Nemokamų atostogų – tik darbuotojo prašymu arba numačius tai kolektyvinėje sutartyje

Klausiate? Atsakome

Įvairių švietimo, ikimokyklinio ugdymo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai pastaruoju metu dažnai kreipiasi į Seimo narį Joną Pinskų, prašydami paaiškinti, ar tikrai darbdaviai gali “varyti” žmones kelioms ar net keletui savaičių (kartais – net ištisiems mėnesiams) nemokamų atostogų prieš darbuotojų valią. Pateikiame Seimo nario bendrojo pobūdžio paaiškinimą:

- Nemokamų atostogų trukmę ir suteikimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 184 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog darbuotojo reikalavimu yra suteikiamos šios atitinkamu pagrindu ir atitinkamos trukmės nemokamos atostogos:

1) darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų – iki keturiolikos kalendorinių dienų;

2) darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų;

3) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui, jo pageidavimu, motinai, tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu. Šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių;

4) neįgaliajam – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus;

5) darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;

6) darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį, – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga;

7) santuokai sudaryti – ne mažiau kaip tris kalendorines dienas;

mirusio šeimos nario laidotuvėms – ne mažiau kaip tris kalendorines dienas.

Visais šias atvejais turi būti darbuotojo prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo.

Kitais pagrindais, nei numatyta DK 184 straipsnio 1 dalyje, nemokamų atostogų galima išleisti tik tada, jei  tokia galimybė yra numatyta įmonės kolektyvinėje sutartyje (DK 184 straipsnio 2 dalis). Todėl jei įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, arba jei kolektyvinėje sutartyje nėra numatyta kitu pagrindu suteikiamų nemokamų atostogų, darbuotojus galima išleisti nemokamų atostogų jų prašymu tik anksčiau paminėtais atvejais.

DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu galimas darbuotojo neatvykimas į darbą administracijos leidimu. DK nereglamentuoja, dėl kokios priežasties darbuotojas gali neatvykti į darbą ir kurį laiką, todėl tai gali būti nustatoma šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimu. Darbdavys, suteikęs darbuotojui nemokamas atostogas arba leidęs jam neatvykti į darbą, privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie apdraustojo nedraudiminį laikotarpį.

Nedraudiminis laikotarpis – tai laikotarpis, kurio metu apdraustasis negauna pajamų, nuo kurių turi būti skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat jis negauna įstatymu nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pašalpos. Nedraudiminiu laikotarpiu, asmeniui susirgus, jam nebus mokama ligos pašalpa, taip pat šis laikotarpis nebus įskaičiuojamas į asmens valstybinio socialinio draudimo stažą. Į bendrąjį darbo stažą tas laikotarpis įtraukiamas, nes darbo santykiai nepasibaigę. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje darbovietėje ir nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų. Jei darbuotojas per kalendorinį mėnesį nemokamai atostogauja dvi savaites, darbdavys už likusias dvi savaites turi mokėti ne mažiau nei 72 litų privalomojo valstybės socialinio draudimo įmoką, kad darbuotojas galėtų gauti medicinos paslaugas.

Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, pavyzdžiui, jeigu įmonėje nėra darbo, sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės ar darbdavio tikslai.