Kraštietis – vienas pirmųjų Lietuvos savanorių

Pulkininkas Vladas Skorupskis - žinomiausias iš Širvintų apylinkių kilęs Lietuvos karo veikėjas.

Pulkininkas Vladas Skorupskis - žinomiausias iš Širvintų apylinkių kilęs Lietuvos karo veikėjas.

Kitais metais bus minimas ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis, bet ir amžiaus sukaktis, kai buvo įkurtas Pirmasis pėstininkų pulkas, vėliau pavadintas Gedimino pėstininkų pulku. 1918 metų gruodžio 7 dieną pulko vadas Jonas Galvydis-Bikauskas išleido pirmąjį įsakymą, kuriuo paskelbta, jog pulkas pradėtas formuoti lapkričio 24 dieną. Ši diena beveik dešimtmečiui taps pulko švente, kol 1927 metais buvo nutarta ją perkelti į rugpjūčio 25-ąją. Istorija taip susiklostys, kad tądien 1919 metais pulkas užėmė Ežerėnus (dabar – Zarasus) ir Biržus, o bolševikai buvo išvyti už Dauguvos.

O tada, kaip rašyta įsakyme, Pirmajame pėstininkų pulke tebuvo 31 karininkas, 2 karo valdininkai ir 59 kareiviai. Tarp jų – ir Širvintų istorijos tyrinėtojams gerai žinomos pavardės – iš Šniponių kilęs štabo kapitonas Vladas Skorupskis, vėliau kelis kartus vadovavęs visam pulkui, taip pat puskarininkis Antanas Pošiūnas, vėliau tapęs pirmuoju Širvintų karo komendantu.

Iš Kaukazo fronto – į mūšius už Lietuvos nepriklausomybę

Pirmojo pėstininkų pulko pradžia buvo sunki, net pirmąjį ginklą (pistoletą) už 500 markių teko patiems nusipirkti iš vokiečių. Vilniuje įkurtas Pirmasis pėstininkų pulkas ilgai neužsibuvo ir prieš pat 1919-uosius buvo perkeltas į Alytų, kur vokiečiai lietuviams perdavė senas kareivines. Tuoj po Naujųjų, 1919 metų sausio 2 dieną, Alytuje buvo suformuotas 2-asis pulko batalionas. Vladas Skorupskis buvo paskirtas 5-osios kuopos vadu ir jam įsakyta tą kuopą suformuoti. 1919 metų vasario 12 dieną Vladas Skorupskis buvo paskirtas ir pulko karo lauko teismo nariu.

Kaip pristatoma 2011 metais išleistoje Gintauto Surgailio monografijoje „Pirmasis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulkas“, „Vladas Skorupskis gimė 1895 metų rugsėjo 29 dieną Širvintų valsčiaus Šniponių kaime. Baigė Ukmergės miesto mokyklą, išlaikė brandos egzaminus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas, tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės daliniuose: pradžioje vokiečių, o nuo 1916 m. – turkų fronte. 1916 m. baigė Tifliso karo mokyklą. 1917 m. dalyvavo ekspedicijoje prieš kurdus Kurdistane, vėliau su II Kaukazo divizijos 6-uoju pulku buvo perkeltas į Armėniją. 1918 m. sąjungininkų kariuomenėje Kaukaze kovėsi su bolševikais, tarnavo kuriamos Gruzijos kariuomenės štabe Tbilisyje. Tarnybą baigė štabskapitonu. 1918 m. spalį per Potį, Sevastopolį ir Odesą grįžo į Lietuvą. 1918 m. lapkričio 10 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas Pirmojo pėstininkų pulko 5-osios kuopos vadu.“

Alytuje pulkui teko kovos krikštas susirėmimuose su bolševikais. 1919 metų vasario 2 dieną Vlado Skorupskio vadovaujama 5-oji kuopa buvo dislokuota užtvaroje ties Alytumi. Kitą dieną kuopos vadas pranešė, kad bolševikų žvalgai apšaudė kuopos
užtvarą Švobiškyje. Lietuvių sutikti ugnimi, bolševikai pasitraukė.

Vladas Skorupskis 1919 metų kovo 15 dieną tapo 2-ojo bataliono vadu.

Nepabūgo mitinguojančių vokiečių

1919 metų balandžio 19-21 dienomis lenkai staigiai puldami bolševikus išstūmė iš Vilniaus. Tai įnešė naujų vėjų ir lietuvių-bolševikų fronte. Gegužės 7 dieną pulkas paliko Alytų ir išvyko į Kauną, kurį tuo metu valdė revoliucinių idėjų apimti vokiečiai. Po dviejų dienų įžengę į Kauną lietuviai sužinojo, kad keli tūkstančiai vokiečių mitinguoja prie Soboro ir, keršydami už Versalio sutartį, grasina nuversti Lietuvos valdžią ir areštuoti Tautų Sąjungos atstovus. Bataliono vadas Vladas Skorupskis buvo įtikinėjamas apsistoti priemiestyje, tačiau šis nusprendė rizikuoti ir įvykdyti įsakymą – pasiekti Žaliakalnio kareivines. Batalioną Laisvės alėjos pradžioje sutiko Kauno komendantas Mikuckis, kuris taip pat ragino susilaikyti – esą žygiuoti toliau tolygu eiti į mirtį. Kaip pasakojama monografijoje, „Vladas Skorupskis nesileido perkalbamas ir batalionas, atstatęs šautuvus ir ugniai parengtus kulkosvaidžius, įžengė į Laisvės alėją. Ši buvo pilna vokiečių kareivių, tačiau tie pastoti kelio lietuvių batalionui nesiryžo. Batalionas, sėkmingai pražygiavęs pro Soborą, pasiekė kareivines.“

1919 metų gegužės 11 d. batalionas su pulko štabu traukiniu išvyko į Jonavą. Čia pernakvoję, visi išvyko į Pagelažius, iš kur 3-ioji kuopa, vadovaujama karininko Adomo Džiuvės ir sustiprinta kulkosvaidininkų būriu, vadovaujamu karininko Prano Gladučio, su dainomis išžygiavo į Veprius, iš ten – Gelvonų link. Nakčiai apsistojo Pyplių kaime. Kitą rytą per Bagaslaviškį kuopa nužygiavo į Širvintas. Pakeliui žmonės vaišino Lietuvos kareivius kuo galėdami. Apsistojus Širvintose, kuopos vadas pasiuntė
žvalgus į Kiauklius ir ten sužinojo, kad bolševikai atsitraukė Alantos link.

Į rytus nuo Širvintų jau šeimininkavo lenkai. 3-ioji kuopa Širvintose išbuvo visą savaitę. Tuo tarpu Vlado Skorupsko vadovaujamas batalionas pasiekė Ukmergę, iš kurios bolševikai buvo išvyti tik gegužės pradžioje. Ukmergės apylinkėse tuo metu stovėjo Panevėžio atskirasis batalionas ir 18-ojo saksų savanorių pulko 2-asis batalionas. Šie daliniai buvo išsidėstę fronte tarp Širvintų, Šventosios ir Taujėnų.

Vladas Skorupskis dalyvavo kovose su bolševikais, kai buvo vykdoma ir Kurklių-Panevėžio operacija, vėliau Kupiškio-Utenos operacijoje užimant Kurklius, Uteną ir Daugailius. 1919 metų spalio 18 dieną jam suteiktas majoro laipsnis. Nuo 1919 metų rugpjūčio 24 dienos, pulko vadą K. Ladigą paskyrus 1-osios brigados vadu, Vladas Skorupskis ėjo Pirmojo pėstininkų pulko vado pareigas, pasižymėjo Zarasų išvadavimo kovinėse operacijose. Nuo 1919 metų spalio 17 dienos iki 1921 metų gegužės 28 dienos ir nuo 1921 metų birželio 11 dienos iki 1924 metų spalio 1 dienos su nedidelėmis pertraukomis jis buvo tikrasis šio pulko vadas. Per tą laiką Vladas Skorupskis spėjo pasižymėti bermontininkų fronte, dalyvavo kovose su lenkais, susirėmimuose ties demarkacine linija.

Pirmojo pėstininkų pulko dalys dabartiniame Širvintų rajone vėl pasirodė 1920 metų liepos 11 dieną. Tada jos užėmė Jauniūnus, Musninkus.

Už sėkminas kovas nepriklausomybės frontuose Vladas Skorupskis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinais. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu buvo apdovanoti širvintiškiams taip pat žinomi karininkai J. Plenta, A. Pošiūnas.

Prie „niekieno žemės“…

1920-ųjų lapkritį Lietuvos kariuomenė buvo pergrupuota. Pirmasis pėstininkų pulkas buvo įtrauktas į III diviziją. Lapkričio 4-ąją pulkas dviem voromis iš Semeliškių ir Aukštadvario apylinkių per Žiežmarius, Kaišiadoris, Čiobiškį, Juknonis patraukė į Gelvonų rajoną ir gruodžio 15 dieną pradėjo saugoti neutralią zoną Širvintų-Giedraičių rajone, jei tiksliau – gruodžio 18-ąją užėmė barą palei neutralią juostą Giedraičių-Širvintų-Kernavės linijoje. Pulko štabas iš Gelvonų dvaro persikėlė į netoli Žemųjų Viesų esantį Nartakų dvarą, bet ten ilgai neužsibuvo. Pulkas buvo sudėtyje I divizijos, kuri saugojo demarkacijos liniją nuo dešiniojo Neries upės kranto ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos ties Kurtumo dvaru.

Kaip rašo Gediminas Surgailis, „padėtis palei demarkacijos liniją buvo įtempta, nes lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikydama tik laikinąja valstybe, beveik nuo pat pirmos dienos pažeidinėjo susitarimą dėl paliaubų. Neutrali zona tapo „niekieno žeme“, kurios dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tam tikrą dalį sudarė ir nutautėję žmonės. Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi pelnyti neutralios zonos gyventojų simpatijas. Lenkai savo priešininkus minėtoje zonoje ėmė įvairiais būdais terorizuoti. Netrukus jų plėšikavimai, nepaklusnių gyventojų žudymai, o vėliau netoli šios zonos buvusių lietuvių kariuomenės sargybų puldinėjimai įgavo sistemingą pobūdį.“

Majoras B. Dundulis, leitenantas Juodelis, leitenantas B. Karevičius Paširvinčių dvare. 1922 metai.

Majoras B. Dundulis, leitenantas Juodelis, leitenantas B. Karevičius Paširvinčių dvare. 1922 metai.

Lenkai neutralios zonos gyventojus pradėjo terorizuoti nuo pat 1921 metų pradžios, bet demarkacijos liniją saugojusių Lietuvos karių kurį laiką nepuldinėjo. Tačiau tai truko neilgai. 1921 metų kovo 18-ąją netoli Širvintų, buvusiame Akmenių dvare, stovėjusios Pirmojo pėstininkų pulko kuopos vadas gavo žinią, jog Širvintų link artėja lenkų karių kuopa. Šios žinios patikrinti jis pasiuntė keturis kareivius. Širvintose tie kareiviai lenkų buvo netikėtai užklupti ir paimti į nelaisvę. Vienam iš jų pavyko pasprukti, tris karius lenkai sušaudė vietoje. Tuo metu į pietus nuo Širvintų sargyboje buvę du Septintojo pėstininkų pulko kareiviai, išgirdę šaudymą, nuėjo pasižvalgyti ir taip pat lenkų buvo suimti, o paskui sušaudyti. Apiplėšę kelis miestelio gyventojus, lenkai pasitraukė. Nužudyti lietuvių kariai 1921 metų kovo 19 dieną buvo iškilmingai palaidoti Ukmergės kapinėse.

1921 metų balandžio 24 dieną pulke lankėsi tuometis krašto apsaugos ministras Jonas Šimkus. Ministras susidarė prastą įspūdį, mat pulkas buvo dislokuotas kaimuose, kareiviai apgyvendinti atskiruose namuose, sanitarinis punktas – netvarkingas, nešvarus ir drėgnas. „Kareiviams trūko uniforminių švarkų, autų. Ministras į visus šiuos trūkumus atkreipė pulko vado dėmesį. 1921 m. gegužės 17 d. pulko štabas persikėlė į Ukmergės rajoną“, – rašo Gediminas Surgailis.

Po šių reformų Vladas Skorupskis 1921 metų gegužės 30 dieną buvo paskirtas Dešimtojo pėstininkų pulko vadu, tačiau tik trumpam – birželio 11 dieną jis vėl vadovavo Pirmajam pėstininkų pulkui, o 1922 metų sausio 20 dieną buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1922 metų sausio 30 dieną su pirmąja laida baigė Aukštuosius karininkų kursus, kuriuose mokėsi nuo 1921 metų balandžio 12-osios.

Įsakymas: įsteigti Gelvonuose arbatinę, o daboklę perkelti į Mikalajūnus

1921 metų rugsėjo 20 dieną Pirmasis pėstininkų pulkas vėl buvo perkeltas į Gelvonų rajoną. Čia I divizijos sudėtyje vieno bataliono jėgomis jis ėmė saugoti neutralią zoną nuo Neries upės prie Pakalniškių iki Rimučių. Pulko štabas buvo Bartkūnų kaime netoli Ukmergės-Širvintų plento, paskui – Gelvonų dvare. 1-ojo bataliono štabas buvo įsikūręs Staškūniškyje, 2-asis batalionas buvo išsidėstęs Rubikonių kaimo apylinkėse, 3-iasis – Bagaslaviškio miestelyje. Po visų pertvarkų 1922 metų sausio pradžioje pulkas saugojo neutralios zonos barą nuo Valiukiškių kaimo prie Neries iki Rimučių kaimo. Kaip ir anksčiau, barą saugojo vienas pulko batalionas, kurio štabas buvo Paširvinčių dvare. Kuopų štabai buvo Kunigiškiuose, Musninkuose ir Lapšių dvare, o kitos pulko dalys ir pulko štabas – Gelvonų dvare ir jo apylinkėse.

Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis dalyvauja I pėstininkų pulko šventėje Gelvonuose. 1922 metai.

Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis dalyvauja I pėstininkų pulko šventėje Gelvonuose. 1922 metai.

1922 metų gegužės 28 dieną Vladas Skorupskis įsakė pulko Kultūros ir švietimo komisijos pirmininkui karo kapelionui kun. J. Valaičiui Gelvonų miestelyje steigti kareivių arbatinę ir nakvynės namus, pulko komendantui – pulko daboklę perkelti iš Gelvonų miestelio į Mikalajūnų kaimą. Birželio viduryje Ryšių komandos viršininkas leitenantas P. Kvedaravičius gavo nurodymą Gelvonų dvare sutvarkyti ir tinkamai paruošti salę, įrengti sceną, vietas bufetui ir šokiams, sukalti pakankamai suolų žiūrovams, kur reikia, įvesti elektrą. Kaip galima greičiau salėje įrengti kinematografą.

Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis dalyvauja I pėstininkų pulko šventėje Gelvonuose. 1922 metai.

Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis dalyvauja I pėstininkų pulko šventėje Gelvonuose. 1922 metai.

Atrodo, nusistovėjo normalus taikos gyvenimas, ir kai kurie karininkai netgi pradėjo užmiršti, kad pulkas vykdo kovinę užduotį. 1922 metų birželio 9 dieną pulko vadas Vladas Skorupskis patikrino demarkacijos liniją saugančias 7-ąją ir 8-ąją kuopas.

„Tai, ką jis rado, buvo nepateisinama. Apkasai neužmaskuoti, susisiekimo tarp jų nebuvo, sargybos būdelės padarytos iš šiaudų ir visai neužmaskuotos. Vienas iš užtvarų viršininkų, paklaustas, kur vestų žmones iškilus pavojui, nurodė atvirą vietovę. Buvo akivaizdu, kad užtvaros vadas neturėjo jokio supratimo, kaip užimti poziciją. Kareiviai buvo ne vienoje vietoje, bet išskirstyti po vieną du. Vadas įsakė užkardas saugančius karius sutelkti, kad iškilus pavojui būtų galima atremti priešą. Kareivių gyvenamosiose vietose buvo nešvaru, patalynė seniai skalbta. 8-ojoje kuopoje vadas nerado nei laikraščių, nei knygų. Paaiškėjo, kad čia kareiviai skaityti ir rašyti nemokomi. Jie nemokėjo ir rikiuotės pratimų,“ – rašoma monografijoje apie pulką.

Kad būtų geriau kontroliuojami kareivių mokymai, buvo įsakyta nuo birželio 20 dienos visiems kuopų vadams ir komandų viršininkams pradėti pildyti užsiėmimų dienynus ir juose surašyti ne tik užsiėmimų temas, bet ir nedalyvavusius kareivius nurodant to priežastį.

Čiobiškio apylinkės – lenkų partizanų rojus

1922 metų pradžioje demarkacijos liniją saugantys kariai vėl ėmė gauti nerimą keliančių žinių apie lenkų suaktyvėjimą. Jau sausio 25 dieną I pėstininkų divizijos vadas gen. št. plk. K. Kleščinskis pranešė, jog turima žinių, kad lenkai silpnina pasienio su sovietais apsaugą ir tos dalys gali būti perkeltos prie Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos. Atsižvelgdamas į tai, Vladas Skorupskis išleido įsakymą pulkui, kuriame nurodė, jog iš Lenkijos gilumos prie demarkacijos linijos vežami civiliai, tarp jų ir vadinamieji Aukštosios Silezijos sukilėliai, kurie gali būti panaudoti prieš Lietuvą. Vadas įsakė pulko kariams išsiaiškinti visas lenkų partizanų organizacijas, jų karių skaičių, struktūrą, nurodė turėti omenyje tai, jog dabar, belaukiant Hagos konferencijos sprendimų, lenkams iškilo dilema: trauktis iš svetimų žemių arba vėl griebtis ginklo. Be to, lenkų vadovybė visokiais būdais apie savo pajėgas skleidžia melagingas žinias, siekdama suklaidinti tiek Lietuvos, tiek kitų šalių žvalgybas. Todėl reikia budėti ir stebėti, kad ties demarkacijos linija ir Lietuvos kariuomenės užnugaryje nebūtų lenkų partizanų ar šiaip kokių nors šnipų.

Pulkininkas Vladas Skorupskis - žinomiausias iš Širvintų apylinkių kilęs Lietuvos karo veikėjas.

Pulkininkas Vladas Skorupskis - žinomiausias iš Širvintų apylinkių kilęs Lietuvos karo veikėjas.

„Be to, buvo pastebėta, jog pulko saugomoje teritorijoje lankėsi uniformuoti lietuviai dezertyrai ar persirengę lenkų partizanai, buvo užpulti civiliai gyventojai ir netgi kariai, tačiau užpuolikai nebuvo sulaikyti. Kad ateityje panašių įvykių būtų išvengta, pulko vadas batalionų vadams įsakė visiems kareiviams išduoti asmens liudijimus su bataliono vado parašu ir antspaudu. Ant liudijimo turėjo būti savininko parašas ir nurodytos jo asmens žymės. Vadas įsakė visiems kariams šiuos liudijimus nuolat nešiotis su savimi ir kad kiekvienas kareivis, sutikęs iš veido nepažįstamą kareivį, patikrintų pastarojo dokumentus, o prašomas privalėjo pateikti savuosius.

Saugantiesiems demarkacijos liniją buvo įsakyta nuo 22 iki 3 valandos ryto bet kokius sutiktus civilius asmenis sulaikyti ir pristatyti savo viršininkui. Visiems kariams buvo suteikta teisė tikrinti visų civilių asmens liudijimus. Vadas įsakė kiekvienam kariniam viršininkui, gavusiam pranešimą apie užpuolimą ar įtariamų asmenų buvimo vietą, nedelsiant vykti su atitinkamu karių skaičiumi į nurodytą vietą ir įtariamuosius suimti. Prisimindamas 1920 metų įvykius, kai prisidengiant kratomis buvo plėšikaujama, pulko vadas nurodė, jog darant kratas privalo dalyvauti karininkas arba karininko įgaliotas kareivis,“ – pasakoja Vytauto Didžiojo Karo muziejaus direktorius dr. Gediminas Surgailis.

1922 metų balandžio 4 dieną I pėstininkų divizijos štabo viršininkas perspėjo Pirmojo pėstininkų pulko vadą Vladą Skorupskį, kad lenkai sustiprino demarkacijos linijos apsaugą padidindami sargybų skaičių. Neutralioje zonoje buvo pastebėtas didelis skaičius ginkluotų civilių. Štabo viršininkas informavo, kad net trys lenkų kariuomenės pulkai – Kauno, Vilniaus ir Švenčionių – perrengti civilių rūbais ir kareiviai paskirstyti neutralioje zonoje. Divizijos vadas griežtai įsakė minėtas žinias patikrinti ir karininkams pavedė duoti atitinkamus nurodymus, kad būtų išsiaiškinta lenkų dalių išsidėstymas, judėjimas, lenkų partizanų susitelkimo vietos, kokius jie gavo nurodymus ir kt. Birželio 30 dieną Skorupskis, pripažindamas, kad pulko žvalgyba vis dėlto labai silpna, informavo I pėstininkų divizijos vadą, jog apie Čiobiškį yra susikoncentravę lenkų partizanai. Pastebėta net raitų partizanų.

Greitai paaiškėjo, kad nerimą keliančios žinios buvo teisingos. Prasidėjo lenkų partizanų organizuoti išpuoliai prieš Lietuvos kriuomenės sargybas. Pulko vadas Vladas Skorupskis Gelvonų, Pabaisko, Musninkų ir Čiobiškio gyventojams nuo 22 iki 3 valandos ryto uždraudė išeiti iš namų ir įsakė visiems nešiotis asmens dokumentus.

Liepos 25 dieną, 15,30 val. lenkų partizanai apšaudė Žadžių kaime buvusią lietuvių sargybą. Vienas kareivis buvo sužeistas. Naktį, apie 2.15 val., 15-20 lenkų partizanų būrys užpuolė lauko sargybą Užušilių kaime.

„Sargyba buvo apsupta iš dviejų pusių. Sargybinis Vladas Musnickas buvo nukautas iš karto, antras sargybinis Pranas Sintotas, sunkiai sužeistas, dar sugebėjo ateiti į kaimą, bet ten greitai mirė. Susitelkusi sargyba lenkus atrėmė, tačiau jokios žalos jiems nepadarė,“ – apie šį incidentą rašoma monografijoje.

Rugpjūčio 14-osios naktį, 1 val., maždaug 10 lenkų partizanų grupė vėl puolė pulko sargybą Užušilių kaime, bet lietuviams atidengus ugnį atsitraukė. Po savaitės, rugpjūčio 22-osios vidurnaktį, lenkai trimis grupėmis puolė apkasuose buvusius pulko karius Vileikiškių, Sutkiškių ir Pakalniškių kaimuose. Lietuvių kariams išsiskleidus grandine ir atidengus koordinuotą ugnį, lenkai atsitraukė. Mūšis truko apie 40 minučių.

Lenkų partizanai šeimininkavo net Musninkuose

1922 metų rugsėjo 17-ąją, apie 22 val., ties Musninkų dvaru tarp 1-osios ir 3-iosios kuopų buvo nutrauktas telefono ryšys. Iš 3-iosios kuopos tuojau buvo išsiųsti ryšininkai. Sutaisę liniją, eiliniai Laugalis ir Sudujus užėjo į Musninkų dvarą pas darbininkus parūkyti. Jiems berūkant į pastatą įpuolė du lenkų partizanai, ginkluoti revolveriais ir granatomis, ir abu kareivius nuginklavo. Lauke buvo dar trys lenkų partizanai. Kareiviai buvo nuvesti į mišką. Čia jiems buvo įsakyta nusirengti. Pasinaudojus tamsa ir tankiais krūmais, abiem kareiviams pavyko pabėgti.

Kaip teigiama, Vladas Skorupskis šį įvykį išgyveno skaudžiai. 1922 metų rugsėjo 23 dienos įsakyme jis rašė: „Antras pulke atsitikimas, kada banditai nuginkluoja kareivius. Pirmame atsitikime buvo daugiau banditų negu karių, gal ir nebuvo galimybių pasipriešinti, bet paskutiniame atsitikime, kada dvare Musninkų telefonistą ir kareivį 2 banditai nurengė, neleistinas atsitikimas. Kareivis, turintis ginklą, neprivalo pasiduoti, kad jo garbę ir mundurą kas nors nuplėštų. Jie privalo tuos banditus arba suimti, arba nužudyti, turėdami rankoje ginklą. Juk kareiviui ginklas duotas į rankas, be kitų tikslų, jo gyvastei ir garbei apginti. Kareivis, atidavęs nuplėšti nuo jo pečių drabužius ir ginklą, grįžta į savo dalį be garbės (…). Čia gal ne tik apsileidimas ir kaltė tų kareivių, kiek jų viršininkų, kurie nepasistengė įskiepyti savo pavaldiniams visą laiką apmokydami juos narsumo ir sumanumo ir kad jie savo dalies garbę aukščiau statytų negu gyvybę. Jeigu tas būtų padaryta, nebūtų nurengti banditais kareiviai, o gautų banditai tiktai smūgį arba netektų gyvasties.“ Toliau vadas ragino karininkus sustiprinti kareivių mokymus. Jis pabrėžė, jog kareivių šautuvai turi būti visą laiką užtaisyti, kad būtų galima juos panaudoti netikėčiausiais momentais.“

1922 metų spalio 25 dieną pulke vėl įvyko labai nemalonus incidentas. Tą dieną lenkų partizanai užpuolė ir paėmė į nelaisvę du pulko 5-osios kuopos karius, važiavusius į mišką malkų. Per užpuolimą dar vienas kareivis buvo sužeistas, vienam pavyko pabėgti. Į šį įvykį labai griežtai sureagavo laikinai einantis kariuomenės vado pareigas gen. ltn. Juozas Stanaitis. Jis piktinosi, kad pulko kareiviai pasidavė į nelaisvę kokiems 6-8 lenkų partizanams, o kiti, pamiršę šventą kario pareigą gintis, palikę nelaimėje draugus, pabėgo.

Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis pulko šventėje Gelvonuose. 1922 m.

Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis pulko šventėje Gelvonuose. 1922 m.

Per rinkimus į Pirmąjį Seimą Gelvonuose balsuoja Lietuvos kariuomenės I pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko kariai. Centre - pulko vadas Vladas Skorupskis. 1922-ųjų spalis.

Per rinkimus į Pirmąjį Seimą Gelvonuose balsuoja Lietuvos kariuomenės I pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko kariai. Centre - pulko vadas Vladas Skorupskis. 1922-ųjų spalis.

Lapkričio 12 dieną, 23 val., maždaug 12 lenkų partizanų apšaudė Rimučių kaime buvusią sargybą. Nuostolių nė viena pusė nepatyrė. Lapkričio 18 dieną apie 10 lenkų partizanų du kartus apšaudė lietuvių sargybą netoli Šešuolių esančiame Pasiekų kaime, lapkričio 26 dieną, 15 val., matyt, ta pati lenkų partizanų grupė vėl apšaudė lietuvius Pasiekuose. Lapkričio 18 d., vadovaujantis vietos gyventojų pranešimais, buvo sulaikyti 5 įtartini vyrai ir 3 moterys.

Iš Italijos ir Prancūzijos – į Peliškes

1923 metų vasario pabaigoje Pirmasis pėstininkų pulkas iš Trečiojo pėstininkų pulko perėmė saugoti naują neutralios zonos barą nuo Neries upės iki Giedraičių miestelio. Gegužės 9-ąją pulko štabas ir štabo tarnybos iš Gelvonų per Pabaiską atvyko į Ukmergę.

Gegužės 23 dieną pulko 2-asis batalionas, vykdydamas kariuomenės vado įsakymą užimti ambasadorių konferencijos nustatytą demarkacijos liniją su Lenkija, užėmė barą nuo Neries iki Aleksandraviškių kaimo imtinai. Gegužės 27 dieną visas pulkas buvo sušauktas į Ukmergę, o birželio 10-ąją atvyko ir tos pulko dalys, kurios dar priklausė demarkacijos linijos apsaugai. Ją perėmė pasienio apsaugos pulkai.

1924 metų spalio 1 dieną pulko vadas Vladas Skorupskis buvo atleistas iš pareigų ir išvyko mokytis į užsienį. Jis iki 1926 metų studijavo Prahos generalinio štabo akademijoje, kartu ėjo Lietuvos karo atašė Čekoslovakijoje pareigas. 1925 metų gegužės 15 dieną pakeltas į pulkininkus. Grįžęs iš Čekoslovakijos, Skorupskis buvo paskirtas Aukštųjų karininkų kursų mokymo dalies vedėju.

Vladas Skorupskis (trečias iš kairės) Širvintose besilankant Prezidentui Antanui Smetonai. 1927.08.15.

Vladas Skorupskis (trečias iš kairės) Širvintose besilankant Prezidentui Antanui Smetonai. 1927.08.15.

Pulkininkas Vladas Skorupskis buvo vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos valstybės perversmo organizatorių, valdybos pirmininkas, parengė perversmo planą. Po perversmo trumpai ėjo Vyriausiojo štabo viršininko pareigas, nuo 1926 metų gruodžio 31 dienos – Vyriausiojo štabo administracijos valdybos viršininkas, nuo 1927 metų gruodžio 16 dienos – Aukštųjų karininkų kursų viršininkas ir Karo mokslo valdybos viršininkas. Kurį laiką jis buvo karinis atašė Italijoje, nuo 1929 metų spalio 2 dienos – Prancūzijoje. 1930 metų birželio 26 dieną kraštietis išėjo į atsargą, gyveno ir ūkininkavo Širvintų valsčiuje, Peliškių kaime. Dabar čia jo garbei yra Vlado Skorupskio gatvė.

Vladas Skorupskis dar grįžo į kariuomenę. 1933 metų spalį jis vėl buvo priimtas į karo tarnybą ir paskirtas ypatingų reikalų karininku prie Vyriausiojo štabo viršininko brigados vado teisėmis, tačiau po trijų savaičių paties prašymu išleistas į atsargą. Išėjęs į atsargą gyveno Širvintų valsčiuje, jaunuomenei parašė populiarias knygas karine tematika: „Per aukas ir pasišventimą laimėjome“ (1933), „Karas už Lietuvos laisvę (1914-1934 m.)“ (1934), „Drąsa – laimėjimo pagrindas“ (1936), „La resurrection d’un peuple (1918-1927 m.)“ (1930). Sovietams okupavus Lietuvą, 1940-ųjų liepos 12-ąją jis buvo suimtas ir įkalintas Kaune, kur 1941 metų gegužės 24 dieną SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas kalėti 8 metus. Kilus Vokietijos-SSRS karui, išlaisvintas. 1945 metų balandžio 3 dieną vėl buvo suimtas, kalintas Ukmergėje, išvežtas į Sevvostlagą (Magadano sritis), paskui į Pesčianlagą (Karagandos sritis, Kazachija). 1955 metų balandžio 3 dieną buvo paleistas, 1958-aisiais grįžo į Lietuvą, gyveno Karmėlavoje. Mirė 1981 metų gegužės 20 dieną, palaidotas Karmėlavos kapinėse.

Per savo karinę karjerą jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo ir 5-ojo, DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinais, Savanorių, Lietuvos nepriklausomybės, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais, Čekoslovakijos Karo kryžiumi, Italijos Karūnos 3-iojo laipsnio ordinu.

Širvintose kurį laiką buvo dislokuota kuopa kareivių

Vladui Skorupskiui pasitraukus iš tarnybos pulke, dar ne kartą aptarinėta galimybė kariškius pasiųsti į Širvintas. Štai 1925-ųjų kovą ties administracine linija vėl susidarė įtempta padėtis. Lenkai ties Širvintomis užpuolė Lietuvos pasienio policininkus, keletą pasieniečių paėmė į nelaisvę. Turėta žinių, kad lenkai ir vėl gali organizuoti puolimą, todėl kariuomenės vadas įsakė Pirmajam pėstininkų pulkui būti pasirengusiam ateiti į pagalbą pasienio policijai šios vadovybei paprašius. Tačiau tuo metu naujas konfliktas su lenkais neįsiplieskė.

Beveik kasmet pulkas dalyvaudavo didesniuose ar mažesniuose manevruose. Štai 1927-ųjų rugsėjo 21-24 dienomis pulkas dalyvavo manevruose Širvintų, Gelvonų ir Veprių rajonuose.

1929 metų birželio 20-ąją I karo apygardos štabas pavedė Pirmajam pėstininkų pulkui pasienio policijos rajonų viršininkų žinion Širvintose, Inturkėje ir Saldutiškyje dislokuoti po vieną pulko kautynių skyrių, vadovaujamą puskarininkio, ir gerai apginkluoti. Kautynių skyriai iki birželio 24 d. turėjo būti dislokuoti nurodytose vietovėse ir perduoti pasienio policijos rajonų viršininkų žinion. Skyrius įsakyta keisti kas 6 savaites, bet neiti arčiau kaip 5 kilometrus iki administracinės linijos, kad pasienio policijos viršininkai nepradėtų jų naudoti paprastoms sienos apsaugos pareigoms vykdyti. Apygardos štabo nurodymu skyriai iš pasienio buvo atšaukti 1929-ųjų gruodį.

Parengė Gintaras Bielskis
Nuotr. iš monografijos „Pirmasis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulkas“, lzinios.lt ir „Širvintų krašto“ archyvo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (2 įvert.)
scroll to top