Esmė ne turinys, o egzempliorių skaičius?!

(Atviras laiškas skrupulingiesiems komisijos nariams) Mes, bagaslaviškiečiai, būrelio “Du ratai” nariai, perskaitėme Širvintų rajono savivaldybės administracijos švietimo ir sporto skyriaus dokumentą, adresuotą Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinei mokyklai, dėl vaikų socializacijos programų rėmimo konkursui pateiktos paraiškos. Jame rašoma: “Informuojame, kad Jūsų projektas “Dviračiais keliaujanti stovykla po Latviją ir Estiją”, pateiktas Vaikų socializacijos programų rėmimo konkursui, nebuvo vertinamas, nes neatitiko… tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr….. 12 punkto.” Mes labai nuliūdome. Staiga žlugo ilgametis, neturintis analogų visoje respublikoje projektas – apvažiuoti dviračiais Baltijos jūrą, aplankant Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Daniją, Vokietiją, Lenkiją ir Kaliningrado sritį. Šių metų atkarpa turėjo nusitęsti nuo Rygos iki Talino ir atgal iki Širvintų. Kitais metais planavome važiuoti Suomijos ir Švedijos keliais.  Pasidomėjome tuo nelemtu 12 punktu, – gal tai tikrai kokia “šventa karvė”? Jame rašoma: “Užpildyta paraiška teikiama įrišta arba įsegta 3 vienodais egzemplioriais, kiekvienas paraiškos ir papildomos medžiagos puslapis turi būti sunumeruotas.” Mūsų projekto vadovas sutinka, kad per skubėjimą neįsigilino ir pateikė tik vieną egzempliorių… Gerbiamieji ponai, galite mesti pirmą akmenį į mūsų daržą ir sakyti, kad visada nepatenkinti tie, kurie pralaimi. Mes suprantame, kad po mūšio kumščiais neverta mojuoti, galbūt “žioplus ir bažnyčioj muša”, tačiau juk projekto esmė lieka ta pati, keliais egzemplioriais jį bepateiktum… Ilgai kalbėjome apie panašių projektų prioritetus, jų išliekamąją vertę ir priėjome prie išvados: “Juk negali būti, kad projekto pirmenybę nulemia jo kopijų skaičius.” Mums belieka guostis, kad gyvenime visaip nutinka: “Gal gerbiamieji komisijos nariai iš tikrųjų perskaitė mūsų projektą ir jis jiems taip patiko, kad pradėjo graibstyti vienas kitam iš rankų ir tą vienintelį egzempliorių netyčia sudraskė?..” O tada beliko pritaikyti 12 punktą ir projektą “atmesti”… O gal dėl projektų gausos gerbiamoji komisija nebeturėjo jėgų juos visus perskaityti? Mes suprantame – Jūs, gerbiamieji komisijos nariai, taip sunkiai dirbate, taip stengiatės… Gerbiamieji ponai ir ponios, sutikite, kad mums buvo labai skaudu skaityti jūsų raštą. Dėl juokingo neapsižiūrėjimo reikia “laidoti” savo vasaros svajonę. Iš tikrųjų tai – “smūgis žemiau juostos”. Na, nors perskaityti projektą galima buvo… Na, nejaugi jis nevertas nė šimto litų? Jau daug metų įvairiuose žygiuose ant mūsų dviračių plevėsuoja Lietuvos vėliava. Sutikti kelyje žmonės mus giria už patriotiškumą, už drąsą, už tvirtą valią. Su Lietuvos vėliava pravažiavome visą Latviją. Su Lietuvos vėliava šiais metais būtume “išmaišę” Estiją. Daugelis žmonių pirmą kartą išgirsta, kad Lietuvoje yra toks miestas – Širvintos. Mes garsiname savo kraštą, o Jūs, gerbiamieji komisijos nariai? Ir dar… Teisybę sakant, mūsų nuomone, – čia ne šokių ar dainų konkursas, kur reikalinga komisija. (Nors ir ten sprendžiamasis balsas tenka liaudžiai…) Rajonas mūsų nedidelis, – gal geriau būtų patiems projektų autoriams susirinkti, “gyvai” pristatyti savo projektus, pasitarti ir gražiai pasidalyti projektams skirtus pinigėlius. Be Jūsų, gerbiamieji komisijos nariai. Į mūsų daržą galima mesti ir antrą akmenį. Mūsų grupė yra maža, atseit, “mažas mokinių užimtumas”, tačiau nors mūsų mažai, tačiau mes irgi žmonės… Pirma, tokių šaunuolių kaip mes, kurie “pasirašytų” sudėtingiems daugiadieniams žygiams, atsiranda nedaug. Daugumai bendraamžių maloniau prie “kompo” pasėdėti. Antra, važiuoti didesnėje kaip aštuonių žmonių grupėje – labai pavojinga. Mūsų vadovas kelionėje nuolat nervinasi ir tiesiog akyse žyla, jeigu kuris netyčia nukrypsta kelio vidurio link, – bijo, kad mašinos nesumindytų. Menki juokai – įsivaizduokite tokią situaciją, kai mašinos prasilenkia, o dviratininkas arba iš žioplumo, arba iš nuovargio krinta ant asfalto. Jokia reanimacija nebepadėtų… Gerbiamieji ponai, sutikite, kad daugiadieniame žygyje dviračiais daug žmonių važiuoti negali. Esame girdėję apie įvairias prevencines programas, kuriose kalbama apie žalingus įpročius, – apie narkotikų, alkoholio, rūkymo žalą. Duokite mums į žygį tokį “erelį”, nereikės nė auklėti, – pats išsiauklės. Nelieka laiko, o ir jėgų panašioms kvailystėms. Vakare palapinėje jau po antro draugelio anekdoto užmiegi… Paprastai važiuojame apie 10 – 12 dienų, vakare dar reikia susirasti saugią vietą nakvynei, išsivirti karšto maisto, o kitą dieną jau 6 valandą ryto vadovas žadina. Gerbiamieji komisijos nariai, mūsų vasaros stovykla specifinė, joje pilvo išvertęs nepagulėsi. Per dieną nuvažiavus apie šimtą kilometrų, ne tik apie draugus, tačiau ir apie save patį galima sužinoti daug įdomaus… Ir dar… Mes visai nenorime, kad mus kažkas linksmintų, kad apie mus lakstytų dėdės bei tetos ir mumis rūpintųsi, kištų į gerklę skanius patiekalus. Mums tokios stovyklos neįdomios! Mums iš esmės nereikia jokių “auklių”! Širvintų rajono savivaldybės tinklalapyje perskaitėme, kad pernai mūsų rajono vaikų socializacijos programai buvo skirta 106,2 tūkstančio litų, iš kurių darbo užmokesčiui – 77,7 tūkstančio litų. Mokiniams – 28,5 tūkstančio, o visokio plauko “auklėms” – 77,7 tūkstančio… Kas gali paaiškinti mums, paprastiems kaimo mokyklos mokiniams, kur čia “katinas pakastas”? Tai gal ir šiais metais yra panašiai? O gal ne be pagrindo kalbama, kad beveik visi pinigai “nuplaukė” kažkokios garbios ponios veiklai remti?.. Nejaugi mums, kaip tam Kisai iš “Dvylikos kėdžių”, reikės su ištiesta ranka praeivių prašyti: “Gerbiamieji ponai ir ponios, sušelpkite mus, padėkite mums ir mūsų dviračiams iki Rygos “nukakti”. Mielieji, ponai ir ponios, paaukokite mums nors po porą litų, kad kelionėje badu nemirtume, pasigailėkite mūsų, nes gerbiamieji komisijos nariai mūsų nepasigailėjo…” Būrelio vadovas yra iškėlęs įdomią sąmokslo teoriją: “Rajone visi vieni kitus labai gerai pažįsta. Sutikite, kad kvaila, nesolidu, neprotinga ir mažai tikėtina, kad tik dėl kelių “neatšviestų” egzempliorių projektą galima numesti šalin. Kas gali paneigti, kad žygis yra “užgesintas” valdžios iniciatyva dėl to, kad būrelio “Du ratai” vadovas yra vieno valdžios nemylimo laikraščio korespondentas, o visos žygio “odisėjos” spausdinamos tame laikraštyje?” Mes nenorime tikėti šia sąmokslo teorija. Mes esame paprasti kaimo vaikai, puoselėjantys svajonę apvažiuoti dviračiais Baltijos jūrą. Mes nenorime tikėti šia teorija, tačiau būsime priversti… Ir dar, gerbiamie ponai ir ponios, Jūs turbūt suprantate, kad Mes – Jūsų ateitis, kad Jūsų ateitis – Mūsų rankose! Būrelio “Du ratai” nariai Bagaslaviškis