„Kad mokinių sveikata taptų didžiausiu prioritetu ir vertybe“

Kūno kultūros ir choreografijos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Irena Žarnauskienė ir sekretorė Asta Čatrauskaitė už ilgametį ir kūrybingą darbą dėkoja Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos kūno kultūros mokytojui Raimundui Petrokui.

Kūno kultūros ir choreografijos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Irena Žarnauskienė ir sekretorė Asta Čatrauskaitė už ilgametį ir kūrybingą darbą dėkoja Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos kūno kultūros mokytojui Raimundui Petrokui.

Rugpjūčio 30 dieną rajono mokytojai rinkosi į Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnaziją, kur vyko metodinė diena „Gera mokykla – besimokanti bendruomenė“. Tą dieną kūno kultūros metodinio būrelio susirinkime į užtarnautą poilsį – pensiją buvo palydėti du mokytojai: Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas Romualdas Mikalajūnas ir Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos kūno kultūros mokytojas Raimundas Petrokas. Abu mokytojai savo ilgus metus atidavė mokiniams, ugdydami meilę sportui ir sveikai gyvensenai. Atsakyti į klausimus apie kūno kultūros pamokos reikšmę mokykloje ir šiek tiek papasakoti apie save sutiko mokytojas Raimundas Petrokas.

– Iš kurio krašto esate kilęs? Kokius mokslus baigėte?

– Gimiau ir augau Raseinių rajono Viduklės miestelyje. Mokiausi Viduklės Simono Stanevičiaus vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Turiu keturis brolius ir vieną seserį. Sesuo Regina ir brolis Eugenijus taip pat savo gyvenimą susiejo su sportu – dirba lengvosios atletikos treneriais. Baigiau Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas).

– Kas paskatino pasirinkti kūno kultūros mokytojo specialybę? Koks jūsų pedagoginis darbo stažas?

– Mokykloje aktyviai sportavau, tada sportas mokykloje buvo puoselėjamas, o įkvėpimą tapti kūno kultūros mokytoju paskatino fizinio lavinimo mokytojas (tada taip vadinosi kūno kultūros mokytojai). Kūno kultūrą mokykloje dėsčiau 25 metus, tačiau prieš tai ilgai dirbau sporto metodininku ir treneriu. Treniravau Vilniaus moterų krepšio komandą „Dovana“, kurioje tada žaidė dar visai jauna, vėliau tapusia garsiausia Lietuvos krepšininke, Angelė Jankūnaitė – Rupšienė.

– Prisiminkite labiausiai į atmintį įstrigusį varžybų momentą…

– Per tiek metų tų momentų buvo nemažai, seni išblėsta, užsimiršta, išlieka patys „šviežiausi“. Šiais metais vyko krepšinio turnyras, kuriame dalyvavo ir musninkiečių komanda. Krepšinio aikštelėje – įnirtinga kova, iki varžybų pabaigos lieka 3 sekundės, Domantas Rolis meta tritaškį, tačiau kamuolys išsisuka iš lanko ir mes pralaimim. Trūko poros milimetrų – būtume laimėję…

– Jūsų nuomonė apie mūsuose atsiradusią šių laikų problemą – vaikų judėjimo stoką…

– Iš tikro šiais laikais problema visame pasaulyje, ne tik pas mus, – judėjimo stoka. Įvairūs mokslininkai tyrimais nustatė, kad dėl judėjimo stokos sutrinka ne tik fizinė, emocinė ir pažintinė vaiko veikla, tačiau ir apskritai asmenybės vystymasis. Daugumos jaunų žmonių gyvenimas pasyvus, laisvalaikis praleidžiamas prie kompiuterio, valgomas nesveikas, vadinamasis greitas maistas, todėl dėl fizinio aktyvumo trūkumo jau vaikystėje išryškėja įvairūs lėtiniai sveikatos sutrikimai.

– Tai gal ugdymo strategams bei švietimo politikams reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į mokyklinę kūno kultūrą?

– Dėmesys į kūno kultūrą mokyklose paviršutiniškas. Negi sunku suprasti, kad kūno kultūros pamokos, be fizinio aktyvumo, sudaro mokiniams geras sąlygas įveikti sunkumus, ugdyti jų ryžtą, moko savitvardos, pratina nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo. Tik kad tų dviejų savaitinių pamokų per mažai, reikėtų nors trijų ar keturių. Mano nuomone, reikėtų kūno kultūros pamokose mokinių pasiekimus arba padarytą pažangą vertinti pažymiais ir galbūt net laikyti egzaminą…

– Mokyklose nuomonė apie kūno kultūros pamokų reikšmę skirtinga…

– Mokinių požiūrį į kūno kultūrą, mano nuomone, lemia du pagrindiniai dalykai – mokytojo elgsena ir dalyko programos turinys. Kalbant apie kolegas mokytojus, mano nuomone, kiekvienam savas dalykas arčiau prie širdies… Gera dirbti toje mokykloje, kur mokyklos vadovas yra sporto entuziastas, tačiau būna ir taip, kad vadovo požiūris į kūno kultūros pamokas bei mokinių dalyvavimą varžybose „nerimtas“. Juk mūsų visų tikslas vienas – siekti, kad kiekvienoje mokykloje mokinių sveikata taptų didžiausiu prioritetu ir vertybe.

– Faktas – jūs jau pensijoje… Netikiu, kad taip jaunatviškai atrodantis žmogus jau „liptų ant pečiaus“ ir nieko neveiktų?

– Gražioje Kernavės seniūnijos vietoje, Pakalniškių kaime, turiu sodybą. Esu toks „nedidelis“ ūkininkas, auginu javus, daržoves. Savaime aišku, koks gyvenimas be sportinės veiklos. Baigiame statyti tinklinio aikštelę, organizuosime įvairių amžiaus grupių vaikų iš Vilniaus varžybas. Supraskite, kad sportinė veikla jau įaugusi į kraują ir sunku iškarto jos atsisakyti.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Rugsėjo 1-osios išvakarėse. Širvintų rajono kūno kultūros mokytojų nuotrauka prisiminimui.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse. Širvintų rajono kūno kultūros mokytojų nuotrauka prisiminimui.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "„Kad mokinių sveikata taptų didžiausiu prioritetu ir vertybe“"

  1. taip parašė:

    Pagarba už išmintingą sprendimą.

Comments are closed.

scroll to top
+