Nuo pasaulio atskirtas kaimas

Keliame problemą

Tarp Kielių ir Žindulių įsikūręs Kantrimiškio kaimas. Kaimas turi seną ir garbingą istoriją, kuri aprašyta net prestižinėje knygoje “Širvintos”, išleistoje už Savivaldybės biudžeto lėšas. Kantrimiškyje ilgą laiką gyveno Širvintų rajono garbės pilietis, rašytojas ir literatūros tyrinėtojas, politikas, Vorkutos politinis kalinys amžiną atilsį Viktoras Alekna, kuriam šį kovą būtų sukakę 95 metai.

Kantrimiškis yra tik per kilometrą ar du nuo tos vietos, kurioje jau pradėta statyti Dujų perpumpavimo stotis, dėl kurios statybos virė labai daug aistrų. Netoliese gyvenantiems žmonėms buvo pažadėti “aukso kalnai”: nauji asfaltuoti keliai, plastikiniai langai nuosavuose namuose, kitokios privilegijos. Jauniūniškiai, gyvenantys arba turintys žemės apsauginėje dujų perpumpavimo stoties zonoje, kalbama, vis dėlto išsikovojo po 4-15 tūkstančių litų kompensacijos, o šioje Graužių miško pusėje gyvenantys žinduliškiai, pablendiškiai, kantrimiškiečiai ar puoriškiai – tikrai nieko.

Ypač įdomi Kantrimiškio kaimo gyventojų: M. Rutkausko gausios šeimos, J. Vaitkevičiaus, J. Kurncevičienės, H. Oršausko situacija. Tie žmonės neturi ne tik asfalto, bet ir paprasčiausio žvyruoto keliuko. Vasarą eina ir važiuoja per laukus pramindytu šunkeliu, o žiemą netenka ir jo, nes niekas niekada jo nevalo. Ši snieginga žiema dar labiau paaštrino padėtį. Pakalnėje esantį šunkelį taip užpustė, kad net vėlyvą pavasarį sniegui nutirpus juo per purvą nebus galima dar ilgai išvažiuoti.

H. Oršauskas pasakoja, kad šią žiemą negalėjo parduoti užaugintos kiaulės, nes negalėjo atvažiuoti gyvulių supirkėjai, bandė važiuoti Puorių link pasikinkęs arkliuką – nieko neišėjo. Sako, įbrido arklys į pusnį, pašokinėjo vietoje – teko nukinkyti ir nuvesti atgal į tvartą. Vasaromis kantrimiškiečiai parduoda pieną ir prisiduria prie pašalpų, pensijų po keletą litų. Žiemą to daryti neturi galimybės, vos be bidonėlių pramintu takeliu iki parduotuvės nubrenda. Neseniai vienai kaimo gyventojai reikėjo skubios medikų pagalbos. Greitoji negalėjo privažiuoti, grįžo atgal. Felčeriai, sako, viso kilometro pusnimis nebrido. Gerai, kad žmogus nemirė, Dievui ir kaimynams padedant “išsikapstė”. Ir visa tai vyksta tik už šešių kilometro nuo rajono centro. Negi negalima nors sniego nuo to šunkelio nustumti, kad bent jau viduržiemį, kol dar žemė įšalusi, visas kaimas nebūtų atskirtas nuo pasaulio?

Galėčiau išvardyti ne vieną platų žvyrkelį, nutiestą jau Nepriklausomybės metais į vienintelio ten gyvenančio ūkininko sodybą arba net ten, kur niekas negyvena – svarbu, kad netoliese koks nors įtakingas turtuolis turi vasaros vilą prie ežero ar upės. O čia be jokio keliuko paliktas visas garbingos istorijos kaimas Širvintų pašonėje, ir niekas dėl to nesuka galvos. Valdžios keičiasi, kiekviena žada vis geresnį žmonių gyvenimą, o praktiškai, viskas – tik į bloga.

Steponas Liktoravičius