Šįmet sukanka 80 metų, kai buvo įsteigta Lietuvos šaulių sąjungos Širvintų kuopa.
Atsargos pulkininkas Vladas Skorupskis - garsus Nepriklausomybės kovų dalyvis, 1919 metais vadovavęs Pirmajam pėstininkų pulkui kovose su bermontininkais, už Radviliškio kautynes atskiru Lietuvos Prezidento aktu apdovanotas Vyčio Kryžiumi su kardais ir įrašu „Už Radviliškį“. 1920 metais jis dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene, 1921 metais su pulku Širvintų pasienio rajone saugojo Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją. 1930 metais išėjęs į atsargą, Vladas Skorupskis apsigyveno Širvintų valsčiuje, rašė populiarias karines knygas jaunuomenei (nuotr. iš „Trimito“, 1927 m., Nr. 1).
Kaip 1937 metais rašė „Trimitas“, Širvintų valsčiaus viršaitis šaulys partizanas Povilas Žukauskas, jau 1919 metų rudenį lietuviams pasitraukus ir lenkams įsitvirtinant miestelyje, pasiuntė šaulį Joną Paliukėną su žiniomis apie lenkų kariuomenę. Jonas Paliukėnas buvo patekęs lenkams į rankas ir priešo areštuotas, persekiojami ar sekami buvo ir kiti patriotiškai nusiteikę vietos lietuviai.
1920-aisiais, kai Širvintos buvo okupuotos lenkų, miestelio lietuviai į Kauną pasiuntė sveikinimą Steigiamajam Seimui. Kartu pridėjo ir prašymą „kuo veikiausiai atvaduoti mus nuo sunkios lenkų okupuotės ir sujungti su visa Lietuva“, nes „nuožmus likimas mus nuskriaudė ir dabar dar skaudžiausiai skriaudžia; suprast nelaimingą ir apverktiną mūsų padėtį tas tiktai tegali, kas gyveno po lenkais“.
„Išreikšti Lietuvos Seimui nuo visų Vilniaus apskrities gyventojų sveikinimą ir norą jungtis su Lietuva ir darbuotis drauge atstatymui etnografinės su sostine Vilniuje Lietuvos“ buvo įgaliotas Jonas Usavičius iš Drublionių.
1920 metų liepą Širvintose įsikūrė Šaulių būrys, o pirmieji šauliai, kaip rašyta 1937 metų spalio 7 dienos „Trimito“ numeryje (Nr. 40), buvo Vytautas Petrauskas, Povilas Žukauskas, Liudas Adomaitis, Jonas Paliukėnas (tuo metu jau miręs), Adomas Greičiūnas ir kiti. Iš viso jų buvo keturiolika. Būriui vadovavo Vytautas Petrauskas.
Po to, kai Širvintos Tautų Sąjungos kontrolės komisijos sprendimu buvo priskirtos Neutraliajai zonai tarp Lietuvos ir Lenkijos, vietos gyventojai miestelio viršaičiu išrinko Povilą Žukauską. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nario anglų majoro A. N. Keenano raštu Povilas Žukauskas buvo paskirtas „neutralinės zonos įgaliotiniu“, ir jam buvo pavesta organizuoti vietos apsaugą – miliciją.
Taip Širvintų viršaitis, pasijutęs Tautų Sąjungos kontrolės komisijos globojamos teritorijos tvarkytoju, suorganizavo lietuvišką administraciją, o Vytautas Petrauskas vadovavo vietos šauliams partizanams. Kaip pažymi „Trimitas“, tie partizanai šauliai, „dažnai kruvinomis kovomis ir didelėmis aukomis gindami lietuviškąją žemę ir žmones nuo siautusių lenkų partizanų ir perrengtų karių neutralinėje zonoje“, ir išsaugojo Širvintas Lietuvai.
Aukų būta. Dažnas, besidomintis krašto istorija, bent jau paminės Neutraliojoje zonoje lenkų kariškių nužudytą Zibalų kleboną Kazimierą Lajauską, milicininkus šaulius Joną Kumelį ir Edvardą Karčiauską. Susidūrimų ir kovų Neutraliojoje zonoje buvo nemaža. Širvintos ėjo iš rankų į rankas, bet lietuviai pagaliau paėmė viršų ir likvidavo daug žalos padariusią Virbalio-Sartono gaują, daugiausia apsistojusią Avižonyse, Ramaškonyse.
Nuo 1919 iki 1931 metų Paryžiuje veikė ir Versalio taikos sutarties nuostatų įgyvendinimą prižiūrėjo Ambasadorių konferencija, sudaryta Antantės šalių aukščiausiosios tarybos nutarimu. Faktiškai konferencija buvo neformalus politiškai įtakingiausių Tautų Sąjungos valstybių organas, sprendęs įvairius teritorinius konfliktus Europoje, tarp jų – ir Vilniaus konfliktą tarp Lenkijos ir Lietuvos, Klaipėdos krašto priklausomybės klausimą. Būtent šios Ambasadorių konferencijos sutarimu 1923 metų pavasarį Širvintų miestelis ir tos apylinkių vietos, kuriose buvo įsitvirtinę lenkai, atiteko Lietuvai. Tai lėmė, kad Širvintų šaulių būrys buvo paleistas, dalis šaulių, kilusių iš okupuotosios dalies, išsisklaidė kas sau, o vietiniai, „atoslūgio pagauti, kurį laiką nerodė šauliško darbo“.
Savanoriai Širvintų apylinkėse
Ir tik po ketverių metų, kaip pasakojo „Trimitas“, Širvintų šauliai „subruzdo atnaujinti šauliškąjį veikimą“: 1927 metų birželio 12 dieną šaulių būrys buvo iš naujo įsteigtas. Šaulių judėjimo atgaivinimo iniciatoriais buvo Pasienio policijos baro virš. Juozas Juodenukis, agronomas Antanas Gudjurgis ir valsčiaus sekretorius Stasys Marcinauskas.
„Trimito“ skelbtais duomenimis, iš pradžių į atkurtą šaulių būrį įsirašė 20 asmenų, o ilgainiui, per dešimtmetį, Širvintų šaulių būrys išaugo į didelę kuopą. 1937 metų rugsėjo 29 dieną Širvintose vyko dideli Šv. Mykolo atlaidai. Ta proga širvintiškiai minėjo
savo „šauliško atsinaujinimo“ dešimtmetį.
Į dešimtmečio iškilmes, pasakojama, iš Kauno atvyko Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, Sąjungos štabo viršininkas pulkininkas leitenantas Kazitėnas, „Trimito“ redaktorius J. Kalnėnas, Ukmergės šaulių rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Stapulionis.
Neutraliosios zonos partizanai prie Širvintų (nuotr. miestai.net).
Širvintų miestelio pradžioje svečius pasitiko šaulių raiteliai, o prie vartų, kurie buvo papuošti netoli Bažnyčios, išsirikiavo šaulių daliniai ir vietos organizacijos. Čia svečius pasitiko būrio taryba, visuomenės veikėjai, tarp jų – Molėtų dekanas kunigas Matas Lajauskas (beje, mūsų kraštietis, kilęs iš Bajorkampio kaimo, 1941-aisiais žiauriai nužudytas atsitraukiančių sovietų), Musninkų klebonas kun. Markuckas.
Kaip vaizdžiai šias iškilmes aprašo „Trimitas“, vartus puošė patriotiškas šūkis: „Veskite mus per Širvintų žemę į Vilnių!“ Šaulių būrio 10-mečio iškilmės prasidėjo pamaldomis. Šv. Mišias laikė Šešuolių klebonas kunigas Mikučionis, o pamokslą sakė Gelvonų dekanas kunigas Kraujelis. Pamaldų metu smuiku grojo ir solo giedojo vilnietis kun. Zenonas Baužys.
Kaip jau apie šį kunigą esame rašę, Zenonas Baužys 1934-aisiais buvo paskirtas tarnauti į Kernavę. Jam atvykus, prasidėjo parapijos lietuvinimas. Zenonas Baužys aktyviai prisidėjo rengiant jaunimo vakarus, drauge su mokytoju Jonu Rudzinsku pastatė S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramą „Aušros sūnūs“, vaizduojančią spaudos draudimo laikus, režisavo kitus scenos veikalus. Kunigas mėgdavo bendrauti su savo parapijiečiais, ypač jaunimu. Jis griežė smuiku, skambino pianinu, švelniu tenoru giedodavo bažnyčioje, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, organizavo chorą, orkestrą. Zenonas Baužys gerai piešė, buvo ištapęs dalį bažnyčios sienų, o vėliau, karo metais, iš sugedusių tankų padarė įrengimą bažnyčiai apšviesti.
Deja, tada, 1937-aisiais, niekas negalėjo nė įtarti, kad ir Zenono Baužio likimas bus tragiškas. 1946-aisiais jį suėmė NKVD, išsiuntė 4 metams į lagerius, kur Magadano srityje kunigas mirė.
Širvintų šaulių kuopos ugniagesių komanda, 1938 m. Nuotraukos autorius - Širvintų fotografas Ibedas. Klūpi iš kairės į dešinę: Alfonsas Karčiauskas, Vaclovas Urbonavičius, Bolius Matulis, Antanas Visockas, Abraomas Budnickas, vairuotojas Piškinas. Stovi iš kairės: Albinas Sližauskas, J. Habasauskas, Lionginas Petrauskas, T. Jebenskas, Ipolitas Kancerevičius, Mykolas Paliukėnas, Česius Jelenskas, Leopoldas Zadavičius, nuotraukos pateikėjas Antanas Perednikas (Ukmergės muziejaus fondo nuotrauka. limis.lt).
Na o tada, 10-mečio iškilmėse, po pamaldų prie paminklo išsirikiavusiems šauliams ir susirinkusiai miniai žmonių žodį tarė pasienio policijos Ukmergės baro viršininkas atsargos leitenantas Augis. Sporto aikštėje įvyko iškilmingas posėdis ir paradas. Posėdį pradėjo ir būrio veiklą per dešimtį metų nušvietė tuometis Širvintų šaulių būrio vadas girininkas atsargos jaunesnysis leitenantas Maceika. Garbės prezidiuman buvo pakviesti pulkininkas leitenantas Kazitėnas, rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Stapulionis, atsargos pulkininkas Variakojis, atsargos pulkininkas Skorupskis, klebonas kunigas Juraitis, tautininkų pirmininkas mokytojas Keldušis, viršaitis P. Žukauskas, Giedraičių būrio vadas atsargos jaunesnysis leitenantas Kulys, Musninkų kuopos vadas Tallat-Kelpša, Jaunosios Lietuvos vadas Vitkauskas ir „Trimito“ redaktorius J. Kalnėnas.
Kaip pažymėta ataskaitoje, „per 10 metų būrys yra nuveikęs nemaža gražaus kultūrinio darbo, tinkamai pasirodė karinio parengimo srityje ir sporte“. 1929-aisiais būrys dalyvavo Šaulių sąjungos dešimtmečio šventėje Kaune, yra įsteigęs ugniagesių komandą, bažnytinį chorą, orkestrą, biblioteką. Nemažai buvę surengta paskaitų, vaidinimų vakarų. Be to, šauliai prisidėjo prie reikalavimo įvesti lietuviškas pamaldas bažnyčioje. Jas įvedė kunigas Donatas Linartas, Širvintų šaulių būrio garbės narys. Būrys įsigijo sklypą ir tuo metu turėjo namų statymo fondą. Apskritai per 10 metų būrio vadovybėje nuoširdžiai padirbėjo daug vietos visuomenininkų.
Prie čia išvardytų faktų būtų galima pridurti, kad 1934 metų rudenį Širvintų šauliai ugniagesiai pasistatė sau namus. Kaip rašyta to meto spaudoje, pavyzdžiui – „Lietuvos aide“, „namai mediniai, vieno ankšto, juose įrengta salė paskaitoms su scena, skaitykla, gyvenamieji butai. Šalia jų ugniagesių reikalams stoginė. Kaštavo per 3500 litų. Paramą suteikė Ukmergės apskr. sav. taryba, Širvintų valsč. savivaldybė ir kiti. Namus statant gražios iniciatyvos ir sumanumo parodė pašto viršininkas šaulys J. Budrys.
Širvintų šauliai per apmokymus. Nuotraukos šaltinis nežinomas
Taip pat žinoma, kad maždaug tuo metu (1936-aisiais) Širvintose veikė komitetas Širvintų karių kapams prižiūrėti, kurio pirmininkas buvo atsargos pulkininkas Plenta. Komitetas savo lėšomis atnaujino ir pagražino paminklą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Dešimtmečio iškilmėse buvo perskaitytas Šaulių sąjungos vado pulkininko Saladžiaus sveikinimas, kuriame jis ragino širvintiškius „eiti pirmųjų savanorių karių ir partizanų šaulių pėdomis, tvirtu žingsniu įminti tą kelią, kuris veda į Vilnių“.
Pulkininkas leitenantas Kazitėnas, kaip rašė „Trimitas“, savo žodyje apibūdino tuos laikus, kada mūsų tautai teko atkakliai kovoti su besiskverbiančiais kryžiuočiais, vėliau netekus laisvės – vergauti rusams ir kentėti priespaudoje ir tamsybėje. Priminė mūsų didžiuosius veikėjus Daukantą, Valančių, Basanavičių, Kudirką, kurie dirbo, kad tauta nežūtų. Tauta suprato savo vadus. „1905 metais pasijudino lietuviai ir Vilniaus seime aiškiai reikalavo laisvės tautai ir lietuviškos tvarkos savai tėvynei. Iš karo griuvėsių ir sunkios okupacijos pakilome ir laisvę laimėjome. Nepriklausomą gyvenimą atgavome kraujo ir gyvybių aukomis. Del to turime mokėti Nepriklausomybę išsaugoti ir apginti,“ – savo kalboje sakė Kazitėnas. Baigdamas savo sveikinimo žodį, jis pareiškė, kad sėkmingai veikiąs Širvintų būrys „keliamas į kuopą“.
Širvintiškius šaulius ir visuomenę ta proga pasveikinęs rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Stapulionis pasidžiaugė Širvintų kuopos „gyvu veikimu“ ir pareiškė viltį, kad šauliai šioje reikšmingoje Nepriklausomybės kovų vietoje dar labiau savo darbą išplės.
Širvintų šaulių būrio ugniagesių komanda ir vadovybė. Širvintų PGT nuotrauka
Toliau šaulius sveikino senas šaulys ir partizanas, valsčiaus viršaitis P. Žukauskas, tautininkų pirmininkas mokytojas Keldušis. Telegramomis ir raštais sveikino būrio garbės narys kunigas Linartas, buvęs būrio vadas Kalvelis, Dienovidžių būrio vadas Rėklaitis ir kiti. Pulkininkas leitenantas Kazitėnas iš okupuotos Lietuvos kilusiam šauliui Valinavičiui prisegė savanorio kūrėjo medalį. „Sušukta valio Respublikos Prezidentui, vyriausybei, kariuomenės vadui ir Šaulių Sąjungos vadui pulkininkui Saladžiui, kuriam palinkėta kuo greičiausiai pasveikti,“ – rašė „Trimitas“.
Iškilmėse maršu pražygiavo Širvintų šaulių kuopa ir šventėje dalyvavę Giedraičių, Musninkų, Kernavės šauliai, širvintiškės šaulės ir pavasarininkai bei pavasarininkės. Grojo Širvintų šaulių orkestras. Dauguma šaulių buvo apsirengę nauja uniforma.
Po iškilmių buvo gardūs pietūs, kuriuos pagamino moterys šaulės. Vakare Širvintų pradžios mokyklos salėje (tuo metu mokykla buvo įsikūrusi dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje, maždaug toje vietoje, kur dabar yra „Atžalyno“ progimnazija) buvo
vaidinamas Šaulių sąjungos išleistas Kryžanausko veikalas „Nebaigtas Žygis“, kurį režisavo Širvintų progimnazijos direktorius šaulys Skučas.
Šauliai, jaunalietuviai dainuoja prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Nuotr. iš delcampe.net
Teigiama, kad tiek pati šventė, tiek ta proga suvaidintas „Nebaigtas Žygis“ gražiai pavyko.
„Tai gražus rūpestingumas būrio vadovybės, kurią sudaro vadas atsargos jaunesnysis leitenantas Antanas Maceika, pirmasis pavaduotojas progimnazijos direktorius Skučas, mokytojas Keldušis, baro viršininkas leitenantas Kazimieras Augis, antstolis Vaclovas Zabielskas ir garbės pirmininkas atsargos pulkininkas Plenta. Malonu pažymėti, kad širvintiškiai šviesuoliai supranta savo didelį uždavinį stiprinti Vilniaus artybėje lietuvišką veiklą ir del to siekia šalinti visas kliūtis, kurios trukdytų vieningą visų darbą,“ – 1937 metų spalio 7 dieną rašė Lietuvos šaulių sąjungos laikraštis „Trimitas“.
Parengė Gintaras Bielskis
hjjghhghghgh