Okupacijos, aneksijos…

Post scriptum

“Okupacija – užėmimas svetimos teritorijos, paprastai karine (dabar ir ekonomine, politine – A.K.) jėga”, “aneksija – svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios”. Taip aiškina tarptautinių žodžių žodynai. Kai išparceliuojama valstybė (Mažeikiai ir kt.), dar neradau paaiškinimo…

1940 m. nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Ir paradoksas – iš okupantės Lenkijos okupantė Sovietija atėmė sostinę Vilnių ir grąžino jį Lietuvai! Ar per tūkstantmečius girdėta kur istorija?! Okupantas, atėmęs iš kito okupanto, – atiduoda… Gal dėl to mūsų ikikarinės Lietuvos karo vadai ir neištraukė ginklų – iš dėkingumo? O ar kada kas nors už tai padėkojo sovietinei kariuomenei – tiem patiem rusam, gruzinam, ukrainiečiam, azeram ir azijiečiam? Kas būtume be Vilniaus dabar? Kur reziduotų mūsų ponai?

Okupacijos vadinamos: dabar – globalistinė, buvo – bolševikinė, nacistinė, hitlerinė, tik lenkų okupacija neturėjo ideologinio kamufliažo. Sibire žuvo ne visi, kai kas grįžo ir su aukštojo mokslo diplomu. Konclageriuose – virto dūmais ir pelenais.

Kadai pažinojau 2 moteris. Jas su kitom jaunom mergaitėm sugaudė Dzūkijos kaimuose, sterilizavo ir išvežė tenkinti reicho kareivių aistrų… Kas ir kada kalbėjo apie tai?..

Fizinį ir dvasinį genocidą vykdė lenkų okupantai (žr. kn. Mykolas Biržiška. “Vilniaus golgota”, 1992, 663 p., Antanas Patackas. “Kunigas Ambraziejus Jakavonis”, 1993).

Kas perša madingus ir nemadingus okupantus? Kas vienus smerkia, o kitus iškelia ant politinio podiumo? Kokia cinikų, istorijos perrašinėtojų “šunauja”? Ir kas mus laiko idiotais?

Mes, paprasti runkeliai, visada buvome manipuliacijų, politinių lego dėlionių žaislai. Nustokim pagaliau drebėti ir išlaisvinkim savo smegenis iš užmestų trafaretų…

Ana Kunda

P. S. Už panašų požiūrį, manau, galvą padėjo ir Lenkijos prezidentas L. Kačinskis. Ir kuo čia dėtas “dubelvė”?