Klaidos nesiima taisyti nei žemėtvarkininkai, nei Savivaldybė

Aplaidumo adresais

Apie tai, kad Michalina ir Vincas Gumuliauskai 1993 metų balandžio 22 dieną atgavę tėvų žemę ties Pigonių kaimu kartu atgavo ir vadinamojo Napoleono kelio, einančio per jų kiemą, dalį ir iš to išplaukiančias pasekmes rašėme prieš gerą dešimtmetį. Vincas Gumuliauskas tada korespondentams aiškino, kad teisiškai to keliuko atkarpa yra jo, nenumatytas joks servitutas, leidžiantis kitiems važinėti per jo sklypą ir kiemą. Žmogus prie įvažiavimo į savo valdas buvo pastatęs ženklą “Privati valda”, bet niekas į tai nekreipė jokio dėmesio. Gumuliauskai ne sykį skundėsi teisėtvarkai, Savivaldybės specialistams – kaip nuo žąsies vanduo… Važinėja medžiotojai, važinėja miškavežiai, motociklininkai, Rytų skirstomųjų tinklų darbininkai, ryšininkai…, kas tik netingi. Rajono vadovai, užuot kokiu nors būdu sudrausminę važiuotojus, pabandžiusi apginti žmogaus nuosavybę, pasielgė priešingai – liepė Gumuliauskams panaikinti visus esą savavališkai pakabintus kelio ženklus.

Šį pavasarį, kovo 28 dieną, “Širvintų krašte” (Nr. 23 – 293) rašėme, jog Napoleono kelias ties Pigonių kaimu taip išmaknotas, kad juo nebegali išvažiuoti net mokyklinis autobusiukas, vežantis Pigonių kaimo vaikus į mokyklą. Savivaldybė į raginimus tvarkyti kelią visiškai nereagavo. Gumuliauskai nutarė nebeleisti maknoti savo kiemo, bent jau kol išdžius…

Tada ir kilo didžiausias triukšmas. 

- Kodėl mes negalime keliu važiuoti, jei tai darėme visą gyvenimą! – šaukia pigoniškiai kaimynai.

- Kodėl mes turime dieną naktį savo kieme saugotis mano žeme didžiausiu greičiu važinėjančių motociklininkų, sunkiasvorių automobilių. Nesaugu nueiti net į tvartą pas gyvulius, negalime išleisti į kiemą paukščių, turime nenuleisti nuo akių atvykusių pas senelius anūkų, žaidžiančių smėlio dėžėje? – atrėžia Gumuliauskai.

- Turi žemės net 7 hektarus, galėjai statyti namą kitoje vietoje, kam rekonstruoji senąjį prie pat kelio? – priekaištauja kaimynai.

- Kodėl turėčiau sunaikinti savo tėvų, senelių ir prosenelių turtą? – klausimu į klausimą atsako Gumuliauskas.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokiomis sąlygomis rajone gyvena ne tik Gumuliauskai. Gyvenamąjį namą ir tvartus kelias skiria daug kur: Vaiškūnuose, Jakubonyse, net tuose pačiuose Pigonyse. Bet tokios kelių dalys kitur nėra privatizuotos, šalia jų gyvenantys žmonės kenčia nepatogumą, bet negali reikšti jokių pretenzijų. Niekas nekaltas, kad senovėje nebuvo automobilių, o žmonės buvo laimingi nusipirkę žemės sklypus prie pat kelio, prie pat jo statę gyvenamuosius trobesius ir ūkinius pastatus. Kai kas tokia situacija džiaugiasi ir dabar, nes žiemą nereikia iki namų atkasinėti sniego, bet kada galima išvažiuoti automobiliu. Žinoma, jei kelią prižiūri kelininkai, seniūnijos…

Pasak rajono paminklotvarkininko V. Šumino, Napoleono kelias pažymėtas visuose įmanomuose žemėlapiuose, nuolat verda diskusijos dėl jo pripažinimo istoriniu paminklu, kaip yra netoli esantys Ardiškių, Dailydžių prancūzų pilkapiai. Bet faktas – jo niekas neprižiūri, niekas nė nesiruošia rekonstruoti, remontuoti. Žmonės kalba, kad juo nuvažiuoti iki Kernavės Baltojo kalno apskritai nebeįmanoma, per miškus užžėlė žolėmis ir krūmais. Žemėtvarkininkai, grąžinę savininkams žemę ir pastatus natūra, 23 arus žemės (tiek ploto užima Napoleono kelias, einantis per Gumuliauskų sklypą) priskyrė Gumuliauskams, nenumatė jokių papildomų sąlygų, nors dokumentuose ir užrašė, kad “per sklypą eina 6 metrų pločio kelias”. Per šešiolika metų problema taip ir liko neišspręsta. Teisus V. Gumuliauskas, neleidžiantis bet kam važinėti per jo sklypą ir kiemą, sako esą teisūs ir tarnautojai, aiškinantys žmonėms, kad jie turi teisę važiuoti keliu, nes jis pažymėtas tiek žemėlapyje, tiek sklypo privatizavimo dokumentuose (yra V. Gumuliausko svainio H. Bagdonavičiaus parašas, kad sutinka su Žemėtvarkos instituto matininko M. Zabieliausko, Agrarinės tarnybos darbuotojo A. Šalkausko, kviestinio Z. Šmaukštos išvadomis). V. Gumuliauskas aiškina, kad jų giminės niekada nesutiko, jog per kiemą eitų kelias, niekada niekas nepasirašė jokių dokumentų, sako, kad šis raštas yra suklastotas (kas dabar pasakys, gal tai teisybė?), o rajono Savivaldybės specialistai, net pats mero pavaduotojas V. Radionovas, aiškina, kad istorijos suklastoti negalima. Padaryti kelio ties Gumuliauskų sodyba apylanką ne tik daug kainuotų, bet tai jau tikrai nebūtų Napoleono kelio dalis. Esą racionaliausia būtų tuos 23 arus kelio žemės išbrauktii iš Gumuliauskų nuosavybės (paimti visuomenės poreikiams dėl svarbių aplinkybių), ir atiduoti kitoje vietoje. Bet atseit Gumuliauskai to nenori. Jie sako turintys pakankamai žemės ir be tų 23 arų. Ginčą galėtų išspręsti tik teismas, bet dešimtmetį to kažkodėl nenori nei Žemėtvarkos skyriaus, nei Savivaldybės darbuotojai, suprantama, nei patys Gumuliauskai: jei kelias, einantis per sodybos kiemą, teismo sprendimu taptų saugomas valstybės, kelininkai turėtų jį rekonstruoti pagal Europos Sąjungos reikalavimus (supilti sankasą, padaryti šlaitus, žvyruoti. Gumuliauskai į savo tvartą galėtų nueiti tik per pėsčiųjų perėją, kuri po tiek kovos su valdžia metų kažin ar būtų įrengta prie pat namo (gal kur nors pamiškėje esančioje kryžkelėje?)… Nėra abejonės, kad tuoj pat atsirastų ir verslininkų, kurie galbūt karietomis vežiotų turistus istoriniu Napoleono keliu vaizdingomis Neries pakrantėmis. Gumuliauskams liktų nebent įsirengti prancūziškų patiekalų (sraigių, varlių kojelių…) smuklę. Apie draudimą prašalaičiams važiuoti keliu nebebūtų kalbos.

Dabar visi pripažįsta – žemėtvarkininkai padarė klaidą, bet jos niekas nenori taisyti, kištis.

Prieš mėnesį rajono Savivaldybėje buvo sudaryta darbo grupė šiai problemai spręsti. Praėjusią savaitę pas Gumuliauskus buvo nuvykę Žemėtvarkos skyriaus specialistė B. Blusevičienė, rajono vicemeras V. Radionovas, specialistas A. Vilčinskas, susirinko Gumuliauskų kaimynai. Visi tarėsi, kaip išspręsti dešimtmečiu egzistuojančią problemą ir, atrodo, nieko protingo nenusprendė. Žemėtvarkos tarnyba apie Napoleono kelio atkarpos, einančios per savininko žemę ir kiemą, servitutą nekalba. Registrų centre kelio dalis įregistruota kaip M. Gumuliauskienės nuosavybė. Savivaldybės “galvos” svarsto galimybę pastatyti iš abiejų pusių transporto priemonių greičio ribojimo ženklus: per kiemą esą galima bus važiuoti ne didesniu kaip 20 kilometrų per valandą ar dar mažesniu greičiu. Bet kelio ženklai, pasak A. Vilčinsko, – tik geriems, drausmingiems žmonėms. Tokie motociklais ant vieno rato ir taip nevažinėja. Policininkų prie Gumuliauskų sodybos dieną naktį nepastatysi. Taigi problema tikriausiai liks dar ne vienam dešimtmečiui.

Ar nebūtų protingiau, sutarus su žemės naudotoju ir jam sutikus, rasti lėšų (motyvuojant tokiu kelio statusu, gal tai nebūtų labai sunku) ir per kiemą einantį istorinį Napoleono kelio ruožą išasfaltuoti arba iškloti trinkelėmis, įrengti vadinamuosius “gulinčius policininkus”, o ženklais neleisti važiuoti sunkiasvorėms mažinoms, riboti kitų transporto priemonių važiavimo laiką. Bet tai padaryti reikia rūpesčio, darbo, o, svarbiausia, gerbti žmogų ir jo nuosavybę. To būtent dabartinei rajono valdžiai labai trūksta.

O gal, esant tokiai situacijai, Gumuliauskai savo žemės sklype prie kelio turėtų įrengti užtvarus (šlagbaumus), ir užsiimti oficialiu verslu, išsiimti patentą žemės laikinajai nuomai, nustatyti pravažiavimo mokestį ir imti pinigus? Mokesčių inspekcija neturėtų tam prieštarauti. Taip būtų atbaidyti visokie šėliotojai, o norintys būtinai pravažiuoti žmonės sumokėtų kelis litus, nes apvažiuoti aplink 10 kilometrų jiems kainuotų brangiau. Žmoniškumo sumetimais, galima būtų sudaryti su seniūnija sutartį, kad, sakysime, Pigonių saviveiklininkai į repeticijas Čiobiškyje, mokyklinis autobusiukas, seniūnas, kaimynai gali važiuoti už dyką.

Kalbos, kad žmogus savo žemėje ir savo kieme negali elgtis kaip nori, lieka ir liks tik kalbomis. Kėsintis į žmogaus nuosavybę teisinėje valstybėje negalima. Tik kas, pasirodo, to Lietuvoje paiso?

Steponas Liktoravičius