Kelionė dviračiais po Dzūkiją

Vasaros įspūdžiai
(Pradžia Nr.53)

4. Dzūkijos miškuose

Nuo pat ryto mus supa miškai. Važiuoti lengva, todėl dviračio pedalus miname tankiai. Belėkdami vos nepražiopsome posūkio į kairę, į Subartonis – rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinę. Iki Subartonių tik porą kilometrų, taigi, geru keliu riedant, mums – vieni niekai. Muziejų surandame greitai, tačiau tenka laukti – jį atidaryti vėluoja. Atvažiavusi direktorė guodžiasi, kad darželį uždarė ir teko savo dukrelę į darbą vežtis. Dar kokias dešimt minučių „pakariavusi“ su savo atžala, muziejaus direktorė aprodo savo valdas. Gyvenamasis Mickevičių namas neišliko, tačiau į jo vietą buvo atkeltas tokio pat tipo gyvenamasis namas, kuriame ir buvo įrengta V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinė ekspozicija. Dviejų galų gyvenamajame name rodomi baldai, buities rakandai, nuotraukos, pasakojančios apie rašytojo gyvenimą, išleistų knygų pavyzdžiai, duonkepė krosnis. Sodelyje rymo mūsų kraštiečio liaudies meistro Ipolito Užkurnio išdrožta V. Krėvės skulptūra. Muziejaus direktorei papasakojome jai dar nežinomą faktą, kad karo metais rašytojas slapstėsi už Musninkų (važiuojant keliu į Čiobiškį) esančiame vienkiemyje. Pažadėjome atsiųsti į muziejų daugiau informacijos apie šį V. Krėvės biografijos momentą. Už tai direktorė mums parodė seną kelią į Merkinę. Tuo keliu Krėvė – „Vincukas“ apie 6 kilometrus kiekvieną dieną vaikščiodavo į Merkinės mokyklą. Važiuodami pakeliui užsukame į Subartonių kapinaites, kur ilsisi rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos palaikai, parvežti iš Amerikos. 

Pavažiavus apie pusę kilometro, kairėje pusėje, prie pat kelio, suraibuliuoja nedidelio ežeriuko vandenys. Nutariame „kapitališkai“ atsipūsti. Pagaliau išsiplauname savo galvas, iššveičiame dar nuo vakar makaronuotą puodą, ramiai paplaukiojame ir neskubėdami susiruošiame važiuoti „Vincuko keliu“ toliau. Miškų gūdumoje sutinkame begrybaujančią moterį. Kai kas iš mūsų labai nustemba išgirdę jos kalbą (kas antrame žodyje girdime – „dz“…). Dabar suprantame, kodėl šis Lietuvos kraštas vadinasi Dzūkija. Įvažiuojame į Merkinę, miestą, kuris senais laikais buvo svarbesnis už Alytų ir vadinamas Dzūkijos sostine. Merkiniškiai ją ir dabar taip vadina. Miestelio centre patenkame į trikampę aikštę, kurios viduryje stovi cerkvė. Dabar joje – Alytaus kraštotyros muziejaus filialas. Prisiminėme, kad prieš porą metų jau buvome važiavę pro Merkinę. Tada labai norėjome patekti į šį muziejų, tačiau jis buvo uždarytas. Šį kartą randame duris praviras. Jau norime žengti į vidų, tačiau apsidairę pastebime, kad su mumis nėra mokytojos Rasos. Pasirodo, ji su fotoaparatu kitoje aikštės pusėje „spragsi“. Mojame jai ranka, šokinėjame aukštyn, tačiau Rasa tik pasižiūri į mus kaip į durnelius ir toliau „spragsi“. „Na, gerai, niekur tas muziejus nepabėgs, palauksime, juk kada nors ir jai nusibos „paveiksluoti,“ – pagalvojame ir nusprendžiame užsukti į šalimais esančią parduotuvę. Netrukus išėję iš parduotuvės matome, kad Rasa ramiausiai sėdi šalia muziejaus, tačiau… muziejus jau uždarytas. Seniausius laikus mena didingas piliakalnis. Nuo jo viršūnės atsiveria nuostabus reginys: Nemuno ir Merkio santaka, pievos, miškai. Tai – viena gražiausių Lietuvos panoramų.

Nuo Merkinės iki Grūto, sovietinių skulptūrų parko, – apie 20 km. Skubame, nes pagal dienotvarkę mums reikia ne tik šį parką aplankyti, ne tik Druskininkus pasiekti, tačiau dar už miesto gerokai pavažiuoti. Dviejų kilometrų ilgio Grūto parko ekspozicijoje išdėstyti sovietmečio paminklai, atvežti iš Lietuvos miestų ir miestelių. Tai sovietinio laikotarpio primesti stabai ir simboliai. Skulptūros grupuojamos „ratu“. Apsilankėme mediniame pastate, primenančiame XX a. 5-6-ajame dešimtmetyje statytus kultūros namus. Juose demonstruojama fotodokumentinė medžiaga, kuri parodo sovietinės ideologijos ir propagandos mechanizmą. Lenino, Stalino, Kapsuko, Dzeržinskio, Greifenbergerio ir kt. Panašių veikėjų vardai jaunimui mažai ką sako. Gal didesnį įspūdį sukelia tik pats skulptūrų monumentalizmas. Keista, tačiau didžiausią įspūdį Grūto parke palieka zoologijos sodas, kavinė ir sovietinių suvenyrų parduotuvė. Šių eilučių autoriui labiausiai patinka gazuoto vandens aparatai. Nors jų veikimo mechanizmas toks pats ir briaunota stiklinė tokia pati kaip ir sovietiniais laikais, tačiau gazuoto vandens skonis kitoks. Vanduo šlykštokai saldus, spalva keistai kakavinė ir atsiduoda karamelėmis. Tiesa, tai nesutrukdo išragauti net tris vieną po kitos šio gėralo stiklines…

Druskininkai mums nepakeliui, juose jau kelis kartus anksčiau esame lankęsi, tačiau mokytoja Rasa parodo tvirtą charakterį ir mus nusitempia parodyti ten esantį „šaltinėlį“, kuriame nusiprausus galima atjaunėti. Kadangi jau vakarėja, todėl tik prabėgomis „užfiksuojame“ kelias miesto įžymybes: miško muziejų „Girios aidas“, vandens pramogų centrą. Nusifotografuojame prie įspūdingos bažnyčios ir iš lėto važiuojame Laisvės alėja. Poilsiautojų nemažai, tačiau visi nevietiniai ir kelio mums parodyti negali. Ilgokai sukame ratus, ieškodami išganingojo „šaltinėlio“, tačiau mus skubina besileidžianti saulė. Taip ir liekame nenusiprausę stebuklinguoju vandeniu. Jaunimas dėl to nė kiek nenusimena. Jam to vandens nereikia, nes jie ir taip jauni…

Kadangi visur, kur tik aprėpia žvilgsnis, stūkso miškas, tai nakvynės ilgai neieškome. Pasukę į pirmą pasitaikiusį miško keliuką ir šiek tiek juo pavažiavę, visai netyčia „užsirauname“ ant rodyklės – „Partizanų žeminė“. Nors mums labai įdomu, tačiau vakare jos ieškoti nesiryžtame, o patys, lyg tikri partizanai, įsikuriame negilioje miško dauboje. Pasižiūrėjus nuo keliuko į stovyklavietės pusę, mus gali išduoti tik silpnas dūmelis, tolumoje kylantis nuo kūrenamo laužo. Ir tai tik tada, jeigu žinai… Jaučiamės lyg tikri partizanai, besislapstantys nuo stribų arba lyg pabėgę iš pamokų prasikaltę mokinukai, persekiojami paties direktoriaus su pulku mokytojų…

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+