In memoria

Post scriptum

Sodyboje ji atsirado praėjusią vasarą. Švari, tvarkinga, gerų manierų. Nesusidėjo su vietos chamais, ubagais… Stebėjo visus iš aukšto. Niekad niekas nedrįso su ja maitintis iš vieno indo. Maža, liesa, trapi kaip manekenė. Ar užtekdavo tik žvilgsnio, ar kaip kitaip pranešdavo savo viršenybę. Buvo bebalsė, nebylė. Pelių gaudyti nebemokėjo, mito tik granulėmis. Katytė. Trijų spalvų kailis. Sako, toks sėkmę neša. Net nusipenėjęs Rainys jai duodavo kelią. Ji glaustėsi ir žiūrėjo į akis tik babunei Franei. Bet pas ją tokia utilitari tvarka – šuva saugo sodybą, katės gaudo peles, ir niekas iš šeriuotų padarų nesipainioja troboje. Šitie tvariniai – ne voniai ir ne lovai. Kažkieno atvežta ir numesta katytė žiemą įsitaisė šiltoje kūtėje, aukštai ėdžiose. Retsykiais ją įsileisdavo trobon. Iš šeimininkės akių ji suprasdavo, kada galima užšokti ant kelių, prigulti ant skaudamos vietos…

Pavasarį, per “morčių”, prisileido kazanovą Rainį. Tik palikuonių nebuvo. Rainys vėliau naktimis ją kaip šuo puldavo, vydavo iš sodybos. Tai tik gyvūnų patinai stengiasi turėti kuo daugiau palikuonių… Prieš porą mėnesių katytei ant nugaros vis atsirasdavo gumbas, virsdavo pūliniu. Ar dar reikia šnekėti, kiek tai sudarė nereikalingų problemų. Katytė išsilaižydavo – pati, niekam nelįsdama į akis. Iš giminaitės nuo Maišiagalos babunė Franė gavo “špricą” su antibiotikais, kuriuos leidžia trūkinamom karvėm. Pusseserės karvytė su trim speniais, tai vieną “dozę” – atliekamą – atidavė Franei, sakė, greit gyja žaizdos… Po tepimo tais vaistais katytė pasveiko. Vieną vakarą jos elgesys labai pasikeitė. Ir pašerta net papildomai ji nesitraukė nuo šeimininkės namų durų ir vis žiūrėjo į akis. Neapsikentųsi šeimininkė net riktelėjo: “Psik iš čia!” Kaip visada tyli ir mandagi katytė pasitraukė.

… Vidurnaktį kažkas smarkiai trenkė į vidines namų duris. Patikrino – priemenė buvo užrakinta, ir niekas negalėjo prieiti. “Vaiduokliai, ne kitaip,” – pamanė.

… Ryte į sodybą atvažiavo prašalaičiai – katytė kaip visada prausėsi saulėtoj aikštelėj. Mašina pavažiavo atbuliniu: trekšt… ir po gyvenimo… Seniai mačiau taip raudančią babunę Franę. Svarsčiau – dėl ko? Juolab, kad nuo sunkios ir taiklios babunės rankelės ir nenorom kai kas patiesdavo kojas… Mirčiai reikėjo kažką paimti? Katytė tai žinojo ir norėjo atsisveikinti? Jos nepaglostė, o pavarė? Ko kaukia prieš nelaimę šunys? Jie visi žino kažką daugiau už mus?

… Matau pašaipų jūsų veidą – kažkokiai katei tiek dėmesio! Taip. O jūs esate tikras, kad sulauksit tokio nuoširdaus nekrologo? Esate tikras? Kur tos svarstyklės – turtas, garbė, visuomenės pripažinimas?

… Baltijos kelio n-tasis “minėjimas”… Kalbinami tie, kurie nei žino, nei girdėjo, iš kur ši idėja kilo. Maskatuoja pajacai rankomis, pila kalbas. O idėja gimė Taline, Estijoj… Lietuvis Arvydas Juozaitis, estas Markas Tarmakas… Masiškiausia dalyvė Lietuva buvo dėl to, kad dvasinis šitos istorinės tautos gulbės giesmės šauklys buvo Algimantas Čekuolis. Taip, buvo komitetas, buvo skyriai ir poskyriai, bet be jo makalavimosi nebūtų buvę taip masiška… O ar kas nors žodeliu nors “per klaidą” tarstelėjo jo pavardę? Ir klausia Jakilaitis didžiojo “antino” Kaušpėdo – tas trukt pečiais… Vienas “tešlagalvis” – kitam “tešlagalviui”… Praeis dar keleri metai, ir už “Baltijos kelią” pastatys paminklą Landsbergiui, Adamkui, Brazauskui ar jo Kristinai… Čekuolis tai dar gyvas ir, atrodo, televizijoj dar krebždės, bet iš politinio lauko išmestas…

Nebus kam nei žiobtelėti “pro memoria” teisybei… Esu dėkinga Savivaldybei, kad neprisidėjo prie kvailių spektaklių organizavimo. O tas bėgimas “Baltijos kelio” garbei, mano akimis, tiek teturi reikšmės, kiek sportas naudingas pats savaime, o dėl idėjos – tai kaip tam anekdote: “A nam, tataram, vsio ravno – nastupatj bežatj ili otstupatj bežatj – vsio ravno bežatj…” “Baltijos kelio” idėją galima būtų panaudoti tik kaip protesto ženklą, kaip simbolį. Vagonais vežė į Rytus, keliais išbėgom į Vakarus… Vagonams – paminklas yra, keliams – gal nebus kam pastatyti…

Bet mes kalbėjom apie gyvūnėlius.

… Egiptiečiai ypač garbino kates – jas laikė šventomis. Kritus katei ar šuniui, būdavo gedulas. Gedėdami nusiskusdavo antakius, galvas, kūną. Gyvūnai turėjo kapus. “Kaip keistųsi jūsų požiūris į savo katę, jei jūs tvirtai tikėtute, kad ji – šventa?” – klausiama “Religijotyros” vadovėlyje XI klasei. Taip, prasidėjo mokslas. Tik ar daug yra namų, iš kurių šiandie kas išleidžia vaikus? Nei babunės Franės, nei jos dukterų ir sūnaus namuose jau niekas nei eina, nei bus kam eit…

O verkė Franė dėl to, kad, kaip tame R. Verbos filme “Senis ir žemė”: “…manęs jau niekas nelaukia…” Naktį, sako, išėjus į kiemą, kur seniau buvo daržai, o dabar – tik pieva, sušiūravo išlindęs krieno lapas, o pasirodė – katytė laukia… Deja…

Ana Kunda