Kalėdos. Tarp Gudijos ir Širvintų

Mintys ne tik sau

Visiškai neseniai prieš Kalėdas važiavau į svečius pas pusseserę į Baltarusiją. Netikėkite, žmonės, kad ten viskas blogai! Baltarusiai gyvena gražiai ir tvarkingai. Keliai nuvalyti, pabarstyti, pakelėse nesimato jokių žolių stagarų, laukai nedirvonuoja, miestuose švara ir tvarka – jokių krizės požymių.

Įvažiavau į Lietuvą. Negaliu daug kritikos pasakyti ir šalčininkiečiams, vilniškiams. Gerai tvarkosi. Ko jau ko, bet lėšų keliams žvyru pabarstyti užtenka. Nuo Giedraičių pasukau namų link. Ir prasidėjo “vargo vakarienė”. Porą dešimčių kilometrų važiavau kaip ant adatų. Mašina slidinėja, per duobes šokinėja…

Sakau, gal Širvintų rajonas – atskira respublika? O iš tikrųjų, matyt, toje vietovėje kzizė siaučia jos vadovų galvose. Keliai greideriuojami, pakelės šienaujamos, ženklai remontuojami gegužė-birželio mėnesiais tik prieš kelių apžiūras, ko gero, tam kad pasipuikuotų, būtų pagirti ir įvertinti. Rudenį pinigų nebelieka keliams greideriuoti, žiemą – žvyru barstyti. Ir niekam dėl tokio neūkiškumo galvos neskauda, ypač kai galima prisidengti lėšų stygiumi. Keista viena – apie pinigų trūkumą aukščiausiosios Lietuvos valdžios atstovai žurnalistams interviu duoda prašmatniuose kambariuose su paauksuotais baldais, prie kiemo baseinų ir fontanų… Tokiems dalykams pinigų užtenka. Paleidai į orą fejerverkų už tris milijonus litų (o iš tikrųjų, galimai, į kažkieno kišenes) – ir valio! Biudžeto pinigai, skirti keliams tvarkyti, pensijoms mokėti, nusėda kelių dešimčių oligarchų sąskaitose, sakykime, kuriame nors patikimame Europos Sąjungos, o gal net Kinijos banke. Kur nebus krizės mūsų Lietuvėlėje!?

Šiaip taip (ačiū Dievui – laimingai) parvažiavau į Širvintas. Sakau, reikia paskambinti giminėms, kad jau esu namie, kultūringai padėkoti už svetingą priėmimą. Mobiliuoju telefonu į užsienį skambinti brangu. Nusprendžiau paskambinti iš taksofono; taip visada darau būdamas Vilniuje. Telefono automatai sostinėje, pasirodo, turi nemažą paklausą, kai kada tenka ir eilutėje nemažai pastovėti. O Širvintose vėlgi – tokių dalykų, pasirodo, jau seniai nėra. Paklausiau nuėjęs į Paštą, kodėl neteikia šios paslaugos? Sako, negalime, nes chuliganai sudaužo, sulaužo…

Štai jums ir logika. Širvintose, pasirodo, ir chuliganų kaip niekur daug, o kokie jie pikti (!).

Sakau, gal taksofoną galėtų įrengti Savivaldybės rūmų fojė. Juk čia dieną naktį budi sargai, chuliganai tikrai neateina ir nieko nedaužo. Būtų nors vienas geras darbas žmonėms padarytas.

Pastatęs autromobilį į garažą ėjau namo į Kalnalaukį. Miesto centre plieskia naujametiniai žiburiai, puošni eglutė… I. Šeiniaus gatvės liepos tviska žiburėliais, galingos lemputės šviečia ir prie banko, ir prie Pašto, net prie fotoateljė… O Kalnalaukyje – visiškai tamsu. Degtų nors viena gatvės lemputė, nors prieš Naujuosius metus. Krizė! Net Naujametinio žiburėlio per televiziją negalėsiu pažiūrėti, nes neveikia kabelinė televizija, ir nėra kam paskambinti, kad suremontuotų. Nurodytu telefonu niekas neatsako. Tik sąskaitos susimokėti už negautą paslaugą niekada neužmiršta atsiųsti.

Lauke trys laipsniai šilumos, o radiatoriai – karščiausi. Atidariau langus… Reikės daug mokėti. Įdomu – į kieno kišenes nusės mano pinigėliai?

Edmundas Kirvulis