LRT transliacijos kadras
Nė metų neišgyveno socdemų kūdikis, kurį santykinai būtų galima pavadinti „V. B. G. P.“. Po šiomis raidėmis slepiasi ne jų lyderių Vilijos Blinkevičiūtės ir Gintauto Palucko inicialai, nors šią esmę raidės tikrai atspindi: „Vietoje Blinkevičiūtės gaunate Palucką“.
Kaip buvo pastebėta vienoje TV politinių aktualijų laidoje, Blinkevičiūtės korta socialdemokratų esą buvo sugalvota suprantant, kad už partiją, kuri deleguos į premjerus visuomenėje nepopuliarų Palucką, mažai kas norės balsuoti. Gintautas Paluckas kartą jau buvo vadovavęs partijai, bet ją nusmukdęs iki rekordinių atstovavimo Seime žemumų turėjo trauktis nuo vairo. Įvardijamas kaip vienas partijos lyderių ir jos ateitis, nė karto nebuvo išrinktas į Seimą vienmandatėse apygardose, nors pasitikrinti ne kartą bandė ir Vilniuje, ir dukart Utenoje.
2021 metų pradžioje Gintautas Paluckas atsistatydino iš Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pareigų dėl prastų 2020 metų Seimo rinkimų rezultatų. Partijos taryba juos įvertino kaip blogus, o pačio pirmininko darbą – kaip nepateisinusį lūkesčių.
Ir tokį lyderį partija prieš rinkimus būtų įvardijusi premjeru?!
Kai kam politika yra būdas įsitvirtinti visuomenės piramidės viršuje, o Paluckui politika tapo savotišku verslu. Kažkada neįžvelgęs galimybių dešinėje politinių barikadų pusėje, iš jaunųjų konservatorių, pas kuriuos sakosi nuėjęs „iš dyko buvimo“, „dvigubas startuolis“ Paluckas po trijų mėnesių persikraustė pas socialdemokratus.
Ar Paluckas tuo metu buvo vienintelis žmogus partijoje, vertas premjero kėdės? Greičiausiai taip, nes daug kam buvo aišku, kad tarp dvasios kolūkiečių populiari Blinkevičiūtė šioms pareigoms absoliučiai netinka. Pirmiausia dėl savo motyvacinių savybių ir amžiaus, kurį ji „sužinojo“ ir kaip svarbią atsitraukimo priežastį įvardijo tik išrinkta į Europos Parlamentą. Premjero postui kokybės nebūtų suteikę ir kiti pagyvenę šios partijos bebrai, išgyvenę svaigius komjaunuoliškos jaunystės metus ir juose, panašu, tebegyvenantys. Alkūnėmis praretinę visuomenėje pripažintus lyderius, likę socialdemokratų senbuviai taip ir nepasidalijo, kuris jų svarbesnis.
Algirdas Butkevičius Palucką įvardijo kaip pagrindinį partijos skaldytoją, dėl kurio intrigų 2017–ųjų rudenį frakciją Seime paliko jis, taip pat Palionis, Kirkilas, Bernatonis, Šiaulienė, Sinkevičius. Partijoje laisviau kvėpuoti pradėję paluckininkai partijos skilimą aiškino vidiniu apsivalymu: esą, taip atsikratyta partijai garbės nedarančios vadinamųjų bebrų politikos.
Tačiau nutiko taip, kaip dar 2017–ųjų pavasarį išsireiškė naujai iškeptas socialdemokratų partijos vadas Gintautas Paluckas: „ūsuotus bebrus reikia išgaudyti arba pačiam augintis ūsus“. Ir pridūrė, kad jis ūsų augintis neplanuoja. Tačiau toje „Laisvės TV“ pokalbių laidoje smarkiai orą virpinęs ir leptelėjęs, kad iš konservatorių atėjo į „socialdemokratijų partiją“, politikas vis dėlto pasirinko ūsus.
Akivaizdžiausias to patvirtinimas – „varkių“ ir „maklių“ skandalai, kuriuos užvirė Gintautas Paluckas ir dėl kurių turėjo trauktis nuo Vyriausybės vairo.
Sakoma, kad Palucko istorija padėjo tašką šio politinio verslininko karjeroje, o su juo praeitin nugrims ir kažkada naudingai partiją pakeitusi „brangioji“ Vilija Blinkevičiūtė. Tiesą sakant, būtų teisinga, jei lietuviškos politikos žodynėlis pasipildytų ne tik žodžiu ‚bebras‘, bet ir ‚bebrė‘. Kaip matome, tarp dabartinių socialdemokratų yra nemažai bebriukių aštriais dantukais. Vakar atėjo į politiką, dar kojų apšilti nespėjo nei Seime, nei ministerijoje, o tik strykt per galvas į premjeres! Net Paluckui toks svaiginančios karjeros greitis būtų buvęs iš fantastikos srities.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
