Leisgyviam rajono biudžetui – didelio nukraujavimo grėsmė

Mažamečio žūties vietą iki šiol mena žaislai, Vėlinių žvakutės...

Sunkias dienas išgyvenančiai Širvintų savivaldybei iškilo dar viena grėsmė – jei Širvintų rajono apylinkės teismas tenkins Kalnalaukio gatvės gyventojos Reginos Matijošienės civilinį ieškinį, teks pakloti nemenką sumą, kad atlygintų širvintiškės patirtą materialinę ir nematerialinę žalą. Skaudžią mažamečio sūnaus netektį, ištikusią 2008 metų rugsėjo 8 dieną, ji vertina beveik 100 tūkst. litų.

Priminsime, kad pernai policijai buvo pranešta, jog iš namų Širvintose išėjo ir negrįžo mažametis L. M. Jau kitą dieną mieste ant medžių pasirodė skelbimai su dingusio vaiko nuotrauka. Juose prašyta žmonių, mačiusių geltonu golfu ir bordo spalvos sportinėmis kelnėmis vilkintį šešiametį, kreiptis į policiją. Tačiau netrukus sužinota, kad mažamečio nebėra tarp gyvųjų. Policijos komisariato tyrėjas, apžiūrėdamas Kalnalaukio gatvės, kurioje su tėvais gyveno vaikas, teritoriją, pastebėjo, kad mažamečio kūnas plūduriuoja buvusio Gamybinio susivienijimo teritorijoje esančių senų valymo įrenginių duobėje. Iškviesti ugniagesiai gelbėtojai iš 3 metrų gylio duobės ištraukė 2002 metais gimusio L. M. kūną.

Jei bus įrodyta, kad Savivaldybė šį objektą valdo patikėjimo teise ir nepasirūpino jo sauga, rajono biudžeto lauks didelis smūgis.

Anot tuometinio Komisariato viršininko Juozo Čepo, iš pradžių nebuvo pagrindo manyti, kad prieš mažametį buvo panaudotas smurtas ar kartu su juo buvo kitų asmenų. Tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad mažametis įkrito į duobę ir žuvo dėl nepilnamečio V. A., kuris jį pastūmė, kaltės. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl, kad V. A. negali atsakyti baudžiamąja tvarka, nes taip pat yra mažametis.

Pasak Reginos Matijošienės advokato Juozo Kuncos, patirtą materialinę ir nematerialinę žalą solidariai turi atlyginti kaltininko motina ir Savivaldybė.

- Nėra žinių, kad šis objektas priklausytų kam nors kitam, – teigė advokatas. – Remiantis tuo metu galiojančiais įstatymais, neinventorizuotas, kitaip neperduotas ar savininko neturintis tokios paskirties turtas taip pat yra laikomas valstybiniu ir patikėjimo teise valdomas Savivaldybės.

Širvintų rajono savivaldybės Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Maleckaitė sutinka: tikrai nėra tvirtų žinių, kad valymo įrenginiai priklausytų privatiems asmenims, jie neturi inventorinio numerio, dažnai painiojami dar su keliais panašiais ten pat esančiais objektais – viskas paremta prisiminimais, gandais, atskirų asmenų nuomone, kad tai gali būti UAB “Kaštonėliai” ar dar kieno nuosavybė. “Netoliese yra keli gamybiniai objektai, tai galima įtarti, kad valymo įrenginiai gali būti kažkurio jų priklausinys,” – svarsto specialistė ir tikina, kad šie valymo įrenginiai, jei vis dėlto nebūtų nustatytas jų savininkas, nepatenka į advokato paminėtą kategoriją, nes nėra ar negali būti naudojamas kaip komunalinės paskirties objektas.

Kol kas teismui nepateikta tikslių duomenų, kam priklauso ir žemė, kurioje yra minėtasis objektas. Tačiau prasprūsta juristės pripažinimas ar manymas, kad žemė, atrodo, yra laisva, valstybinė. Bet tada valstybė juk turėtų žinoti, kieno turtas yra jos nuosavybėje.

Pasak Dalios Maleckaitės, yra rastas keliolikos metų senumo rajono mero potvarkis pripažinti šio (o gal kito?) objekto nuosavybės teisę vienam iš gamybininkų. Tačiau Juozas Kunca prieštarauja: nėra turto perdavimo akto, aptariamojo objekto nuosavybės teisės, kaip reikalauja įstatymas, per tris mėnesius nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. “Vien potvarkio dėl kažkokios vandenvietės nepakanka teigti, jog statinys yra kažkieno nuosavybė,” – tegia Reginos Matijošienės advokatas.

Suprasdama Savivaldybei iškilusią grėsmę, Dalia Maleckaitė išsisukinėja nuo tokios atsakomybės. Pati atvirai pripažįsta, kad ketinama įrodyti didelį nukentėjusiosios, t. y. – Reginos Matijošienės, neatsargumą, nes tai nepalankiai susiklosčiusios bylos atveju atleistų Savivaldybę nuo atsakomybės. Paprašoma, kad į teismą būtų iškviesti Vaiko teisių apsaugos tarnybos, socialinės rūpybos atstovai, kurie paliudytų, jog Matijošių šeima nepasistengė išvengti tokios nelaimės.

Taip pat galima suprasti, kad Savivaldybės juristę tenkintų ir tai, jei teismas nustatytų, kad nelaimė įvyko dėl force majeure, t. y. – nenugalimos jėgos. Juridinėje praktikoje tokiais atvejais atleidžiama nuo įsipareigojimų ar atsakomybės.

Reginos Matijošienės advokatas įsitikinęs, kad Savivaldybės atstovės bandymai šiam objektui priskirti komunalinę reikšmę su byla neturi nieko bendro, o noras įrodyti jo atstovaujamosios didelį neatsargumą neturi pagrindo, tėra desperatiški bandymai išvengti atsakomybės už patikėjimo teise aplaidžiai disponuotą turtą.

Iš tiesų, dabartiniai rajono vadovai, prieš rinkimus viešai deklaravę ankstesniųjų vadovų neūkiškumą, aplaidumą, vyraujančią netvarką, per kelerius metus nepajudino nė piršto, kad bent šiame objekte būtų išvengta nelaimės, kokia įvyko prieš metus. O kiek dar yra tokių objektų, kurie dėl valdininkų neveiklumo ir aplaidumo dar tik laukia savo eilės?

Gintaras Bielskis