Pergalių be aukų nebūna

Lapkričio 23-čioji – Lietuvos kariuomenės diena

Labai dažnai klaidingai manoma, kad Lietuvos kariuomenės diena yra švenčiama lapkričio 23-iąją todėl, jog tomis dienomis 1920-aisiais prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušti želigovskininkai, siekę prie Lenkijos prijungti nemažą dalį Lietuvos, ir taip baigtas pagrindinis kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės etapas.

Iš tiesų, lapkričio 23-čioji kaip Lietuvos kariuomenės diena buvo pasirinkta todėl, kad 1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Karo lauko ligoninė 1920 metais. Jokūbas Jakubėnas laiko už kojų sužeistąjį. Priekyje stovi I Gedimino pulko vadas (foto: birzietis.lt).

Karo lauko ligoninė 1920 metais. Jokūbas Jakubėnas laiko už kojų sužeistąjį. Priekyje stovi I Gedimino pulko vadas (foto: birzietis.lt).

Tiesos dėlei, data Lietuvos kariuomenės įkūrimo dienai galėjo būti parinkta ir kita: 1918-aisiais artėjant bolševikams, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas A. Smetona ir Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Valstybė trumpai liko be vadovų, bet greitai Mykolas Sleževičius Vilniuje suformavo naują koalicinę Vyriausybę, kurios svarbiausias tikslas buvo sukurti kariuomenę ir išvaduoti šalį nuo interventų. 1918 metų gruodžio 27 dieną Sleževičius kreipėsi į Lietuvos piliečius kviesdamas ginti Tėvynę. Per mėnesį savanoriais užsirašė apie 3 tūkst. vyrų, o iš viso Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenės gretose kovėsi apie 10 tūkst. savanorių.

1920 metų lapkričio 20-21 dienų įvykiai prie Širvintų ir Giedraičių suvaidino labai svarbų vaidmenį įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę. Dar prieškario Lietuvoje buvo priimta manyti, kad lietuviai padarė klaidą paklusę Tautų Sąjungos komisijos reikalavimui sustabdyti karinius veiksmus. Girdi, priežasties tai daryti nebuvę – Lietuvos kariuomenė būtų nesunkiai atsiėmusi Vilnių ir taip išsprendusi visos Pietryčių Lietuvos priklausomybės klausimą. Ir nedaug kas susimąsto, kad Tautų Sąjungos karinės komisijos pirmininkas pulkininkas A. Chardigny tuomet lietuvius įspėjo, kad, nesustabdžius karinių veiksmų, želigovskininkams į pagalbą ateis reguliarioji Lenkijos kariuomenė.

Tokia tad istorinių įvykių seka griauna ir kai kurių radviliškiečių įsitikinimus, jog Lietuvos kariuomenės diena švenčiama lapkričio 23-čiąją todėl, kad 1919 metų lapkričio 22-osios pavakary Lietuvos kariuomenė išstūmė bermontininkus iš Radviliškio ir faktiškai likvidavo po bolševikų atslinkusią grėsmę.

Bermontininkai – vokiečių savanoriai, pasiųsti į Latviją ir Lietuvą kovoti su bolševikais. Šiai vokiečių savanorių armijai, kurios didžioji dalis telkėsi Latvijoje, vadovavo generolas Riūdigeris fon der Goicas. Paskui šias pajėgas papildė rusai savanoriai, buvę Vokietijos belaisviai. Rusams vadovavo pulkininkai Pavelas Bermontas-Avalovas ir Virgoličius. Pastarasis su 3 tūkst. karių 1919 metų vasarą užėmė didžiąją Žemaitijos dalį. Vokiškieji rusų daliniai ir buvo vadinami bermontininkais arba kolčiakininkais. Jie nepalankiai žiūrėjo į Baltijos šalių nepriklausomybę ir siekė nedalomos Rusijos atkūrimo. Bermontininkai ignoravo Lietuvos ir Latvijos valdžią, užpuldinėjo tų valstybių karius, plėšikavo, žudė neįtikusius žmones. Virgoličius įsakė užimtų teritorijų įstaigose kalbėti rusiškai. Lietuviai kurį laiką prieš juos negalėjo imtis griežtų priemonių, nes armija kovėsi su bolševikais. Bermontininkai net rengėsi Lietuvoje nuversti valdžią.

Nugalėję bermontininkus prie Radviliškio, lietuviai užgrobė gausybę turto: 15 įvairių patrankų, apie 50 tūkst. artilerijos šovinių, 30 orlaivių, apie 100 kulkosvaidžių, 14 minosvaidžių, apie 50 tūkst. orlaivių bombų, apie 75 tūkst. šovinių šautuvams, 8 automobilius ir dar daugybę kitokio turto.

Mūšiuose su bermontininkais pasižymėjo mūsų kraštietis LDK Gedimino pulko vadas Vladas Skorupskis, taip pat tarpukariu Širvintų tautininkams vadovavęs Edvardas Rulinskas.

Faktas, kad Širvintų ir Giedraičių įvykiai buvo užprogramuoti ankstesnių įvykių. 1919-ųjų rugpjūtį lietuviai užėmė Zarasus, įžengė į Latvijos teritoriją ir taip baigė kovas su bolševikais. Pagal Sovietų Rusijos pasiūlą taikos sutarties punktą, Lietuvai rytuose buvo priskirta didelė teritorija, dauguma kurios gyventojų nekalbėjo lietuviškai. Bolševikai numatė, kad Lietuva, norėdama išlaikyti tą teritoriją, bus priversta konfliktuoti su Lenkija ir nuolatos bendradarbiauti su Sovietų Rusija. Iš esmės taip ir nutiko.

Širvintų karių kapinės tarpukariu, apie 1928-uosius metus. Kryžius 1922 metais žuvusiems šauliams. Šią nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.

Širvintų karių kapinės tarpukariu, apie 1928-uosius metus. Kryžius 1922 metais žuvusiems šauliams. Šią nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.

Prieškariu išleistoje knygoje „Savanorių žygiai“ teigiama, kad kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės iš mūsų pusės žuvo 1444 kariai, šauliai bei partizanai, o drauge su mirusiais dėl įvairių ligų – 4256 asmenys ir maždaug tiek pat priešų karių. Dėl pastarųjų sunku pasakyti. Štai istorikas Leščius monografijoje „Lietuvos kariuomenė“ mini, kad 1934 metais „Kario žurnale“ buvo perspausdinta vieno Lenkijos kariuomenės pėstininkams skirto žurnalo pateikta statistika, kad Lenkija kovų dėl Vilniaus ir jo krašto metu neteko beveik 19 tūkst. karių, iš jų apie 15 tūkst. – pėstininkų. Tiesa, lietuvių istorikas dėl šių skaičių abejoja ir mano, kad jie – perdėti.

Tikslaus skaičiaus, kiek lietuviai neteko karių ties Širvintomis, aptikti nepavyko. Nors skelbiama nemažai istorinės medžiagos apie mūšius dabartinėje rajono teritorijoje, aukų tema visais atvejais yra nekonkreti. Galbūt todėl, kad ties Širvintomis ir aplinkinėse vietovėse kelias dienas vyko daug smulkių susirėmimų. Štai lapkričio 21-osios ankstų rytą ties Puorių kaimu bandant užkirsti kelią lenkams atsitraukti į Vilnių buvo sužeisti trys lietuvių karininkai, 20 karių, o 6 buvo nukauti. Tos pačios dienos mūšyje ties Šešuolėlių II kaimu žuvo 2 lietuvių kariai, o 3 buvo sužeisti. Ties Giedraičiais žuvo trijų kuopų vadai ir 15 karių, sužeista per 60, dingo be žinios apie 70.

Nors prie Širvintų vyko svarbiausi mūšiai, miestelyje buvo palaidoti vos keli čia žuvę kariai. Žinoma, kad nemaža dalis žuvusiųjų buvo laidoti Ukmergėje, ten vežti kai kurie žuvę ir iš Giedraičių. Dalis jų buvo palaidoti Želvoje.

Dar daugiau karių buvo sužeista, o šie skaičiai įvairiuose šaltiniuose skiriasi. Štai internetinė enciklopedija Wikipedia teigia iš Lietuvos pusės žuvus 1401 karį, 2766 buvus sužeistus, o 829 – dingusius be žinios.

Net jei 2766 sužeisti – tiesa, beveik dvejiems Nepriklausomybės kovų metams – labai daug. Turint omenyje, kad po I Pasaulinio karo laisvę iškovoję Lietuviai gavo nualintą kraštą, tuo pačiu – ir mediciną, galima suprasti, kokius vargus ir kančias patyrė sužeisti kariai, koks krūvis teko medikams.

Lietuvos kariuomenės kariškiai felčeriai (iš kairės) Vilgelmas Bražaitis, Jokūbas Jakubėnas ir Antanas Stankevičius. Gelvonai, 1920 metai (foto: birzietis.lt).

Lietuvos kariuomenės kariškiai felčeriai (iš kairės) Vilgelmas Bražaitis, Jokūbas Jakubėnas ir Antanas Stankevičius. Gelvonai, 1920 metai (foto: birzietis.lt).

Vienas iš tų medikų – Lietuvos kariuomenės karo lauko felčeris Jokūbas Jakubėnas iš Rinkuškių, nuo Biržų, dalyvavęs 1919-1920 metų mūšiuose su lenkais.

Kaip yra apie tai rašęs Borisas Januševičius, Jokūbas Jakubėnas (1896-1957) 1915 metais buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir pasiųstas į karo felčerių mokyklą. Ją baigęs, lietuvis darbavosi Suomijos fronto karo lauko ligoninėse.

1919 metais Jokūbas Jakubė grįžo į Lietuvą ir įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo DLK Gedimino pėstininkų pulke. Apie šio pulko kelią esame rašę liepos mėnesį. Taip ir Jokūbui teko ta pati dalia: Alytus, Varėna, Eišiškės, Daugai, Trakai, Semeliškės, Gelvonai, Bagaslaviškis, Gailiūnai, Ukmergė, Šarkaičiai. Išliko lenkų fronte daryta jo nuotrauka su žemiečiu Juliumi Kirkilioniu. Tarnybą Jokūbas Jakubėnas baigė 1922 metų gegužės 22 dieną.

Kaip savanoris, Jokūbas Jakubėnas gavo žemės Padaičiuose. 1949 metais jis su šeima buvo ištremtas.

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top