Kelionė į praeitį

Žygiui pasiruošę! Iš kairės į dešinę: Martynas Jankūnas, Andrius Ryžakovas, Gediminas Bagdonavičius, Ieva Vareikytė, Donatas Lajauskas, Egidijus Rutkauskas, Deimantas Markevičius ir jų vadovas mokytojas Remigijus.

Bagaslaviškio Igno Šeiniaus dešimtokai dviračių žygiuose ne naujokai. Praėjusiais mokslo metais (dar būdami “žali” devintokai) jie dalyvavo penkiuose žygiuose ekologiškai švariomis transporto priemonėmis – dviračiais. Dviračiai, kaip žinote, turi du ratus, todėl Andrius, Deimantas, Egidijus, Donatas, Gediminas, Martynas ir Ieva savo vienminčių būrelį pavadino “Du ratai”. Praėjusiais mokslo metais mokyklos žygeiviai pasiliko “ant ledo” – negavo nė cento savo kelionei po Estiją ir Latviją. Nieko nepaveiksi – gal buvo įdomesnių projektų, gal tų projektų lapai buvo tvarkingiau sudėlioti… Didžioji jų svajonė – apvažiuoti Baltijos jūrą sužlugo. Šiais metais bagaslaviškiečiai nutarė iki “paskutinio siūlelio” išnaršyti gimtąjį Širvintų rajoną. Žygeiviai mano, kad tam tikslui neprireiks “didelių” pinigų ir nereikės laukti gerųjų tetų ir dėdžių malonės. 
Šauniajam septintukui toptelėjo šauni idėja. Į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įtraukti net 246 objektai, esantys Širvintų rajone. Būtų nuostabu juos surasti, aprašyti, nufotografuoti, pasižiūrėti, kokios būsenos jie dabar yra. Mokykloje visi žino, kad dešmtokus jau senokai kamuoja kelionių ir dar nepatirtų įspūdžių troškulys, todėl niekas nė nenustebo, kad atėjus savaitgaliui jie “pasikaustė” plieninius žirgelius ir išriedėjo į pirmąjį šiais mokslo metais pažintinį žygį po Čiobiškio kraštą. Lankytinų objektų šiame krašte buvo daug. Vėliau paaiškėjo, kad per vieną dieną juos visus surasti – fiziškai neįmanoma. Be to, susidarė įspūdis, kad gamtos paminklai – piliakalniai, mitologiniai akmenys yra piktavališkai kažkieno slepiami arba pateikta informacija yra klaidinga. Prie Musės upės stūkso valstybės saugomas didžiulis Janionių piliakalnis, dar vadinamas  Pykuolio kalnu. Žygeiviai tikėjosi jį greitai surasti, nes važiuojant keliu į Musninkus, Čiobiškio miestelio pabaigoje stovi kelio rodyklė, ant kurios aiškiai matosi užrašas – “Janionių piliakalnis”, 2,5 km. Tačiau… Sakykim, nieko blogo neįtardamas tūlas pilietis – savo krašto patriotas ir gamtos mylėtojas, su savo automobiliu ir pasitikėdamas kelio ženklais nutaria aplankyti savo protėvių dvasias, besiilsinčias piliakalnyje. Važiuojant miško keliuku, netrukus prieš keliautojo akis atsiveria panaudotų automobilių sąvartynas. Kelias lyg ir baigiasi. Kur važiuoti toliau? Žinoma, galima pasiklausti kelio šalimais esančioje sodyboje. Moteris susinervina: “Koks durnius ten tą rodyklę pastatė? Žmonės važiuoja ir važiuoja, tačiau nieko nepešę, keikdamiesi ir nieko neradę, grįžta atgal.” Ir iš tikrųjų – kelias įsiremia į Musės upelį. Dešimtokai su dviračiais – jiems gerai. Kas nenori sušlapti kojų, gali persikelti linguojančiu lieptu. O ką daryti automobilininkui? Galima surizikuoti ir mėginti pervažiuoti – gal mašina ir “neužsprings”, tačiau toliau kelias galutinai baigiasi. Maždaug 50 laipsnių statumo siauru ir vandens erozijos “išėstu” pakilimu net tankas vargiai beužvažiuotų. Iškišę liežuvius dešimtokai šiaip ne taip užtempia dviračius aukštyn į kalno viršūnę. Pagaliau! Tačiau kur gi tas išsvajotas piliakalnis? Šalia stovi namas, laksto piktas šuo, durys užrakintos, paklausti nėra ko…
Tenka nieko nepešus riedėti tolyn. Širdyje kaupiasi apmaudas – juk tiek kliūčių reikėjo įveikti, ir viskas veltui… Šių eilučių autorius kitą dieną lankėsi Čiobiškio rudens šventėje ir nutarė surasti piliakalnį iš kitos pusės. Vargais negalais, padedant vietioniams gyventojams, pavyko tą Pykuolį surasti. Na, į jį nors jau kelio ženklas kryptį rodo, o kaip rasti, pavyzdžiui, Žvagakalnio pilkapyną, Prancūzkapius, Barsukynės kalną, akmenį su ženklais Ilgojaus kaime. Ne visi vietiniai gyventojai  kelią žino, o ką daryti vargšui prašalaičiui? Peršasi išvada, kad panašūs objektai niekam nerūpi. Teko važinėti po gūdžius Varėnos miškus. Juose galima ramiai pagal rodykles nuvažiuoti iki partizanų žeminės, jų žūties vietų, surasti bet kokį valstybės saugomą objektą. Tik grįžus namo bagaslaviškiečių galvos prašviesėjo ir jie pagaliau suprato visą “politiką”. Galbūt valstybė tokiu būdu ir saugo šiuos gamtos paminklus. Esmė ta, kad jeigu niekas nieko neras, tai ir negadins, o gal vadovaujasi principu: “Kam labai reikia, tas tegu paieško, kaip duonos, ir suras.” 
Kitus į Kultūros vertybių registrą įtrauktus objektus: Dariaus ir Girėno tiltą, vandens malūną, bažnyčios pastatų ansamblį, Krizostomo Pilsudskio dvarą su arklidėmis, kumetynu, ledaine radome patys. Čiobiškio vaikų socializacijos centre mums gidu pabuvo ūkvedys, kuris aprodė visus buvusio dvaro pastatus. Tiesa, pirmieji žygeivius jau prie vartų pasitiko šios įstaigos auklėtiniai. Jie tuoj pat “svetingai” pasiūlė atidaryti vartus ir su visa manta įvažiuoti į jų teritoriją. Dėl žinomų priežasčių mes nesutikome. Tada vaikinukai, dairydamiesi per petį, ėmė pusbalsiu prašyti: “Duokit užrūkyt!” Nepatenkinus jų noro, “specukų” simpatijos baigėsi. Palei galvas prašvilpė kaštonų salvė ir pažadas atsinešti plytų… 
Kiek sunkiau buvo surasti senosiose kapinėse palaidotų partizanų kapus. Valstybės saugomi yra penki partizanų kapai: F. ir V. Bagdonavičių, K. Siurmilavičiaus-Klevo, M. Tveragos ir J. Marcinausko, O. Misiūnienės ir J. Markulio-Vaiduoklio. Nors ir pietų metas buvo, tačiau, užsukus į seniūniją,ten radome jos darbuotoją Danutę Kupčiūnienę. Jai padedant kapus pavyko surasti daug greičiau. Bagaslaviškiečiai iš įvairių šaltinių sužinojo kapuose palaidotų  partizanų likimą… Pokario metais dabartiniame Čiobiškio vaikų socializacijos centre taip pat buvo Vaikų namai. 1945 metais buvusių rūmų palėpės kairiajame sparne veikė Didžiosios Kovos apygardos (DKA) štabas. Tuo metu Čiobiškio vaikų namuose buvo vienas vaikas, pavadintas Sniegino vardu. Jis apie partizanų apygardos štabą 1945 m. kovo pabaigoje pranešė Musninkų enkavėdistams ir stribams. Musninkų enkavėdistų vadas Chiminas 1945 m. kovo 27 d. įsakė apsupti Čiobiškį. Apygardos štabo nariai tuo metu ramiai posėdžiavo. Čia buvo štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, raštininkas Juozas Marcinauskas-Pluta, pirmojo bataliono vadas Kazys Surmilavičius-Klevas, ūkio skyriaus viršininkas Stasys Misiūnas-Senis ir partizanai Adomas Lapinskas bei Mykolas Tveraga. Sužinojusi apie enkavėdistų ir stribų užmačias, partizanų ryšininkė Janina Marcinauskaitė-Neužmirštuolė apie tai perspėjo savo brolį Juozą. Prieš apsupant pastatą enkavėdistams, iš jo jau buvo išėję Adomas Lapinskas ir Kazys Surmilavičius. Likę trys partizanai buvo užklupti ir žuvo. Tuo tarpu A. Lapinskas ir K. Surmilavičius ėjo Rusių Rago kaimo link ir taip pat susidūrė su stribais bei enkavėdistais. Žuvo K. Surmilavičius, o A. Lapinskui buvo sužeista koja. Jis puolė į šalia tekančią Nerį ir nuskendo. Kapinėse taip pat palaidota ir apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio žmona Ona Misiūnienė. Čia palaidoti broliai Feliksas ir Vytautas Bagdonavičiai, žuvę Rusių Rago kaime. Šie partizanai 1945 m. pavasarį Musės upės pakrantėje buvo įsirengę slėptuvę. Tarp ryšininkų atsirado išdavikų; jie apie slėptuvę pranešė Musninkų enkavėdistams, kuriems vadovavo tas pats Chiminas, sunaikinęs DKA štabą Čiobiškio vaikų namuose. 1945 m. liepos 10 d. ankstų rytą Janionių kaimo apylinkėse abipus Musės upės buvo pilna kareivių su šunimis: jie ir aptiko slėptuvę, kurioje tuo metu buvo partizanai Vytautas ir Feliksas Bagdonavičiai bei Česlovas Tveraga-Vilkas. Pajutę, kad yra apsupti, broliai Feliksas-Barsukas, DKA partizanų kuopos vadas, ir Vytautas-Topolis, nenorėdami pasiduoti gyvi, susisprogdino. Č. Tveraga mėgino prasiveržti, tačiau pateko į enkavėdistų nagus.

Žygeiviai tarsi patys prisilietė prie tų baisių pokario metų, kada jauni žmonės aukojo gyvybę už tėvynę. 
Grįžtant namo, Gedimino dviračiui trūko grandinė. Tik po gero pusvalandžio pavyko jį sutaisyti. Sprogo kamera vadovo dviračiui, laimė, tai atsitiko jau Bagaslaviškio miestelio centre. Galima teigti, kad pirmasis šių mokslo metų žygis buvo įdomus ir prasmingas. Jis buvo panašus į integruotą (aštuonių valandų) pamoką, kurioje dešimtokai mokėsi istorijos, geografijos, matematikos, kūno kultūros, lietuvių kalbos, technologijų, informacinių technologijų ir svarbiausio jaunam žmogui dalyko – meno bendrauti…

Remigijus Bonikatas