Napoleono sindromas

Feljetonas

Gulėdavo Dėdė K. Amienas po bulviakasio savajame name, į kurį pavyko iškeisti kuklų butuką daugiabučiame, ir svajodavo: “Geras dalykas būti viršininku. Pasakiau, kad man reikia namo, o tu, žmogau, kraustykis į mano butą, pavaldinys nė nesipriešino. Pasakiau, kad rytoj kasiu bulves, žiū, kokia “šarava” suėjo. Net maišų pačiam nereikėjo užrišinėti. Bet valdžios – per mažai. Reikia, žiūrėk, kokį menkniekį nupirkti, važiuok į centrą, žeminkis, prašyk, kad leistų, įrodinėk. Jokio savarankiškumo. Turėčiau savo buhalterį, pinigų seifą, daryčiau ką noriu…”

Nuo to laiko Dėdė K. Amienas ėmė vaidinti dar iniciatyvesnį specialistą. Kai važiuodavo į kokį nors pasitarimą, kuriame turėdavo dalyvauti didesni už jį viršininkai, būtinai atsinešdavo nešiojamąjį kompiuterį, atsisėsdavo, kad visi matytų, spaudydavo klavišus ir vis garsiau įrodinėdavo, kad panašioms į jo vadovaujamą įstaigą reikia daug daugiau laisvės.

Ir atsitik tu man taip, kad centre prireikė dar vieno viršininko. Tada ir buvo prisimintas su kompiuteriu vaikštinėjantis Dėdė K. Amienas…

Tapo Dėdė K. Amienas vienu iš vadovų su viena sąlyga – kad niekas neužimtų jo senojo posto. Tegul dirba kas tik nori, bet laikinai, nes, ką žinai, gal netrukus teks grįžti.

Viršininkai sutiko, o ką darys? Pagaliau, tam darbo barui vadovaus pats Dėdė K. Amienas. Kaip nori, taip tegul daro. Įstatyme juk neparašyta, kiek laiko gali eiti pareigas laikinasis direktorius. O kas juodu ant balto neparašyta, tas leidžiama.

Pradėjo viršininkauti Dėdė K. Amienas su didžiausiu entuziazmu. Pačią pirmąją dieną išvijo iš kabineto autoritetingiausio laikraščio žurnalistą, nes jis, pasirodo, išdrįso ateiti be magnetofono ir be kompiuterio. Kaip koks akmens amžiaus žmogysta. Pasakė, kad tokiais niekada nepasitikėjo ir nepasitikės. Be to, ir sūnus kitaip elgtis neleidžia. Pamokė: “Tėvai, nenusileisk”.

Dėdė K. Amienas tuoj pat sušaukė savo pavaldinių konsiliumą. Ir visus prigrasė: “Neturite teisės nė vienas priimti to laikraščio žurnalistų. Įleisti juos į rūmus galima tik iki pirmojo langelio. Ir tik su raštiškais klausimais. Atsakinėti labai trumpai ir slidžiai. Į durnus klausimus iš viso nekreipti jokio dėmesio. Durnumo laipsnį nustatyti asmeniškai. Geriau, kad visi jų klausimai būtų pripažinti durnais”.

Oi, kaip ėmė suktis gyvenimas! Patys paklusniausieji, tie, kurie iš kailio nėrėsi įtikti visiems lig šiol buvusiems viršininkams, vos pamatę to laikraščio žurnalistus, iš tolo ėmė juos plūsti visokiais necencūriniais žodžiais. Šaukė iš visų jėgų, kad Dėdė K. Amienas savo kabinete girdėtų. Kiti susitraukė, išsigando, pasivedę žurnalistą ar žurnalistę už kampo, atsiprašinėjo, prašė, kad ant jų nepyktų, suprastų. Ne jie juk vadovauja visam šiam reikalui…

Ir atsitik tu man taip, kad kažkas kažkokiame renginyje nufotografavo du Dėdės K. Amieno pavaldinius, o nuotraukas išspausdino būtent tas pono nemėgstamas laikraštis. Nebeiškentė Dėdė K. Amienas. Pasikvietė jis tuos žmogelius ir trumpai drūtai tarė: “Tai jūs man nelojalūs? Nežinau, ar galėsime toliau kartu dirbti”… Vėl sušaukė konsiliumą, vėl visus prigrasino, kad jokiu būdu nesifotografuotų. Tokia teisė suteikta tik JAM VIENAM.

Įžengęs į kabinetą išsidrėbė į prabangų krėslą, o širdis net virpėjo iš džiaugsmo – pagaliau jis tapo tikru viršininku. Išsipildė viso gyvenimo svajonė…

Kitą dieną nusipirko Dėdė K.Amienas naują automobilį. Žinoma, už valdiškus pinigus. Suplojo beveik šimtą tūkstančių. Tegul visi iš tolo mato, kas toks atvažiuoja, tegul dreba, tegul visus, kurie trukdo jam gyventi, nuo kelio nuvaiko.

Bet viena aplinkybė Dėdei K. Amienui vis dar nedavė ramybės. Kaip ir anksčiau, neturėjo jis visiško savarankiškumo. Pirkdamas prekių už 10 tūkstančių litų, samdydamas darbininkus už 30 tūkstančių litų, jau turėjo sudaryti komisiją, įrodinėti, kad tą daiktą būtina pirkti, rengti konkursus. Ilgai Dėdė K. Amienas suko galvą, kaip reikia šiukšles iš miesto ir kaimų išvežti, kaip be jokių konkursų pasamdyti savus darbininkus? Pavyko, bet kiek visokių apkalbų, visokių kaltinimų… Norėjo pirkti draugo “prichvatizuotą” sovietmečio laikų fermą. Ir vėl vien trukdymai. Net koktu prisiminti.

Išeitis atėjo prieš pat Visų šventųjų dieną. Prisiminė Dėdė K. Amienas, kad jis į valdžią iškilo, kaip tikinčiųjų atstovas. Jau ruošėsi melstis, bet sutrukdė į galvą šovusi geniali mintis. O kodėl jis negalįs pakeisti tų nelemtų mažų skaičių Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse į didesnius? Įstatymas, sako, to daryti nedraudžia. Atvažiavo kitą rytą į darbą šviečiantis kaip saulė danguje. Tai bent Dievo apvaizda.

Liepė teisininkams atnešti senąsias Viešųjų pirkimų taisykles, kuriose tuoj pat raudonu šratinuku šešioliktajame ir šimtas antrajame straipsniuose suraitė: “Komisiją reikia sudaryti tik tada, kai pirkinio vertė yra didesnė negu 95 tūkstančiai, o perkamų darbų vertė – daugiau kaip 450 tūkstančių litų. Šimtas dvidešimt penktąjį straipsnį pakeitė taip: “Jei pirkimus reikia atlikti greitai, apklausti galima ir vieną pirkėją”.

Po dar vieno kito Dėdės K. Amieno prisilietimo prie dokumento, pagal naująją aktualiąją Viešųjų supaprastintų pirkimų redakciją apie tokius mažos vertės pirkimus tapo nebeprivaloma niekur skelbti, nebereikia tokių “smulkmenų” net registruoti pirkimų žurnale.

Apsidraudė Dėdė K. Amienas ir nuo nelauktų likimo smūgių. O ką žinai, gal teks kada nors samdyti darbininkus atlikti dar brangesnius darbus arba pirkti dar brangesnius daiktus. Todėl septynioliktame straipsnyje parašė, kad įstaigos vadovas (suprask, jis pats) gali neatsižvelgti į nurodytas pinigų sumas ir nesudaryti pirkimo komisijos dar brangesniems pirkiniams…

“Dabar tegul pašvilpia man į ūsą, nieko nebijau. Visus darbus mano vadovaujamoje teritorijoje atliks tik mano draugai, darbams naudos tik mano draugų parduodamas medžiagas, niekam neatsiskaitinėsiu ir nieko nebijosiu”, – didžiuojasi savo racionalizacija Dėdė K. Amienas.

O gal kas nors pasakys Dėdei: “Ša”? Kituose rajonuose juk Viešųjų pirkimų taisyklėse tokių racionalizacijų niekas nedaro. Net paties didžiausio Vilniaus rajono vadovai sutinka, kad mažos vertės pirkimai būtų apriboti dešimtimis, o ne šimtais tūkstančių litų.

Bet tikriausiai niekas neišdrįs nė pirštelio pajudinti, nes “Širvintų kašto” žurnalistai išsiaiškino, kad pagal naująsias Viešųjų pirkimų taisykles, Dėdė K. Amienas yra pats galingiausias vadovas visoje Lietuvoje. Tikras Napoleonas! ŠLOVĖ KARALIUI! TEGYVUOJA DĖDĖS K.AMIENAI!

Steponas Liktoravičius