„Mokykla yra gerokai daugiau negu tik pastatas sename dvare…“

Juodiškių mokyklos mokytojai su mokyklos direktore Zigfrida Alšauskiene (pirmoje eilėje antra iš dešinės). 1988-09-01.

Gyvenimą gražų daro ne didelės aukos ar aukštos pareigos, o tik maži dalykai. Užtenka pasiimti seną nuotraukų albumą, jį pavartyti, prisiminti tuos, kurie kažkada buvo šalia, ir nusišypsoti. Laikas tyliai prisiliečia, o geranoriškumas užkariauja širdį ir ją globoja. Kai iš Juodiškių kaimo kilęs Virgis Mickonis socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė 30 metų senumo savo klasės nuotrauką, tikrai nesitikėjo tokio gražaus bendramokslių prisiminimų pliūpsnio.

Grupės nariai dalijasi nuotraukomis

Vaikystės draugo Virgio Mickonio idėją palaikė iš Trapelių kaimo kilęs Raimondas Blažys, irgi buvęs Juodiškių pagrindinės mokyklos mokinys. Jis pasistengė, kad „Facebook“ paskyroje būtų sukurta grupė „Juodiškių mokyklos mokiniai ir mokytojai“. 

Maždaug prieš pusantro mėnesio sukurta grupė jau vienija apie 120 narių, buvusių mokinių ir mokytojų, yra dinamiška, joje nuolat dalijamasi informacija, prisiminimais bei istorinę vertę turinčiomis nuotraukomis, menančiomis pokario metais Juodiškių dvare įkurtą mokyklą. Bent kelios dešimtys grupės narių pasidalijo savo klasių fotografijomis, prisiminė dirbusius mokytojus, mokyklos buvusius direktorius Petrą Butkevičių, Zigfridą Alšauskienę, Vigilijų Putną, užklasinę veiklą, talkas, šokių vakarėlius mokykloje. Prisiminimais dalijasi ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus buvę juodiškiečiai.

Pasak Juodiškiuose gyvenančio Virgio Mickonio, dabar jau uždarytai mokyklai reikalinga visų kraštiečių pagalba. Jauno vyro teigimu, tai svarbi Juodiškių kaimo vieta, nes dvare įkurtoje mokykloje mokėsi ne tik jis pats, bet ir tėvai, todėl jo bendraamžiai nėra abejingi istorinę vertę turinčiam dvarininkų Ruščicų statytam pastatui. Po karo ištuštėjusiuose ir apleistuose Juodiškių dvaro rūmuose buvo įkurta pradinė mokykla, per keliasdešimt metų išaugusi iki devynmetės mokyklos.
„Facebook“ grupėje didžiulio susidomėjimo sulaukė kelių dešimtmečių senumo nuotraukos, kuriose užfiksuoti buvusių mokinių – dabar solidžių ponų ir ponių – vaikiški veidai. Grupės lankytojai, žvelgdami į laiko nuglostytas nuotraukas, dalijasi vaikystės ir jaunystės prisiminimais.

Gal kada nors Juodiškių dvaras (buvusios Juodiškių mokyklos centrinis pastatas) bus restauruotas, atgaivintas ir pritaikytas kultūros, edukacijos bei socialiniams poreikiams?

Vieni iš pirmųjų Juodiškių mokyklos mokinių su direktoriumi Petru Butkevičiumi (sėdi centre).

Juodiškių dvaras, kuriame keletą dešimtmečių buvo mokykla. 2017 m. spalis.

Ypač vertingų fotografijų paskelbė buvęs mokinys Mindaugas Jakimavičius. Dabar Vilniuje gyvenantis ir dirbantis vyras sako: „Baigiau šią mokyklą. Domiuosi istorija. Nuo pradinių klasių rinkau informaciją apie Juodiškių dvarą, nuo 15-16 metų renku senienas. Su kolega netgi darėme įrašus, kalbėjome su žmonėmis, kurie dirbo dvare. Šiuo metu kolekcionuoju monetas, netgi dvaro teritorijoje esu radęs XVII amžiaus monetą.“

Galima tik patvirtinti faktą, kad Mindaugas Jakimavičius bus bendravęs su Juodiškių dvare dirbusia ir net dvarininką Ruščicą menančia Prane Apavičiene. Dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, pasak Pranės Apavičienės, Juodiškiuose lankėsi iš Lenkijos atvykusi Ruščicų giminės palikuonė. Garbingo amžiaus viešnia tik apžiūrėjo pastatą, sužinojusi, kad čia veikia mokykla, prisisėmė iš priešais mokyklą esančio aikštyno maišelį smėlio ir išvyko. Tarybiniais laikais didesnio domėjimosi dvaru nebuvo, išskyrus pavienius atvejus, mokykloje buvo saugoma dirbusių istorikių surinkta kraštotyrinė medžiaga.

Apie kaimo mokykloje praleistus metus išlikę gražūs prisiminimai

Pasak grupės įkūrėjo Raimondo Blažio, mokykloje dirbo išmintingi mokytojai, todėl po daugelio metų norisi suburti visus draugėn. Ne tik mokytojus, bet ir mokinius, vėl susitikti prisiminimuose jau suaugusiems žmonėms. Be to, pasak Raimondo, sukurta grupė yra ir būdas bendrauti su užsienyje gyvenančiais bendramoksliais, kurių tikrai yra nemažai.

Prieš daugiau nei 30 metų aš, jaunas lietuvių kalbos mokytojas, gavau paskyrimą į Juodiškių mokyklą. Joje tuomet mokėsi apie 70 mokinių, dirbo 10 mokytojų. Apie buvusius mokinius, jų tėvus, kolegas, kultūrinį kaimo ir mokyklos gyvenimą išlikę patys gražiausi prisiminimai. Tuo metu mokykloje vykusius renginius nuotraukose fiksavo talentingas mokinys Arūnas Cijunaitis. Dabar Vilniuje gyvenantis vyras pasidalijo „Facebook“ paskyroje savo archyvuose sukauptomis nuotraukomis ir prisiminimais.

Fasadinė Juodiškių dvaro pusė pokario metais.

Juodiškių dvaro kieme susirinkę aplinkinių kaimų valstiečiai.

Vidinė Juodiškių dvaro pusė pokario metais.

Arūnas Cijunaitis sako: „Iš tiesų per daug nesusimąstydavau, kas yra ir ką man reiškia mokykla. Tačiau, kai socialiniame tinkle buvęs bendramokslis įkūrė mūsų mokyklos moksleivių grupę, kai pamačiau grupėje ne tik savo kartos, bet ir mano mamos, ir net mano vaikų kartos atstovų pasidalintas nuotraukas, supratau, kad mokykla yra gerokai daugiau negu tik pastatas sename dvare. Tai visa bendruomenė – mokiniai, mokytojai. Smagu, kad netgi mokinių šeimos įsijungia į diskusijas, dalinasi savo patirtimi. Na, o pats pastatas, tai nors ir apleistas, bet jis, kaip ir bet koks fizinis daiktas, yra tik daiktas, prie kurio neverta prisirišti. Gal šie žodžiai ir per daug drastiški, tačiau mano menkas patyrimas sako, jog, norėdamas susigadinti prisiminimus apie puikią vaikystės laikų vietą, aplankyk ją suaugęs. Daugeliu atvejų laukia didelis nusivylimas. Lygiai taip ir su mokyklos pastatu – anksčiau atrodęs didelis namas su didelėmis klasėmis dabar atrodo lyg susikūprinęs, sumažėjusiais kabinetais, kur įėjus lyg ir norisi susigūžti, nes tos lubos, buvusios taip aukštai, dabar lyg taikosi užkristi tau ant galvos. Tad branginkime savo prisiminimus nuotraukomis, pasakojimais ir džiaukimės Mokyklos bendruomene, o mokyklos pastatą priimkime kaip savo tėvus – senstančius, bet brangius.“

Dabar Juodiškiuose gyvenanti buvusi mokinė Jolita Vilčiauskaitė-Smaznova irgi maloniai sutiko pasidalyti prisiminimais: „Ko gero, ta nostalgija mokyklai atsirado tuomet, kai savi vaikai pradėjo ją lankyti. Tada ir pradėjau lyginti su Giedraičių mokykla, kurioje nesijautėme savi. Mūsų mokykloje sklandė kažkokia gera aura. Galbūt jautėmės gerai, kad dauguma buvome pažįstami, buvome to paties kaimo vaikai – savi ir žymiai artimesni. Ko gero, ir dabar visi su malonumu esame „Facebook“ grupėje, nes mokykloje mus jungė draugystė ir visi buvome laimingi.“

Iš gimtųjų namų išsinešė tėvų įskiepytas tikrąsias vertybes

Įprasta žmogaus amžių palyginti su metų laikais. Kai už lango siaučia pūga, tikima, kad vėl išauš pavasaris. Deja, kai plaukus papuošia šarma, puikiai suvokiama, jog praėję metai niekada nebegrįš.

Juodiškių mokyklos mokiniai ir mokytojai. 1988-05-14.

Naujųjų metų karnavalas. Devintokų pasirodymas. 1988-12-26.

Dramos būrelio nariai po spektaklio. 1990-03-16.

Kai mokyklos kiemas buvo pilnas vaikų... 1988-03-15.

Vyresnio amžiaus žmonėms belieka tik mintimis sugrįžti į jaunystę, kad nors prisiminimuose ji pasikartotų, kad nors nuotraukose, daugybės rankų nučiupinėtose, ji suspindėtų. Ir sugrįžta dažnas išeivis iš kaimo mintimis į tėviškės gimtąjį namelį, iš kurio kadaise iškeliavo… Į mokslus, į darbus, į didžiąją gyvenimo mokyklą. Ir išsinešė iš tų namų dažniausiai ne tik nuotraukas – jaunystės dienų liudijimą, bet ir tėvų įskiepytas tikrąsias vertybes – pagarbą, supratimą, atjautą. Džiugu, kad buvę Juodiškių mokyklos mokiniai to nepamiršta. Jie buriasi į grupę, dalijasi prisiminimais, vieni kitus prisimena.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Mindaugo Jakimavičiaus, Arūno Cijunaičio ir kitų buvusių Juodiškių mokyklos mokinių asmeninių albumų