Amžinos problemos: tėvai ir vaikai, mokytojai ir mokiniai…

Mintys ne tik sau

Vėl ruduo, vėl mokykla, vėl depresija, vėl nesibaigiančios problemos ir kasmet besikartojantys rūpesčiai bei kylantys nuolatiniai ginčai tarp mokytojų ir mokinių. Kodėl pedagogų ir moksleivių santykiai labai dažnai lieka spręstina problema? Tai labai aktualus klausimas, į kurį kasdien bando atsakyti šimtai mokytojų, mokykloje besidarbuojantys socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti su vaikais dirbantys specialistai.

Dabartiniai mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai yra prieštaringi. Galbūt tam didelę įtaką turėjo ir turi perdėti demokratiniai procesai? Galbūt per daug mokiniams suteikiama teisių ir pamirštamos jų pareigos? Mokytojai reikalauja, o mokiniai liguistai reaguoja į tuos reikalavimus. Pagrindinė tokių moksleivių ir mokytojų nevykusių tarpusavio santykių priežastis – amžiaus skirtumo, bendravimo ir bendradarbiavimo stoka.

Mokytojai norėtų, kad mokiniai atliktų visas užduotis, kurios yra skiriamos, nuolat mokytųsi, siektų rezultatų, džiugintų ugdytojus ir tėvus. Atrodo, viskas taip paprasta ir aišku. Deja, visada atsiranda kokių nors priežasčių, kodėl mokinys neatliko tam tikrų darbų, elgiasi netinkamai. Tapo norma, kai mokinys pamokoje sėdi nusiminęs, nesuprastas, nepasitikintis savimi, apimtas depresijos, apatiškas, irzlus, hiperaktyvus, nusivylęs, agresyvus, įžūlus. Tokį “rinkinėlį” mokytojas mato kasdien. Kieno tai  problema? Pedagogo darbo tikslus apibrėžia Bendrosios programos, mokymo planai, kiti dokumentai. Mokytojas kasdien turi būti linksmas, pasitempęs, sumanus, išradingas, kūrybingas, darbštus, kad išmokytų vaiką visko, ko tie popieriai reikalauja. Deja, dažnokai taip nepavyksta. Mokinys, “prifarširuotas” televizijos ir gatvės “kultūros”, lieka abejingas kilniems mokytojo norams. Jeigu mokiniai pasikalbėtų su mokytojais, kas yra blogai, dėl ko rūpesčiai kamuoja, – tai būtų abiem pusėms lengviau. Svarbiausia – reikia kalbėtis apie viską, ko mokiniai nori ir tikisi iš savo mokytojų, o mokytojai – iš mokinių. Pedagogų ir moksleivių santykiai galėtų būti šiltesni, nuoširdesni. Egzistuoja ir neformalus bendravimas: šiuolaikiniai mokiniai gana drąsūs, prieina patys, pakalbina mokytojus, išsako širdį užgriuvusias problemas. Tai visiškai normalu, žmogiška ir sveikintina, tai neturėtų būti tabu.

Daugelio paauglių ir vyresniųjų klasių mokinių, linkusių į destruktyvų elgesį, nuomonė apie dabartinius jų santykius su mokytojais yra panaši. Dalis mokinių į mokytoją žiūri vos ne kaip į “liaudies priešą”, linkę kaltinti konservatyvumu, neteisingu vertinimu, daromu psichologiniu spaudimu. Mokytojai kaltinami, jog  į bet kurį mokinį žiūri ne kaip į asmenybę, o kaip į nesusiformavusį individą, “nebrendylą”. Mokslą vertinantys, motyvuoti mokiniai teigiamai atsiliepia apie mokytojus, kurie išmano savo dalyką ir sugeba jį pateikti įdomiai. Su tokiais mokytojais lengviau bendrauti, mažiau konfliktuojama, mokiniai jaučia pagarbą. Jei paklaustume, kas turėtų vykti, kad santykiai nors kiek pagerėtų, nemaža dalis moksleivių atsakytų, jog taip niekada nebus arba kažkoks nepriklausomas specialistas tuos santykius turėtų reguliuoti.

Dauguma mokinių gana sunkiai priima nuoširdumą kaip vertybę, demokratėjant aplinkai, žino savo teises, bet nenori girdėti ir pripažinti jokių pareigų. Ir visas tas  procesas atrodo kaip užburtas ratas. Mokytojas gal ir galėtų būti vyresnis mokinio draugas, tačiau mokiniai nesuvokia, jog draugystė turi ribas ir nevalia jas peržengti. Pastebėta, jog ir mokytojai yra ganėtinai  konservatyvūs, “reiklumo sindromas” trukdo nuoširdžiau bendrauti su mokiniais. Tai amžina ir kol kas neišspręsta problema.

Romas Zibalas