Ko nemato jūsų valdžia?

Ant vienintelio Vilniaus gatvės 70-ojo namo kabo savadarbis užrašas su nuoroda į galimą Vilniaus gatvę.

Skaitytojų laiškai

Neseniai Jūsų laikraštyje perskaičiau straipsnelį apie apleistus pastatus – vaiduoklius, kurie ne tik kelia pasibaisėjimą valdžios neveiklumu, bet ir yra pavojingi visuomenei. Teisybę rašote. Bet nereikia taip giliai knisti, nebūtina, manau, eiti į miesto pakraščius, panašios ir dar didesnės netvarkos galima rasti pačiame miesto centre.

Esu vietinis, tačiau jau daug metų gyvenu kitame Lietuvos krašte. Dažnai atvažiuoju į Širvintas pas gimines. Kadangi dirbu Savivaldybėje (ne Širvintų), man visą laiką labai įdomu stebėti, kaip dirba kiti. Deja, apie Širvintas negaliu pasakyti nieko gero, neturiu iš Širvintų rajono valdžios ko pasimokyti.

Daugiau kaip prieš penkiolika metų, panaikinus miesto mero instituciją, buvo pasiskubinta uždaryti kino teatrą “Aušra”. Įtariu, kad kažkas būtinai norėjo privatizuoti pačiame miesto centre esantį pastatą ir aplink jį esantį sklypą. Nepavyko. Bet valdžios keitėsi, o viltis tai padaryti, matyt, liko, nes iki šiol tas pastatas ir prie jo esantys garažai taip ir stovi nenaudojami, vėjo pagairėje. Apleisti, apsamanojusiais stogais, apgriuvę. Tokio pat likimo susilaukė ir visai šalia stovintis buvusio DOSAAF tiras. Kieno jis dabar? Manau, kad kurio nors netoli valdžios esančio vyro, bijančio kol kas viešai atverti kortas. Taip pat geras kąsnelis. Gal ir prie jo esantis žemės lopinėlis jau privatizuotas, bet širvintiškiai apie tai nieko nežino ir nesužinos, nes tai, pasirodo,konfidencialu. Jokie laikraščiai tokių dalygų neišknisa ir neturi teisės išknisti.

O kiek metų kalbama ir rašoma apie tai, kad būtina remontuoti I. Šeiniaus gatvę. Atleiskite, bet netikiu, kad nebuvo galimybių to jau seniai padaryti. Iš savo praktikos žinau, kad buvo – ir dar kokių, tik noro ir mokėjimo veikti reikėjo. Lietuvoje visur tie patys įstatymai, tos pačios galimybės. Rajono centre, kuriame dirbu, per tą laiką neliko jokio pastato – vaiduoklio, nebeliko net elektros stulpų ir laidų raizgalynės, visi kabeliai pakišti po žeme. Ir šaligatviai (bent jau miesto centre) ne tokie baisūs, kaip Širvintose.

Bet ką aš čia su tokiomis didelėmis pretenzijomis, reikalaujančiomis didesnių pastangų? Širvintų valdžia nemato ir visiškai paprastų dalykėlių.

Visi žinome, kad Širvintų pagrindinė gatvė – Vilniaus. Bet jūs, gerbiamieji laikraščio “Širvintų kraštas” skaitytojai, pereikite šia gatve nuo pat Savivaldybės rūmų (galima ir nuo dar toliau) iki pat bažnyčios ir atraskite nors ant vieno namo kabančią lentelę, kurioje būtų parašyta, kad tai yra būtent Vilniaus gatvė. Ant vienintelio septyniasdešimtojo namo bandyta tai padaryti. Pakabintas nestandartinis ranka rašytas užrašas, ant kurio parašyta “Vilniaus” (be žodžio gatvė). Suprask, kaip nori.

O ir namų numeriai – kaip niekur kitur. Ant vieno namo pakabintas baltas didelis su juodais skaičiais, ant kito – baltas mažas, ant trečio – raudonas (dar nuo tarybinių laikų) didelis, ant buvusios Muzikos mokyklos – raudonas mažas, ant dar kitų – nei šioks, nei toks savadarbis… Pasirodo, nusipirkti tokių namo numerių jokioje Širvintų parduotuvėje nėra galimybės, nekalbant jau apie tai, kad bent jau tai sutvarkyti turėtų būtent Savivaldybės specialistai neprašydami iš žmonių pinigų.

Į Širvintas atvažiuoja iš kitur ne tik tokie kaip aš, pažįstantys šį miestą iki panagių. Jame lankosi ir tie, kuriems reikia susirasti konkrečioje gatvėje konkretų namą, jame įsikūrusią įmonę ar įstaigą. Ir pabandykite nežinodami surasti Širvintose tą pačią I. Šeiniaus gatvę. Nei įsukant nuo Plento gatvės pusės, nei įsukant nuo Vilniaus gatvės – jokio užrašo, žyminčio šią gatvę nėra – nei ant Restorano, nei ant Notarinės kontoros pastato, nei ant Kultūros centro ar ant trečiuoju numeriu vardijamo namo (ant jo net numerio nėra). Tas pats ir dėl P. Cvirkos gatvės. Nei ant penktosios parduotuvės, nei ant buvusių “Tėviškės” pastatų tokių užrašų nėra. Sustoja pirmą kartą atvažiavę žmonės, klausinėja, pyksta, keikiasi. Tai bent tvarka! O juk tokiems reikalams sutvarkyti tereikia kelių valandų darbo. Deja, Širvintose visa tai tęsiasi dešimtmečius…

Svečiavausi Širvintose kaip tik Nepriklausomybės dvidešimtmečio dieną. Ant namų turėjo plevėsuoti vėliavos. Ant vienų jos kabėjo, o ant kitų – ne. Per visuomenės informavimo priemones buvo pranešta, kad vėliavų neiškėlusiems reikės mokėti baudas. Nežinau, ar kas nors tikrino, ar rūpinosi. Žinau tik viena – mano giminaitis tikrai norėjo vėliavą įsigyti, bet Širvintose niekur nerado nusipirkti. Sakė, apvaikščiojo visas parduotuves – niekur nėra. O juk apie tai kažkada taip pat esu skaitęs Jūsų laikraštyje. Vadinasi, valdžios vyrams per vieną ausį įėjo, per kitą – išėjo. Gyventojų rūpesčiai jiems svetimi. O Savivaldybėje, kurioje gyvenu aš, valstybines vėliavas visiems nupirko ir išdalijo. Tik tada, man rodos, reikalauti, kad jos būtų iškabintos, turime teisę.

Antanas Birštonas