Dar viena aplinkybė, dėl kurios brangsta šiluma

Taupymą deklaruojanti Savivaldybė nedaro nieko, kad skolininkų "Širvintų šilumai" sumažėtų, o tada šilumos energija gyventojams pigtų.

Keliame problemą

Praėjusiame “Širvintų krašto” numeryje rašėme apie tai, kad rajono įmonės už patalpų šildymą “Širvintų šilumai” jau įsiskolino daugiau kaip milijoną litų. Savivaldybės vadovai, užuot ėmęsi ryžtingų priemonių, kad taip nebūtų, pateikę rajono tarybai sprendimo projektus, kuriais remiantis būtų galima nubausti neklusniuosius, tokią praktiką toleruoja. Daugiausia prasiskolino būtent įmonės ir įstaigos, kurių steigėja yra Savivaldybė.

Dar labiau įsigilinti į skolininkų problemą paskatino viena praėjusią savaitę Širvintų apylinkės teisme nagrinėta byla pagal UAB “Širvintų šiluma” ieškinį atstatyti terminą.

O buvo taip. Vilniaus g. 41-ajame name gyveno Elena Vaitkienė. Moteris artimųjų neturėjo, todėl parašė testamentą, kad po mirties jos butas taptų kaimynės Vandos Ivaškevičienės nuosavybe. E. Vaitkienė mirė 2006-aisiais. Po metų, nespėjusi juridiškai susitvarkyti paveldėjimo dokumentų, pasimirė ir kaimynė. Įstatymas numato trijų mėnesių terminą, per kurį, mirus skolininkui, kreditorius gali pareikšti ieškinį. Suprantama, UAB “Širvintų šiluma” neturėjo kam ieškinio už buto šildymą pateikti, nes jokio paveldėtojo nebuvo. Išjungti šildymą viename daugiaaukščio namo bute nėra jokios techninės galimybės. Teko butą šildyti ir laukti paveldėtojo. Prabėgo dar dveji metai, taigi ir du šildymo sezonai. Atėjo dar vienas. Visą tą laikotarpį vyko susirašinėjimas su Valstybine mokesčių inspekcija, kad turtą perimtų valstybė, kad ji atsiskaitytų su “Širvintų šiluma”. Kai visi juridiniai formalumai buvo beveik baigti, kai notarui liko išduoti Mokesčių inspekcijai paveldėjimo teisės liudijimą, o teismui, pratęsus terminą dėl svarbių aplinkybių, priteisti iš valstybės skolą šilumininkams, atsirado žmogus (amžiną atilsį V. Ivaškevičienės sūnus), kuris lyg ir turėtų tapti to turto savininku. Čia vėlgi atsiranda daugybė juridinių niuansų, kuriuos gali išspręsti tik teismai… Faktas lieka faktu – UAB “Širvintų šiluma” nori nenori butą šildo ir šildys tikriausiai dar ne vienerius metus, kol teismai išpainios šią raizgalynę. Galiausiai gali atsitikti taip, kad skola taps didesnė, negu kainuoja butas, ir bus nurašyta į “Širvintų šiluma” nuostolius.

Šis, atrodo, nereikšmingas faktas parodo, kad įstaigų rajone daugybė, o jokio ryšio tarp jų nėra. Juk kažkas (ne tik “Širvintų šiluma”) per tris mėnesius po Elenos Vaitkienės mirties turėjo susirūpinti, kad velionės paliktas turtas būtų perimtas pagal testamentą arba taptų valstybės ir panaudotas kaip socialinis būstas (prisiminkime paskutinį rajono tarybos posėdį, kuriame rajono meras Kęstutis Pakalnis įrodinėjo, kad tokių būstų rajone labai trūksta, kad juos reikia net sunkmečiu pirkti). Nereikėtų dabar nei teismams terminų pratęsinėti, nei UAB “Širvintų šilumai” tūkstantinių nuostolių, kuriuos be jokios abejonės turi padengti sąžiningai mokantys už šilumos energiją žmonės, skaičiuoti.

Įdomiausia, kad tokių atvejų pasitaiko ne taip jau retai. Paprastai teismai skolas priteisia, net su 5 procentų metinėmis palūkanomis, bet tai įvyksta po kelerių metų, skolininkai moka dalimis, kaupiasi vėl naujos skolos… Pasaka be galo.

Savivaldybė nesiima jokių efektyvių priemonių, kad jos įmonėms neliktų skolingi ir socialiniuose butuose gyvenantys žmonės. 2007-aisiais šis reikalas buvo pajudintas iš mirties taško, bet dabar viskas vėl nurimo – kas nori moka, kas nenori nemoka. Pasirodo, kad mirus tokio būsto savininkui (paprastai, neturėjusiam jokio turto, kurį pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais), skola būna nurašoma, taigi, taip pat pakimba ant sąžiningų šilumos vartotojų pečių.

Pabaigoje šiek tiek statistikos. UAB “Širvintų šiluma” aptarnauja 2088 šilumos energijos vartotojus. 248 jų (beveik 12 procentų) yra prasiskolinę šilumos tiekėjui. Gyventojų skola spalio mėnesio pradžioje (dar neprasidėjus šiam šildymo sezonui) sudarė 557 tūkstančius litų. UAB “Širvintų šiluma” vien tik šiemet iškėlė 132 bylas. O ką daro Savivaldybė, kad neatsiskaitančių už komunalines paslaugas nebūtų arba jų būtų labai mažai? Ką daro nesąžiningųjų kaimynai, žinantys tikrąją padėtį ir niekam nieko nesakantys? Atsakymas vienas: NIEKO. O gal nėra kam sakyti? Arba – kam sakyti, jei iš to sakymo jokios naudos. Geriau su niekuo nesipykti, tylėti ir dejuoti, kad tiek už šilumą, tiek už vandenį, kitas paslaugas vis brangiau ir brangiau reikia mokėti?

Steponas Liktoravičius