Kunigas Jonas Masiulis
Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda:
Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda!
Kad tu, gude, nesulauktum, ne taip, kaip tu nori,
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo priesakiai nedori!
Silpna, trumpa savo valdžia Dievo provą laužai,
Mygi, spaudi mūsų šalį, mūsų žmones gniaužai!
Nori savo valdžios peiliu mums širdis supjaustyt,
Nori savo ledu šaltu krūtines apkaustyt!
Neintveiksi, sūnau šiauros: mūsų širdys tvirtos, –
Seniai buvo išmėgintos, seniai keptos, virtos!
Apie šiuos posmus iš A. Baranausko poemos „Kelionė Petaburkan“, sukurtos dar iki 1863 m. sukilimo, bet nepraradusios savo aktualumo visą lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį ir vėliau, Vaižgantas rašė, kad jie „tapo tautos himnu ir per 40 metų žadino protestuojančią dvasią“.
Išties, 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, iškilo pavojus, jog lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba – gali visiškai išnykti. Dėl intensyvaus rusinimo ir polonizacijos, dėl tautos elito – bajorų ir kunigų sulenkėjimo…
Ypač sudėtinga situacija susidarė Vilniaus krašte. Daug Vilniaus vyskupijos lietuvių buvo sulenkinti. Gimtoji kalba buvo draudžiama ir valdiškose mokyklose. Mokiniai tokiose mokyklose net tarpusavyje negalėjo kalbėtis lietuviškai.
Nemažai kunigų irgi uoliai griebėsi žmones mokyti lenkiškų poterių ir pačios lenkų kalbos. 1884 m. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarija rinko žinias, kokia kalba būna pamaldos bei pamokslai bažnyčiose ir kokių tautybių žmonės gyvena Gardino, Kauno bei Vilniaus gubernijų parapijose. Žinias pateikė vietos policija ir taikos tarpininkai, kurie nepasižymėjo palankumu lietuviams. Vilniaus apskrityje visur pamaldos vyko ir pamokslai buvo sakomi lenkų kalba. Tačiau pažymėta, kad retkarčiais lietuviški pamokslai buvo sakomi Širvintų, Bagaslaviškio, Giedraičių, Inturkės bažnyčiose.
Vis dėlto žmonės ėmė priešintis lenkinimui, pradėjo steigti slaptas mokyklas. Nelegaliai mokyti vaikus ragino ir vyskupas Motiejus Valančius. Todėl atsirado drąsių kunigų, kurie ėmėsi organizuoti slaptą mokymą, ragindavo, kad einantys Pirmosios komunijos vaikai gimtąja kalba mokėtų bent skaityti.
Kunigo Jono Masiulio kapas Gelvonų bažnyčios šventoriuje.
Vienas iš tokių kunigų, puoselėjusių lietuvybę Gelvonų krašte, buvo Jonas Masiulis. Tinklalapio kaisiadoriumuziejus.lt enciklopedijoje rašoma: „Baigęs pradžios mokyklą, Vilniuje mokėsi privačiai. Gavęs 4 klasių pažymėjimą, 1883 m. rudenį buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją. 1887 m. įšventintas kunigu. 1887-1889 m. – Nočios vikaras, 1889-1902 – Mostų (Gardino dekanatas) klebonas. 1903 m. klebonavo Žasliuose. Carinei valdžiai buvo skundžiamas kaip lietuvybės skleidėjas, artimas kito lietuvybės puoselėtojo – Žaslių klebono kun. Kazimiero Kibelio draugas (dar nuo seminarijos laikų). Vėliau klebonavo Gelvonuose (iki 1905 m.), po to – Semeliškėse (1905-1914). Čia, Dzenkūniškių kaime, aptiko gabų jaunuolį Bronių Stosiūną (Stasiūną). Jį globojo, šelpė ir leido mokytis; iš jo užaugo uolus katalikas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Paskui kurį laiką ilsėjosi Stakliškėse. 1914-1928 m. klebonavo Darsūniškyje. Po to metus ilsėjosi Musninkuose, paskui dekanas kun. R. Juknys pasiėmė jį pas save į Gelvonus. Mirė Kaune, Šv. Luko ligoninėje.“
Tame pačiame tinklalapyje pateiktas ir 1931 m. gruodžio 23 d. „Aušroje“ išspausdintas nekrologas (autorius nenurodytas, bet, anot Kaišiadorių katedros kanauninko, popiežiaus garbės prelato, rašytojo, tremtinio Stanislovo Kiškio, nekrologą parašė Nikodemas Švogžlys – Milžinas): „Kunigavimą pradėjo vikaravimu Nočioje. Iš čia perkeltas klebonauti į Mostus. Parapija – visai gudiška, bet šitie mūsų vargingieji kaimynai be galo pamėgsta lietuvį dasininką ir kada jis išvažiuoja, verkdami skundžiasi – „Tėveli, kam mus apleidi“ – „ojčenku, čamu naš pakidaješ“. Trečioji vieta – didieji Žasliai. Čia jis turėjo gerą vikarą kun. Kajetoną Čepaną – garsųjį Vilniaus krašto lietuvį. Tačiau jis Žaslių nepamėgo. Parapija buvo didžiulė – anais laikais siekė 12000 žmonių, buvo vykdoma bažnyčios statyba. Ketvirtoji vieta – Gelvonai. Penktoji vieta – Semeliškės. Paskui pateko į Darsūniškį. Paskutinės vietos – Musninkai ir Gelvonai. Mirė 1931 m. spalio 5 d. Palaidotas Gelvonų bažnyčios šventoriuje.“
Kunigas Stanislovas Šlamas
Kad ir kokioje parapijoje dirbo, kunigas Jonas Masiulis puoselėjo lietuvybę ir stengėsi įtvirtinti lietuvių kalbą pamaldose. Štai ką apie jo veiklą Semeliškėse rašo kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas rankraštyje „Kaišiadorių vyskupijos istorija“: „Kalbėdamas su parapijiečiais lietuviškai ir kurį laiką paklausęs jų lietuviškų išpažinčių – Masiulis suprato ir įsitikino, kad Semeliškių bažnyčioje yra būtinos lietuviškos pamaldos, nes parapijiečių dauguma kalba lietuviškai, lenkiškai nemoka, ir visi jie trokšta suprantamų lietuviškų pamokslų, savų giedojimų ir kitų pamaldų. Tai kun. Masiulis pradėjo, įvedė ir įtvirtino čionai lietuviškas maldas, pusiau palikdamas ir lenkiškąją kalbą. Parapija džiaugėsi, visi eiliniai parapijiečiai buvo patenkinti. Juk lietuvių kalba skambėjo kitose kaimyninėse bažnyčiose.“
Tačiau kunigo Jono Masiulio lietuviška veikla buvo neparanki lenkams. Kunigas buvo nuolat skundžiamas, kilnojamas iš parapijos į parapiją, žeminamas pareigose.
Lietuviškos spaudos draudimo metais lietuvišką žodį puoselėjo bei spaudinius lietuvių kalba platino ir Musninkų parapijoje kunigavęs Juozas Šimkūnas. Musninkų parapijos klebonu jis buvo paskirtas 1899 metais. Kunigas skatino knygnešystę, rūpinosi slaptomis lietuviškomis mokyklomis, mokė parapijiečius lietuviškų poterių. Juozas Šimkūnas palaikė nuolatinius ryšius su netolimose parapijose dirbusiais kunigais lietuvybės puoselėtojais: Čiobiškyje – Stanislovu Šlamu, Širvintose – Jonu Navicku. Daugiausia lietuviškos spaudos atgabendavo knygnešys Vincentas Frankonis, taip pat šiam dvasininkui spaudą pristatydavo Kaišiadorių krašto šviesuolis, valstietis, knygnešys Jonas Surmilavičius (1871-1934). Kartu su žmona Ona Surmilavičiene globojo daraktorines mokyklas – parūpindavo elementorių, rašymo priemonių.
Junigo S. Gimžausko portretas Linkmenų bažnyčioje (linkmenys.info)
Iki tol vėtytas ir mėtytas po įvairiausias parapijas, 1893-1897 m. Bagaslaviškyje kaip altarista gyveno kunigas Silvestras Gimžauskas, Vilniaus krašto lietuvių švietėjas (gimė 1845 m. spalio 13 d. Kirdeikiuose, mirė 1897 m. rugsėjo 27 d. Varšuvoje). Dirbdamas įvairiose parapijose Gimžauskas atkakliai stengėsi įvesti lietuviškų pakokslų sakymą, mokė lietuviškų poterių, platino lietuvišką spaudą, rašė atsišaukimus, steigė lietuviškas vargo mokyklas, aktyviai vykdė blaivybės kampaniją. Bagaslaviškyje pirmasis pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas, buvo labai mylimas parapijiečių. Tačiau 1897 m. vasarą poetas susirgo ir išvyko gydytis į Varšuvą. Ten ir mirė spalio 27 d. miesto Kūdikėlio Jėzaus ligoninėje. Nesulaukę iš Varšuvos mylimo kunigo, Bagaslaviškio parapijiečiai už savo pinigus pastatė šventoriuje juodo granito kryžių kunigui atminti. „Tai pati pirmoji Vilniaus krašte skaisčiai patekėjusi Aušros žvaigždė, pirmojo dydžio šviesulys“, – apie kun. S. Gimžausko tautinę veiklą minėtame krašte rašė kun. J. Tumas-Vaižgantas.
Silvestrui Gimžauskui skirtas atminimo paminklas Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje.
Čiobiškyje klebono pareigas nuo 1899 metų iki pat spaudos draudimo panaikinimo 1904 metais ėjo valstybės veikėjas, lietuvybės žadintojas, knygnešys Stanislovas Šlamas. Jis gimė 1866 m. Puknionių k., Pakruojo vls. (mirė 1951 m. palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje (Molėtų r.). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, paskui – Černigove – vaistininko padėjėju, dirbo farmacininko padėjėju Brianske. 1891-1897 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Kaisiadoriumuziejus.lt rašoma, kad dar studijuodamas Stanislovas Šlamas pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Palaikė ryšius su knygnešiais I. Bitaičiu, J. Žąsinu, J. Bieliniu, iš kurių gaudavo lietuviškos spaudos – maldaknygių ir kt. knygų. Įšventintas kunigu buvo paskirtas vikaru į Onuškį (Trakų apskr.). Čia susipažino su Jankovicų (Trakų apskr.) dvarininku Donatu Malinausku, kuris tapo jo pagrindiniu padėjėju platinant pasaulietinę ir religinę spaudą („Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, maldaknyges, elementorius, kalendorius ir kt.). Neturtingiems jų padalydavo nemokamai. Nuo pirmųjų kunigavo dienų sakė lietuviškus pamokslus, įtvirtino lietuviškas pamaldas, lietuviškai katekizavo vaikus. 1898 m. perkeltas į Žiežmarius. Čia įvedė lietuvišką giedojimą, užmezgė ryšius su Darsūniškio, Kruonio, Vilūnų knygnešiais. Lietuviškos spaudos slėptuvę įrengė klebonijos tvarte, ant bažnyčios lubų. Spaudinius laikė susuktus į senus bažnytinius rūbus. Buvo įskųstas, surengta krata, bet spaudą spėjo saugiai paslėpti. Netrukus po šios kratos perkeltas klebonu į Čiobiškį. Ir čia klebonaudamas susirado vietinių knygnešių, skatino platinti ir pats platino lietuvišką spaudą. Patikimiausi šiose parapijose klebono pagalbininkai ir bendraminčiai buvo Ona Lisauskaitė, Elena Tamaševičiūtė, St. Penkauskaitė, Gr. Penkauskaitė, seserys Jovaišaitės, Vincentas Frankonis iš Žaslių, kunigai Povilas Burbulis, J. Šimkūnas, Juozapas Stašys, St. Stakelė, Kazimieras Kibelis ir kt.
Kun. Jurgio Zimkaus kapas Palomenės bažnyčios šventoriuje.
Vienas iš aktyviausių lietuvybės žadintojų Širvintose buvo kunigas, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, slaptųjų mokyklų steigėjas Jurgis Zimkus. Mokėsi Šiaulių klasikinėje gimnazijoje, tačiau jos nebaigė. 1882 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje, kaip rašoma tinklalapio kaisiadoriumuziejus.lt enciklopedijoje, „pasižymėjo kaip susipratęs lietuvis, nepasiduodantis lenkinimui“. 1886 m. įšventintas kunigu. Iki 1893 m. kunigavo Gudijos ir Lenkijos parapijose. 1893 m. perkeltas klebonu į Širvintų parapiją. „Nors parapija buvo sulenkinta, bet per trejus jo klebonavimo metus pradėjo atsigauti. Klebonas vaikus Pirmajai komunijai rengė tik lietuviškai. Parapijose, kuriose jam teko darbuotis spaudos draudimo metais (tarp jų – ir Širvintose), stengdavosi organizuoti lietuvių spaudos platinimą, kurdavo slaptas lietuviškas mokyklas. Palaikė ryšius, susirašinėjo su Vilniuje gyvenusiu vienu svarbiausių Vilniaus lietuvių legalios tautinės veiklos organizatorių ir vadovų Antanu Vileišiu, kas savaitę atvažiuodavo pas jį. Turėjo ryšių su Peterburgo lietuvių draugija, iš kurios gaudavo lietuviškos spaudos.“ Bet už tai ne kartą teko nukentėti – lenkintojų ir rusintojų reikalavimu pažemintas vikaru, perkeltas į Varanavo parapiją. Po spaudos draudimo panaikinimo Jurgis Zimkus kunigavo Vilniaus krašto bažnyčiose, tarp jų – ir Kiaukliuose.
Kunigų, gynusių lietuvybę itin sudėtingomis sąlygomis, Vilnijos parapijose buvo nemažai, jų nuopelnai už šviečiamąją misiją, lietuviško žodžio puoselėjimą, už lietuvių tautos dvasios išsaugojimą verti mūsų atminimo bei pagarbos.
Parengė Aldona Bareckienė
kaisiadoriumuziejus.lt nuotr.
