Ar reikia bausti Savivaldybę už lindynės laikymą?

Jie, Širvintų benamiai, visada turėjo stogą virš galvos. Šiandien pirmųjų jau nebėra tarp mūsų – juos nugalėjo alkoholis, audringa kasdienybė, antisanitarinės gyvenimo sąlygos. Po saule tuščios vietos nebūna, prie konteinerių – taip pat. Ten jau įpratome matyti naujus veidus ir nebeatsigręžiame atgal, kai jie – murzini, apdriskę, pasiramsčiuodami lazdomis, nešdami apdriskusius krepšius su purvinais, riebaluotais buteliais, praeina pro mus. Jie vilki mūsų vakarykštes striukes, avi mūsų užvakar išmestus batus, naktimis ant savęs tempiasi skylėtas antklodes ar kandžių sugraužtus paltus. Jie pasiima tai, ką mes patys išmetėme. Jeigu mes išmetėme. Šiandien Širvintų benamiai glaudžiasi buvusio Kino teatro pusrūsyje. Gal susirastų kitą vietą, tačiau seniai nebėra garsiojo tvartelio Plento gatvėje. Nebėra ir daugelio atmintyje neatskiriama miesto “puošmena” likusio senojo sandėlio. Tik tokiuose pastatuose šie žmonės gali jaustis šeimininkais. Netekę pastogės ir dalies likimo draugų, benamiai iš pradžių persikraustė į senąją polikliniką. Kai šį pastatą buvo nutarta rekonstruoti, benamiai toli nėjo. Apleistas buvusio Kino teatro rūsys – naujas jų adresas. Čia juos galima rasti. Kuriuo juos randa ir policija. Širvintų rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkas Mindaugas Mickonis sako, kad policija negali uždrausti benamiams gyventi buvusio Kino teatro pusrūsyje. Pastatas, kurio fasadinė pusė šviečia it vizitinė miesto kortelė, turi ne tik apleistą kiemą, bet ir savininką – Širvintų rajono savivaldybę, su kurios tyliu pritarimu pusrūsyje ir įsikūrė šie žmonės. Čia jie miega, šaltomis žiemos naktimis kūrena ugnelę, girtauja, pykstasi, santykius aiškinasi kumščiais, paskui draugiškai aptaria naujos dienos planus. Nors jau būta ir jų pačių sukeltų gaisrų, kol kas didelės nelaimės išvengta. Į ankstesnįjį sandėlį, kuriame nuo sukurtų laužų užsidegdavo šiukšlės, ugniagesiai vyko ne kartą. Kino teatro rūsyje benamių sukeltą gaisrelį jie kol kas gesino tik kartą. Policija tvarko asmenų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, įskaitą. Mindaugas Mickonis sako, kad šiuo metu tikraisiais benamiais mieste galima laikyti keturis asmenis, kurie ir glaudžiasi buvusiame Kino teatre. Žinoma, jų būrys kartais padidėja, kartais – sumažėja. Visi jie ne kartą yra buvę atvesdinti į policiją už vagiliavimą parduotuvėse, neblaivių pasirodymą viešojoje vietoje. Visi jie anksčiau ar vėliau už nesumokėtas pinigines administracines baudas patenka į Areštinę ir bent kuriam laikui gali nebesirūpinti šilta patalpa ir maistu. Galbūt jie norėtų ten patekti dažniau, ypač – šaltomis žiemos naktimis, tačiau Ukmergės areštinėje mūsų rajonui yra skirtos tik 3 vietos asmenims, kurie nubausti administraciniu areštu. Taigi benamiams dar tenka pamindžiukuoti, kad be eilės praleistų tokia nuobauda nubaustus vairuotojus. Apskritai šiuo metu savo eilės atlikti administracinio arešto nuobaudą laukia apie 30 rajono gyventojų. Apie benamių vagiliavimo parduotuvėse mastus galima tik spėlioti. Tie asmenys yra puikiai išstudijavę parduotuves ir žino vietas, kur galima likti nepastebėtiems kamerų. Neoficialiuose pokalbiuose benamiai prisipažįsta, kad 9 iš 10 “medžioklių” mūsų parduotuvėse jiems neva būna sėkmingos. Tačiau parduotuvėse gerai žino ir juos. Pažįsta visus alei vieno, tad nuolat stebi. Tenka ieškoti būdų, kaip pasislėpti ir nuo budrių parduotuvių apsaugos darbuotojų akių, kaip nepastebėtiems prie kasos į savo krepšį įsidėti ir vieną kitą eilėje greta esančio pirkėjo prekę, kol šis ant čekio raito savo parašą ar kuičiasi piniginėje. Jei pagriebs už rankos, galima pasiteisinti, kad susipainiojo. Juk kasininkės tokios nekantrios, neretai verčia vienas prekes ant kitų. Policijos pareigūnai sako, kad kol kas mūsų mieste nėra vadinamųjų “skurdo benamių”. Prie konteinerių mūsų sutinkamas Tomas Š. dar neseniai gyveno J. Janonio gatvėje. Neapsikentusi nuolatinio girtavimo, priekabių ir vagiliavimo jį į gatvę išvijo senelė. Juozas S. dar neseniai gyveno Policijos komisariato kaimynystėje esančiame bendrabutyje. Tas butas priklausė Savivaldybei. Kai šeimą paliko žmona, vyras visai puolė. Vieną dieną jis atsidūrė gatvėje, o butas buvo perduotas kitiems. Tvarkingesniems. Kurie moka už paslaugas. Policija prognozuoja, kad netrukus Juozo S. pavyzdžiu gali pasekti ir jo sūnus. Vadinasi, benamių būrys padidės. Panašus likimas ištiko Albertą K., kuris kažkada gyveno Kalnalaukio gatvėje. Jis buvo išmestas į gatvę už tai, kad gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, nuolat girtavo. Ivan’ui K. prieš kurį laiką buvo leista gyventi Šalkiškėse esančiame Savivaldybės bute. Vyrui reikėjo kompanijos, draugų, spalvingesnės kasdienybės, taigi bastėsi po rajoną. Tačiau dėl savo potraukio vagiliauti ilgai neužsibūdavo. Šiandien savo džiaugsmais ir skausmais Ivan’as su likimo bendrais dalijasi buvusio Kino teatro rūsyje. Dalijasi draugiškai, pagal rangą, o kartais – ir kumščiais, kai pamirštama, jog už purvino rūsio langelio vis dėlto šviečia ne komunizmo, kur viskas – bendra, saulė. Šiaip policija į jų santykius nesikiša, nebent to paprašoma. Bet taip būna retai. Vyrai suprato, kad būryje išgyventi lengviau, o patiems išsiaiškinti – naudingiau. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 182 straipsnis numato atsakomybę už azartinių lošimų, ištvirkavimo arba alkoholinių gėrimų vartojimo lindynių laikymą. Tai baudžiama 100-200 litų bauda, o pakartotinai prasižengus – 200-500 litų bauda arba administraciniu areštu iki 30 parų. Žinoma, tai jau diskusijų dalykas, ar Savivaldybei priklausančias patalpas, kuriose įsikūrę benamiai girtauja bei ištvirkauja, galima laikyti lindyne, ir kas už tai turėtų atsakyti. Pareigūnai sako, kad norint įregistruoti patalpas kaip lindynę, būtini gyventojų skundai. Šįkart benamiams pasisekė – kaimynų, kuriems audringas benamių gyvenimas keltų nepatogumų, jie lyg ir neturi, taigi šių patalpų savininkės Savivaldybės, matyt, būtų teisiškai neįmanoma patraukti administracinėn atsakomybėn už lindynę pačiame miesto centre. O gal esantys valdžioje tai traktuoja kaip socialinį būstą savo rinkėjams? Jei ir taip, tokių dalykų toleruoti vis dėlto nederėtų. Pačiame Širvintų centre įsikūrusi benamių “būstinė” mūsų miestui tikrai nedaro garbės. Kiekvienam aišku, kad Savivaldybės, tai yra – visų mūsų bendras turtas, neturėtų būti naudojamas dalykams, prieštaraujantiems visuomeniniam interesui. Juo labiau, kad ateityje numatoma šias dabar apleistas patalpas pertvarkyti. Ar bebus ką rekonstruoti, kai vieną dieną nuo benamių ugnelės supleškės ne tik jų apkėsta pastato dalis, bet ir “blizgančioje” dalyje įsikūrę Verslo ir turizmo bei Švietimo centrai, kurių įrengimas ir išlaikymas biudžetui kainavo milijonus litų. Prevencijos poskyrio viršininkas mano, kad savavališkai įsikrausčiusių benamių iškeldinimas iš šio rūsio pakeistų tik adresą, kuriuo juos galima surasti. Didžiąją dienos dalį benamiai praleidžia mieste, o į rūsį sugrįžta tik išsimiegoti, pasislėpti nuo lietaus, šalčio. Netekę pastogės čia, jie greitai susiras kitą vietą. Mieste galima rasti daug vietų, kuriose tiesiogine ar perkeltine prasme nėra šeimininkų. Dabar, kai šalis išgyvena sunkmetį, o rajonas – ypač, būtų naivu kalbėti ir apie nakvynės namus tokiems asmenims. Tačiau Savivaldybė tikrai galėtų bent kiek pakeisti šių žmonių gyvenimą. Pavyzdžiu Mindaugas Mickonis nurodo Joną Ž. ir Alvydą K., dar neseniai laikytus tokio paties likimo žmonėmis. Abu vyrai nuolat išblaivėdavo Komisariate, labai dažnai būdavo sulaikomi vagiliaujantys. Dėl asocialaus gyvenimo būdo Jonas Ž. nušalo kojų pėdas, kurias teko operuoti. Atrodė, jie greitai iškeliaus į anapilį, kaip iškeliavo Širvintų benamiai Tamara K. ir Petras B. Kai vyrams buvo suteiktas socialinis būstas Gelvonuose, skeptikai tvirtino, kad “kuprotą išlygins tik karstas”, o vietos gyventojai buvo nusiteikę labai priešiškai. Nepasitikėjimo ledai iki šiol neištirpo, o vietos bendruomenė tarsi atlieka socialinio kontrolieriaus vaidmenį. Tai davė rezultatų. Kol kas nesulaukta skundų, kad ten apgyvendinti vyrai vagiliautų ar savo elgesiu sukeltų kitų didelių problemų. Pareigūnas mano, kad buvusių benamių sąlygos bent kiek pasikeitė į gerąją pusę. Būtų puiku, jei tą patį kada nors galėtų pasakyti ir apie dabartinius Širvintų benamius. Gintaras Bielskis