo išvyka į Portugaliją buvo tarsi medaus šaukštas karjeros pabaigai. Tačiau gyvenimas kortas išdėstė taip, kad Vytautas dar kartą apsivilko marškinėlius su užrašu “Lietuva”. Kelias į Lietuvos benamių futbolo rinktinę buvo ilgas ir vingiuotas, tačiau – dėsningas.

- Australijoje mūsų šalies rinktinės amžiaus vidurkis buvo didžiausias, – sako širvintiškis. – Priežastis paprasta: Lietuvos rinktinė buvo sudaryta iš futbolo veteranų. Daugelį jį pažįstu, ne su vienu teko rungtyniauti įvairiame lygyje. Rinktinėje buvo keli futbolininkai, su kuriais žaidžiau dar Lietuvos futbolo aukščiausiojoje lygoje. Tada jie neatlaikė gyvenimo išbandymų, krito į duobę, atvirai sakant – prasigėrė. Atrodė, kad šie žmonės jau prarado viltį atsitiesti. Tačiau stebuklas įvyko – jie rado jėgų ir išsikapstė iš tos duobės, išsivadavo iš beprasmybės gniaužtų. Patikėkite, tarp mūsų šalies benamių rinktinės futbolininkų ir rinktinės rėmėjų šiandien yra tikrai žinomų verslininkų, kurie sugebėjo atlaikyti juos užklupusius išbandymus, net sukurti savo verslą. Su kai kuriais jų man ne vienerius metus teko rungtyniauti Lietuvos futbolo veteranų pirmenybėse. Kai sulaukiau pasiūlymo atstovauti šaliai tokio rango varžybose, nė minutės nedvejojau.

Vytautas sako, kad kvietimo vykti į Australiją sulaukė pavasarį. Nuo tada rengėsi pirmenybėms, gavo kelionės dokumentus. Pati išvyka žaidėjams ir Futbolo federacijai nieko nekainavo – kelionę suorganizavo ir į Australiją nuskraidino rinktinės rėmėjai.

Apskritai Lietuva benamių pirmenybėse atstovaujama trečią kartą. Šalies rinktinę benamių varžyboms buria Kaune veikiantis futbolo klubas “Feniksas”, kurio pavadinimas simbolizuoja pirmenybių esmę – prisikėlimą iš pelenų, viltį gyventi geriau. Daugiausia žaidėjų – kauniečiai. Be jų, šįmet į rinktinę pakviesti du ukmergiškiai ir širvintiškis.

2006 metais Keiptaune (Pietų Afrikos Respublikoje) Lietuvos benamių rinktinė užėmė 26-tą, pernai Kopenhagoje (Danija) – 17-tą vietą.

Iš Londono per Honkongą atskridus į Melburną, lietuvius pasitiko Pietų pusrutulyje esanti geografinė vasara ir 35-40 laipsnių karštis. Prie sąlygų lengviau prisitaikė futbolininkai iš tropinių kraštų. Visa galva aukštesni buvo ir tie, kurie gudravo. Pagal žaidėjų kompleksiją ir pasirengimą buvo galima įtarti, kad tradiciškai profesionalius futbolininkus į pirmenybes atsiuntė rusai, o šias pirmenybes laimėję afganistaniečiai net neslėpė, jog į benamių pirmenybes delegavo … olimpinę futbolo rinktinę.

Futbolininkai žaidė pagal specialias taisykles: ledo ritulio aikštelę primenančioje arenoje rungtyniauja po 3 kiekvienos komandos aikštelės žaidėjus ir vartininką. Be to, vartų aukštis – vos 1 metras, bet jų ilgis – 4 metrai. Į vartininko aikštelę žaidėjai įeiti negali, tačiau gintis gali tik 2 aikštelės žaidėjai – trečiasis privalo likti už vidurio linijos. Gynėjui įžengus į vartininko aikštelę skiriamas baudos smūgis. Jei įeina priešininkas – kamuolys atitenka besiginančiai komandai. Žaidžiami du kėliniai po 7 minutes. Galima žaisti, jei kamuolys atšoko nuo borto.

Į Australiją atvyko 45 šalių futbolininkai. Trijų šalių delegacijos dėl protesto demonstracijų ir oro uostų blokados įstrigo Tailande ir Melburno nepasiekė.

Lietuviai savo pogrupyje po baudinių serijos 7:6 įveikė Ukrainą, 5:3 – Malavį, 9:5 – Rytų Timorą, 9:1 – Argentiną, tačiau 1:8 pralaimėjo Brazilijai.

Specifinė taškų skaičiavimo sistema lėmė, kad lietuviai pogrupyje užėmė tik trečią vietą, į priekį praleidę tašku daugiau surinkusius ukrainiečius ir tiek pat taškų pelniusius brazilus.

Lietuvai – kaip trečiai pogrupio komandai – antrajame etape teko pajėgesni varžovai. Mūsiškiai 4:8 pralaimėjo australams, 3:11 – rusams, 4:8 – vokiečiams, 6:8 – afganistaniečiams, bet 6:2 įveikė prancūzus. Taigi trečiajame etape rungtyniauta dėl 17-24 vietų, tai yra – dėl Melburno miesto taurės. Lietuvos benamiai rezultatu 11:2 nugalėjo Honkongą, tačiau pusfinalyje 2:7 pralaimėjo pajėgiai Zimbabvės rinktinei. Vis dėlto šioje grupėje prizinė vieta iškovota – nugalėję olandus 11:3, lietuviai Melburno miesto taurės varžybose laimėjo 3-ią, o pirmenybėse apskritai – 19-tą vietą.

Į Lietuvą parvežtas specialus prizas ir Pasaulio benamių pirmenybių medaliai.

Gintaras Bielskis