Kelionė dviračiais po Dzūkiją

Vasaros įspūdžiai

Dzūkijos miškų link…

(Pradžia „Širvintų krašte“ Nr.53)

Šios dienos tikslas – pasiekti Dzūkijos sostinę ir pasižvalgyti po šį gražų miestą. Nors kartą atsikėlėme anksti – 7 valandą. Užkandę sumuštinių su sūriu, nutarėme kuo greičiau „varyti“ į Jiezną ir ten papusryčiauti rimčiau. Tuos 12 kilometrų, skiriančių mus nuo skanaus karbonado, įveikėme neįtikėtinu greičiu. Jieznas, gražiai išsidėstęs ant Jiezno ežero kranto, prie Jieznelės upelio. Čia net du šimtmečius valdė Lietuvos didikų Pacų giminė. Kadangi su mumis važiavo dailės mokytoja Rasa, todėl prie kiekvienos bažnyčios mūsų laukdavo nedidelis egzaminėlis. Turėdavome atspėti kiekvienos bažnyčios architektūros stilių. Pasirodo, Jiezno bažnyčia dar prieš 250 metų buvo rekonstruota baroko stiliumi ir tokia išliko iki mūsų dienų. Kadangi bažnyčios viduje yra unikalūs vargonai, tai čia rengiami vargonų muzikos koncertai.

Prie Prienų ir Alytaus rajono ribos nutarėme pailsėti. Šalia didelio užrašo „Alytaus rajonas“ pastebėjome į mišką atsišakojantį keliuką. Sustojome. Paėjus miško keliuku apie 50 metrų, prieš akis atsivėrė keistas vaizdelis, – lyg padėvėtų drabužių turgus. Tik šis turgelis buvo be pardavėjų, – imk ką tik nori ir veltui. Iš tikrųjų, būtų buvę galima dar neblogą apdarą sau susirasti. Įdomu tai, kad vienoje keliuko pusėje Prienų rajonas, o kitoje – Alytaus. Abiejose jo pusėse beveik vienodas kiekis šiukšlių, gal kiek daugiau – Alytaus rajone. Logiškai mąstant, prieniškiai pirmieji, neturėdami kur padėti savo šiukšlių, išvertė jas Alytaus rajone. Štai tada, matyt, ir prasidėjo lenktyniavimas – kas kam daugiau „įsūdys“ atliekų. Gali būti ir atvirkščiai – gal kuri nors pusė norėjo drabužėlius geraširdiškai kaimynams padovanoti. Ne veltui sakoma, kad dzūkai yra geros širdies žmonės. Ką gali žinoti…

Truputį pasukę iš pagrindinio kelio į šoną, aplankėme Punios miestelį, įsikūrusį prie Nemuno kilpos. Manoma, kad Punia ir „Livonijos kronikoje“ aprašyti Pilėnai – tai ta pati vietovė. Ant Punios piliakalnio nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi lietuviai, vadovaujami kunigaikščio Margirio. Nepajėgdami nugalėti galingesnio priešo, bet nenorėdami pasiduoti, jie padegė pilį ir visi iki vieno kartu su Margiriu žuvo liepsnose. Štai kokią nepalaužiamą dvasią lietuviai turėjo. Gaila, tačiau dabar šis piliakalnis, dar Margirio kalnu vadinamas, yra šiek tiek apleistas.

Nuo Punios iki Alytaus apie 20 kilometrų, todėl jau apie 16 valandą atsiradome miesto pakraštyje, „Lukoil Baltija“ degalinėje. Pasirodo, kad čia ne tik mašinai degalų galima įsigyti, tačiau ir pačiam žmogui geros kokybės „kuru“ pasipildyti.

Alytus tituluojamas Dzūkijos sostine. Miestą juosia didžiulė Nemuno kilpa. Miesto pradžioje per Nemuną važiavome tiltu, ant kurio už nepriklausomybę žuvo pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius. Tiltas pavadintas jo vardu. Mieste yra net keturios bažnyčios. Prie vienos buvome sustoję, tačiau pasibaisėję trimis valkatomis (du stovėjo šalia esančio namo prieangyje ir bereikšmiais žvilgsniais žiūrėjo į prie jų kojų gulintį trečią) nuvažiavome tolyn. Mieste didžiuliai mašinų srautai, dažnai stovinėti ir klausinėti kelio neišeina, todėl kuo greičiausiai išsinešdinom į jo pakraštį. Tik prabėgomis spėjome užmesti žvilgsnį į Laisvės angelo paminklą, pagerbiantį Lietuvos nepriklausomybę (aukso spalvos angelas su didžiuliais sparnais, pučiantis trimitą). Pakeliui vėl pastebėjome neįtikėtinos spalvos veidais, užtat bespalviais drabužiais vilkinčius, netvirtais žingsniais šaligatviu linguojančius šiukšlių dėžių link du „žmogėnus“. Alytaus miestas labai gražus, pasipuošęs žaliuojančiomis kalvomis ir apsuptas vaizdingų miškų, tačiau keletas sutiktų „nežmonių“ visada palieka tos vietos kartoką „prieskonį“.

Išvažiuodami iš Alytaus, ilgai leidomės nuokalnėn, o paskui turėjome tiek pat pakilti. Iš abiejų pusių supantys Dzūkijos pušynai pakėlė mūsų nuotaiką, todėl ir važiuoti nebuvo sunku. Pagaliau galėjome nakvoti tikrame miške. Mūsų merginos Alytuje prisipirko bananų, šokolado, dar kažkokios folijos, prisirinko žemuogių ir pažadėjo mus vakare nustebinti. Pasirodo, jos kažkokio mišinio mase aptepė bananus, įdėjo juos į foliją ir iškepė laužo žarijose. Vakarienės vaizdelis toks: „Merginos paslaptingais veidais dalija didokas, sidabru blizgančias porcijas. Nusidegindami pirštus išvyniojame tą „daiktą“. Prieš akis – neaiškios spalvos tiršta masė. Visi bijo ragauti. Pirmas pasiryžta Marius. Jis patiekalą kramto šiek tiek perkreiptu veidu, tačiau, matyt, iš pagarbos virėjoms tyli. Ragaujame ir mes…“ Žodžiu, eksperimentas pavyko, mes visi likome gyvi ir, mūsų laimei, jo pakartoti merginos nepanoro. Patiekalo skonis buvo neapsakomas (tiesą sakant, jo visai nebuvo…) Taigi, iš savo atsargų reikėjo traukti niekada dar mūsų nenuvylusį patiekalą – medžiotojų dešreles. Movėme dešreles ant nusmailintų pagalių, kišome jas į laužą ir vartėme. Po kelių akimirkų raudonas ir apskrudusias bei šiaip puikiai atrodančias dešreles jau pilnais žandais kramtėme.

Remigijus Bonikatas

(Bus daugiau)

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Kelionė dviračiais po Dzūkiją”

  1. Dagne parašė:

    Cia parašyta nesamonė as manau kad cia pats baisiausias darbas per visa mano egzistavyma, tesiog pasibaisetina as net geriau arasyciau ir beto as ten buvau ir ten visiskai kitaip nei jus sakot …. tiesiog baisu neimanoma skaityti baisu baisu baisu baisu

  2. xxx parašė:

    x

Comments are closed.

scroll to top
+