Buvusi partizanų būrio „Vilkas“ ryšininkė Aldona Penkauskaitė-Gudeikienė su anūke Živile. 1984 m.

Kiekvienas žmogus ne tik dirba kasdienius darbus, bet ir turi savo nepakartojamą gyvenimą, apie kurį pasakoti ne visada išdrįsta. Ypač vyresniosios kartos žmonės – jų prabėgusios dienos būna vargais apipintos, ašaromis aplaistytos, netgi krauju pažymėtos. Tų džiaugsmingų gyvenimo valandėlių, rodos, tiek nedaug būta, bet jos tokios prasmingos, atveriančios dvasios pilnatvę, nukeliančios į jaunystės metus, verčiančios pagalvoti apie tikrąsias vertybes, kurių šiandien labai trūksta, – laisvės kainą, pasiaukojimą, ištvermę, meilę gimtajam kraštui ir tėvynei Lietuvai.

Apie Aldoną Penkauskaitę-Gudeikienę, Didžiosios Kovos apygardos „Vilko“ partizanų būrio ryšininkę, turėjusią Pelėdos slapyvardį, kovotoją už Lietuvos laisvę, galbūt daugiau žinojo tik Čiobiškio krašto gyventojai, buvę partizanai čiobiškiečiai. Daugeliui Zibalų seniūnijos Staškūniškio ir aplinkinių kaimų gyventojų, kur Aldona Gudeikienė gyveno nuo 1946 metų, ji buvo žinoma kaip rūpestinga žmona, šešių vaikų – Stanislavos, Genės, Jono, Algimanto, Laimos ir Danutės – mama, nuoširdi 3 anūkų senelė ir 4 proanūkių prosenelė. Eidama 92-uosius metus, vasario 4 dieną Aldona Gudeikienė iškeliavo į Amžinybę, tačiau jos nueitas gyvenimo kelias – pamoka ir mums, ir ateinančioms kartoms.

Laisvės jausmo įkvėpta, pasirinko partizanų ryšininkės kelią

Aldona Penkauskaitė-Gudeikienė gimė 1925 m. balandžio 8 dieną Onos ir Jono Penkauskų šeimoje Janionių kaime (Čiobiškio seniūnija) prie Kaimenos upelio. Tėvai buvo turtingi ūkininkai, turėjo 19 hektarų žemės, 4 arklius, daugybę kitų gyvulių, puikią sodybą. Namuose būta daug knygų, mat Jono Penkausko pusbrolis buvęs knygnešys, spaudos draudimo laikais gabendavęs knygas į Lietuvą. Abu tėvai buvo darbštūs, todėl nuo mažens vienturtę dukterį Aldoną lenkė prie darbo.

Aldona ir Stanislovas Gudeikiai su vaikais (iš kairės į dešinę) Jonu, Stanislava ir Gene. 1952 m.

Penkauskų šeima pasižymėjo nuoširdumu ir didžiule meile tėvynei Lietuvai, todėl jokiu būdu negalėjo susitaikyti su Lietuvos okupacija. Laisvės jausmo įkvėpta, dukra Aldona pasirinko partizanų ryšininkės kelią. Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum, jog devyniolikmetės merginos gyslomis tekėjo nerimstantis patriotės kraujas, nes, nepaisydama nuolatinio laviravimo tarp gyvybės ir mirties, ji ryžosi bendradarbiauti su miško broliais.

Aldona ir Stanislovas Gudeikiai. 1960 m.

Pasak Aldonos Gudeikienės vyriausios dukters Stanislavos, mama su negyjančia širdgėla iki pat mirties minėdavo jaunystės metus tėvų namuose. Pokario metų baisumai nuolat atverdavo širdies žaizdas, todėl mama, daugybę metų tylėjusi, tik paaugusiems vaikams išdrįso papasakoti apie partizaninį judėjimą Čiobiškio apylinkėse. Baisūs buvo laikai – vieni šnipinėjo kitus, kažkam artimiau pasakoti apie save buvo labai pavojinga.

Pasirodo, Aldona Gudeikienė pažinojo partizanų vadą Žalią Velnią, buvo davusi priesaiką tėvynei Lietuvai, nuo 1944 iki 1946 metų rūpinosi savo kraštiečiais partizanais, ant žalio aksomo geltonais siūlais siuvinėjo partizanų ženklus: „Mano jėgos ir darbas tėvynės laisvei ir garbei“. Jos išsiuvinėtus ženkliukus nešiojo visi Didžiosios Kovos apygardos kariūnai.

Bendradarbiavimas su miško broliais Penkauskų šeimai užtraukė tuometinės okupacinės valdžios rūstybę ir šeimos persekiojimus, tardymus, grasinimus sušaudyti arba išvežti į Sibirą. Kai Čiobiškio apylinkėse susikūrė partizanų būriai, buvo labai didelis pasiryžimas kovoti už laisvą Lietuvą. Vėliau buvo slapstomasi dėl to, kad neištremtų, nesušaudytų.

Už dukterį kentėjo tėvai

Grasintojai žodžiais veltui nesisvaidė. Nuo 1945 metų pabaigos partizanų ryšininkė privalėjo slapstytis, kad nebūtų suimta. Pasitraukė toliau nuo gimtųjų namų, netgi pakeitė pavardę į Augūnaitės ir apsigyveno pas tetą Katinienę Kruznių kaime (Zibalų seniūnija). Nuošalioje sodyboje, apsuptoje miškų, besislapstanti jauna mergina niekam neužkliuvo, niekas neįskundė, bet Čiobiškio apylinkėse likę gyventi tėvai buvo persekiojami, tardomi, jiems grasinama, kol galų gale 1949 metais buvo ištremti į Igarką.

Mama (sėdi) su dukromis (iš kairės į dešinę) Gene, Laima, Danute ir Stanislava.

Partizanų ryšininkės duktė Stanislava parodė Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą. Joje teigiama, kad „Lietuvos SSR VRM archyviniame fonde yra saugoma Penkauskų šeimos tremties byla Nr. 16652. <…> Dokumente yra žinių, kad 1945 m. pab. (tiksli data nenurodyta) suėmus kai kuriuos „Vilko“ būrio narius, Penkauskaitė A. J. „suėmimo išvengė ir dabartiniu metu gyvena nelegaliai“. LSSR MGB 1949-05-04 išvadoje pažymėta, kad partizanų būrio ryšininkės Penkauskaitės A. J. šeimos nariai turi būti ištremti už Lietuvos SSR ribų“.

Bijojo rodytis viešumoje

Slapstydamasi Zibalų seniūnijos apylinkėse, partizanė Aldona susipažino su iš karo grįžusiu jaunuoliu Stanislovu Gudeikiu, kilusiu iš Staškūniškio kaimo, ir ištekėjo. Sukūrusi šeimą, netgi susilaukusi pirmagimės dukters Stanislavos, Aldona Gudeikienė bijojo rodytis viešumoje, buvo užsidariusi, vengė aplinkinių. Žinojo, jei bus kokio nors pikta linkinčio žmogaus atpažinta, bus teisiama ir vežama į Sibirą.

Dukters Stanislavos teigimu, mama vengė važiuoti net į Širvintas, bijojo eiti į polikliniką, kad ten nepamatytų savo krašto žmonių, kad jie ko nors nepaklaustų, kad neperduotų saugumui. Bet Čiobiškio krašto žmonės buvo dori ir neišdavė. Apie jaunystės laikų drauges Aldona nuolat pasakojusi savo dukterims, rajono laikraščio puslapiuose ieškodavusi nors menkiausios žinutės apie savo kraštiečius.

Partizanų ryšininkės tėvai Ona ir Jonas Penkauskai Igarkoje.

Už dukters partizaninę veiklą Sibire atkentėjo tėvai Penkauskai. Grįžę iš tremties, savo sodybos ant Kaimenos upelio kranto jau nerado. Ji buvo nugriauta, buvusį gražų ir laimingą gyvenimą išdavė tik likusi vieniša obelis. Sibiro vargus iškentusiems tremtiniams nebuvo leista kurtis tėviškėje, niekas nebuvo grąžinta, todėl jie iki mirties gyveno Staškūniškio kaime pas vienintelę dukterį Aldoną, palaidoti Zibalų kapinėse.

Paskutinis noras buvęs, kad ant karsto atgultų gimtojo krašto žemės sauja

Aldona Gudeikienė su dukra Gene. 1952 m.

Ne veltui atiduotos aukos už gimtąją Lietuvą. Aldonos Penkauskaitės-Gudeikienės jausmai Lietuvai suguldyti jos eilėse. Dukra Stanislava pasakojo, kad mama iki pat mirties atmintinai kartojo tokias eiles: „Ačiū Dievui už dosnumą jo gausingą,/ Už dangaus, žemės gražumą stebuklingą,/ Už pavasarėlį žalią, giedrius rytus,/ Už kvepėjimą darželių rasai kritus,/ Už ošimą girių šimtamečių/ Ir už garbę didžiavyrių ačiū ačiū.“

Dukra Stanislava pažymėjo, jog mama buvusi išskirtinai poetiškos sielos moteris: visą gyvenimą daug skaitė, namuose turėjo retų knygų, labai gražiai siuvinėjo, pasižymėjo altruizmu ir begaline meile savo vaikams, labai išgyveno dvylikamečio sūnaus Jono žūtį, ankstyvą sūnaus Algimanto mirtį, iki paskutinio atodūsio prie lovos laikė Salomėjos Nėries, Juozo Baltušio, Viktoro Aleknos knygas, jas nuolat skaitė, mokėjo daug eilių atmintinai ir savo sielos atsivėrimus guldė popieriaus lapuose, savo sudėtuose eilėraščiuose alsavo Čiobiškiu.

Balandžio 8-ąją buvusiai partizanų ryšininkei Aldonai Penkauskaitei-Gudeikienei būtų sukakę 92-eji. Ji nugyveno tikrai nelengvą gyvenimą, kuris ją privertė būti tokia, kokia ji ir buvo: mylinti šeimą, švelni, jautri, santūri. Jaunystėje patirti baisumai išmokė ją „dėvėti“ atsargumo apsiaustą, kad jautrią, vienatvėje raudančią širdį paslėptų nuo aplinkinių. Dukters Stanislavos teigimu, paskutinis mamos noras buvęs, kad ant jos karsto atgultų gimtojo krašto žemės sauja. Paskutinis noras buvo įvykdytas: laidotuvių dieną dukra su pusbroliu Jonu atvežė saują žemės iš Čiobiškio bažnyčios šventoriaus, kur Lietuvos patriotė buvo pakrikštyta, kur jaunystėje sekmadieniais giedojo bažnyčios chore…

Iš kančios, skausmo, neteisybės pojūčio ir gimsta tautos didvyriai bei patriotai. Viena iš tokių ir buvo mūsų kraštietė Aldona Penkauskaitė-Gudeikienė, ir mintis, ir žygdarbius, ir eiles skyrusi savo gimtajam Čiobiškio kraštui.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Stanislavos Gudeikaitės asmeninio albumo

Aldonos Gudeikienės eilės

Kaimena

O Kaimena, upeli mano mielas,
Čiurlenk šaltinių vandeniu skaidriu.
Gal nuraminsi kažkada man sielą,
Kai ji skrajos virš tėviškės laukų.

Lietuvos sūnums

Pakalnučių žiedeliai,
Nusvirę balti,
Prie tavosios širdies
Taip arti, taip arti.

Kai aušra tik prašvis
Ir rasa sužibės,
Jos lašeliai nukris
Tau tiesiog ant širdies.

Ta rasa – tai mana
Ašarėlė graudi,
O daluže dalia,
Ko tu tokia žiauri?

Žaliaskariuos beržuos
Tau gegutė kukuos,
O lakštutė maža
Tau čiulbės ir raudos.

Partizane šaunus,
Tu, sūnau Lietuvos,
Tu kritai už tėvynę
Ir už laisvę tautos.