Argi anų laikų bulviakasio talkos buvo blogai?
Trumpa talkininkų moksleivių atokvėpio valandėlė, sumuštinis ir... vėl prie darbo.
Mintys ne vien sau
Rugsėjis ir spalis – pats žemės ūkio darbų įkarštis, talkų metas. Prieš dvidešimt ir daugiau metų, anais gūdžiais tarybiniais laikais, tai buvo gyvenimo kasdienybė. Bulviakasio, runkelių rovimo talkose dalyvaudavo gamyklų, fabrikų, įvairių kontorų darbuotojai savo tiesioginio darbo metu, o mokiniai ir mokytojai talkindavo po šiek tiek patrumpintų pamokų. Net jeigu kaimuose buvo dorojamas kitas derlius (morkų, kopūstų), rudeniniai darbai vis tiek vadinosi “bulviakasiu”. Bulviakasio talkininkams buvo išsaugoma visa alga, stipendija ir netgi išmokamas labai nedidelis piniginis priedas. Žinoma, visa tai vyko nepaisant jokių teisių, neklausiant, nori kas dalyvauti talkose ar nenori. Darbas visuomenei buvo privalomas – ir taškas. Ar tarybinės bulviakasio talkos buvo blogai? Niekam net nešaudavo į galvą mintis simuliuoti ar kokiu kitu būdu vengti fizinio darbo.
Tarybinės rudens talkos arba “bulviakasis” turėjo didelių ekonominių priežasčių: sumažėjus kolūkiečių skaičiui ir nuolat stingant derliaus nuėmimo technikos, surinkti visą derlių buvo neįmanoma. Trūkstant darbo jėgos, praktiškai nebuvo galimybių pasamdyti sezoninių darbuotojų (juk bedarbių tais laikais nebuvo). Siunčiant talkininkus iš tų pačių valstybinių ar mokyklinių įstaigų į tuos pačius kolūkius ar tarybinius ūkius tvarkyti derliaus, tokie talkininkai pradėti vadinti šefais, o kolūkiai – šefuojamaisiais.
Darbas bulviakasio talkoje galėjo būti trumpas (viena diena) arba ilgas (keletas savaičių). Antruoju atveju miestiečiams (dažniausiai aukštųjų mokyklų ir PTM studentams) buvo suteikiamas trumpalaikis gyvenamasis plotas (vadinamieji kolūkio bendrabučiai, statybininkų vagonėliai). Talkininkai būdavo maitinami kolūkio valgyklose 3 kartus per dieną. Darbo diena prasidėdavo 9 valandą ryto, o baigdavosi 18 valandą vakaro (su pietų pertrauka), dirbama būdavo ir šeštadienį. Bulvių laukuose dažniausiai buvo triūsiama poromis, nes taip buvo lengviau pripilti bulvių maišus arba traktorių priekabas.
Talkose kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose dalyvaudavo visų bendrojo lavinimo mokyklų ištisos klasės su klasių auklėtojais. Po pamokų miesto paaugliai ir jaunuoliai sėsdavo į kolūkių autobusėlius ar sunkvežimius ir tvarkingai vykdavo į bulvių laukus, po 2-3 valandų talkos tuo pačiu transportu grįždavo namo. Kaimo mokyklų vaikai netgi pasivažinėjimo džiaugsmo nepatirdavo – į talką keliaudavo ir po jos namus pasiekdavo pėstute. Nesigirdėjo, kad kas skųstųsi nuovargiu, priekaištautų dėl darbo saugumo, alkio, troškulio ar kitokių nesklandumų. Niekas neverkšlendavo dėl mokymo programų, viskam laiko pakakdavo. Buvo sudaryta galimybė talkose jaunuoliams rodyti savo jėgą, vikrumą, spartumą, gebėjimą dirbti komandoje, netgi palenktyniauti. Dabartiniams 40-mečiams ir vyresniems – tai gana malonus jaunystės dienų prisiminimas.
Šiandieninės Lietuvos mokyklų jaunajai kartai rudeninės talkos būtų nesuprantamas ir sveiku protu nesuvokiamas dalykas. Kaip galima kažkur kažkam po pamokų talkininkauti ir dar veltui? Šiandien ugdymo institucijose labai stinga savanoriškos socialinės veiklos. Lietuvos mokykla liko gana uždara – nuo pirmųjų nepriklausomybės metų bandymas įvesti įvairias socialinės veiklos, visuomenei naudingo darbo valandas neprigijo, tradicijos nesusiformavo.
Ar galima tvirtinti, kad šiais visuotiniais teisių be pareigų laikais visas tas mokyklų bendruomenių dalyvavimas rudeninėse talkose davė vien neigiamus rezultatus? Gal tai laikytina savotiškomis bendro fizinio darbo pamokomis? Tokių pamokų šiandien – būkim atviri ir teisingi – neretai pasigendama. Anot penktą dešimtį skaičiuojančio pašnekovo, moksleiviškos ir studentiškos talkos buvo šaunus dalykas, o fizinis darbas niekam nieko blogo niekada nepadarė.
Keista dabar matyti be darbo vaikštinėjančius jaunus žmones, “negalinčius pakelti” 20 kilogramų svorio. Šalia nuobodžiaujančių vaikų tėvai dirba sunkiausius darbus, sukasi kaip išmano, po darbo dar uždarbiauja, nes kažkada išugdytas atsakomybės jausmas neleidžia ilsėtis, verčia rūpintis šeima. Galbūt iš neturėjimo ką veikti jaunuoliams atsiranda noras vagiliauti, krėsti šunybes, piktnaudžiauti svaigalais, niokoti visuomenės turtą, demonstruoti neišlietą energiją. O jeigu jie paragautų rudeninių talkų teikiamo džiaugsmo, pamatytų “mėsos dienas”, pastovėtų ilgose eilėse prie “išmesto” importo? Gal…
Romas Zibalas
Nuotrauka iš Ligitos Lebeckienės asmeninio albumo
Loading ...
Nors prie bulbiu darbo buvo o dabar niekur. Geruoves nematyti.
joo tegyvuoja pedalai ir visokios atmatos,pirmyn runkeliai i niekur,nu artistas tu , pirmyn kvieti,jei viskas atgal eina,ar tai sunku pastebeti?
uzsiciklines tik i blogybes tas kurios buvo tik sovietiniais laikais,tokie zmones baisesni uz blogiausia priesa,toks vaidinantis patrijota tai jau blogai,kaip sake L.Tolstojus:patriotizmas tai dvasinis zmogaus skurdas.kazimierai nustok taskytis seilemis,kaip pasiutes suo,ar nematai,kad ir tavo “gerove”-kapitalizmas supuves,ar tu aklas jei nematai ir negirdi,nors betikslis reikals opeliuoti i jausmus,nes tu bejausmis,”uzprogramuotas”lansbergizmo ir net neabejoju labai prijauciantis tai utopijai,beje lygiai tokia pati utopija buvo ir komunizmas
Paciam Jasiui blaivytis reikia. Kuo cia deti daktarai prie talku?
Na,stipriai pasakyta,bet teisybės yra.Šiaip jau girtas daktaras nieko keisto ar neįprasto,bet tokie neturėtų tvarkyti mūsų visų gyvenimų.O dabar sėdi taryboje ,,peregaro” būsenose ir ką? Kita vertus,tokie tokius ir renka….
Klystate ponas Kazimierai.
Iš sovietinio meto talkų naudos turėjo visi, o ne tik mokyklos bei kolūkio valdžia.
Vaikai buvo užimti darbine veikla, o ne bastėsi be jokio tikslo gatvėse kaip šiais laikais.
Tėvai galėjo ir vasarą būti ramūs dėl savo atžalų. Jie žinojo, kad vaikai bus prižiūrėti, pamaitinti ir dar keletą rublių savo rankomis užsidirbs.
Vaikams darbo ir poilsio stovyklos buvo naudingos, nes mokė nuo mažens savo rankomis užsidirbti, o ne kaulyti iš tėvų ar chuliganauti iš neturėjimo ką veikti.
Dirbau šiose stovyklose su malonumu, nes tikrai nepersidirbdavom, buvo linksma kartu su draugais dirbti, ilsėtis, važiuoti į organizuojamas ekskursijas, o savo prakaitu uždirbto pirmojo rublio buvo gaila išleisti smulkmenoms, nes tik tada supratau, kaip sunkiai uždirbami pinigai.
Ka gera buvo, as dar sugrišiu.KOMUNIZMAS geriausia santvarka
Atrodo, kad maximoj tik girtasnukiai vaiksto. kAZKOKIA NESAMONE SNEKAT APIE MAXima, as ten jokiu girtuokliu nemaciau. Ten padorus zmones perka duona ir bulka.
is tikruju, be kolchozines romantikos tarp girtu kaimieciu nei jaunimo pasibuvimas kartu, nei meile tikrai neįmanoma. apie susitikimus su vietine fauna ir flora turbut dar gerai atsimena vu istorikai, kai i kernave autobusais dauzyti snukiu vaziuodavo vietiniai atmarozkai. o del tamsoje skendinciu ir narkotikų prisvinkusiu didmiesciu – kiekvienas randa tai, ka nori rasti, o tikra kiaule savaja meslo kruva visada issiknis. kuo uz didmiesti su universitetu, teatrais, ir senamiesciu geresnes sirvintos su prasigerusiais daktarais, praejus 200 metru nuo centro neturincios apsvietimo, o maksimoje pilnos girtu snukiu. ar prisilakusi pigaus rasalo fauna geresne uz narkomanus ? kuo ?
siandien jokiu budu nesutikciau, kad mano vaikas butu vezamas i tokias ar panasias talkas. viendel pamoku praleidimo. nekalbu apie tai, kaip sunku mokytojams butu su jais susitvarkyti ir kitos siuolaikines problemos. sovietmetis baigesi. tegyvuoja kapitalizmas.
ar tik viskas kapeikomis matuojama ir naudos ieskoma? jaunimo pasibuvimas kartu neįkainojamas, išdaigos talkose ir kelionės iš jų tiesiog nepamirštamos, studentiškos meilės romaniūkščiai, cementovkės, susitikimai su vietine fauna ir flora, atitrūkimas nuo tėvų vadelių – visa tai niekada nebegrįš. Negi tamsoje skendinčiuose ir narkotikų prišvinkusiuose didmiesčiuose jaunimui dabar geriau? abejoju.
šlykštu prisiminti visas tas talkas, rėkaujančius mokytojus ir kapeikomis apmokamą vergų – mokinių darbą. talkos buvo šlykšti koncentruota sovietinio gyvenimo karikatūra, iš kurios naudos turėdavo tik mokyklos ir kolūkio valdžia, bet tikrai ne vaikai
O mes dirbdavome Puškino kolūkyje, kažkur prie Juodelių.