Limonių kaimo sueigos

Limonių kaimo gyventojai kerta rugius. 1952 metai.

Pasikeitė Lietuvos kaimas. Negrįžtamai išnyko daugelis senojo kaimo reiškinių. Vienas iš jų – kaimo bendruomenės sueigos, kuriose buvo reguliuojami turtiniai ir su jais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai. Stichiškai per šimtmečius susiklosčiusios lietuvių paprotinės teisės ir moralės normos yra vertingas šaltinis mūsų tautos dvasinei kultūrai pažinti. Prieš 25 ir daugiau metų Lietuvos mokslų akademija rengdavusi įvairias etnografines apklausas. Viena iš jų buvo ir Širvintų rajone. Senbuvis Limonių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojas Leonas Pažūsis (1915-2001) šių eilučių autoriui yra pasakojęs apie Limonyse buvusį paprotį – kaimo sueigas.

Senajame Limonių kaime gyveno nemažai žmonių. Čia buvo net 46 sodybos. Žmonės, galima sakyti, jautėsi vidutiniškai, kiekviena sodyba turėjo po 10-12 hektarų žemės. Tik 2 kaimo sodybos buvo bežemės. Tad kaimo gyventojų socialinė padėtis buvo daugmaž vienoda.

Limoniečiai ir jų svečiai. 1989 metai.

Limoniečiai gyveno labai draugiškai. Visi didesni kaimo bendruomenės reikalai buvo sprendžiami kaimo sueigose – skoduose. Šios sueigos buvo sušaukiamos įdomiu būdu. Esant reikalui, seniūnas (storosta) arba jo padėjėjas (vybarnas) paimdavo lazdą (vortą), prie jos pritvirtindavo raštelį su atitinkama informacija apie įvyksiančią sueigą ir ją siųsdavo per kiemus. Lazdos siuntimo eilę nustatydavo seniūno padėjėjas. Jis atnešdavo šį ženklą ir palikdavo pirmoje sodyboje. Sodybos šeimininkas, perskaitęs raštelį, turėjo per vieną naktį perduoti kitam kiemui. Lazdą nešdavo tik suaugę šeimos nariai. Lazdos kelionė priklausydavo nuo kiemų skaičiaus ir nuo to, ar būdavo randamas namuose kito kiemo šeimininkas. Jei namuose šeimininkų nebūdavo, lazda būdavo paliekama prie durų. Žinoma, informaciją būtų buvę lengviausia perduoti žodžiu, tačiau kaime šventai laikytasi iš glūdumos atėjusių tradicijų. Tai buvo simboliškas dalykas, suteikiantis teisę visiems kaimo gyventojams pasijusti lygiateisiais bendruomenės nariais. Visi gyventojai buvo vienodai atsakingi už sėkmingą informacijos perdavimą.

Sueigos buvo šaukiamos bet kurią savaitės dieną, vidurdienį. Kaimo gyventojai rinkdavosi pas tą ūkininką, kurio troba buvo didžiausia. Tačiau ir čia visi būdavo lygūs. Net trobos šeimininkas neturėjo jokių privilegijų, už patalpas nebūdavo atsilyginama. Kiekvienam kiemui atstovaudavo vyras, o jei jo nebūdavo – žmona. Dažniausiai į sueigas eidavo tie žmonės, kurie turėjo karves. Galbūt tai paaiškinama tuo, kad daugiausia sueigose būdavo aptariami gyvulininkystės reikalai.

Rugiapjūtės darbų pabaigtuvių šventė kaimo klojime. 1959 metai.

Kaimo sueigos vykdavo laisvų diskusijų būdu. Sueigą pradėdavo seniūnas arba jo padėjėjas. Jie iškeldavo klausimą, kurį reikėdavo apsvarstyti. Po to galėdavo kalbėti visi, kas tik nori. Reikia pažymėti, kad limoniečiai naudodavosi šia teise. Dažnai šnekos peraugdavo į audringas diskusijas, didelius ginčus ir pykčius. Susipykę kaimynai po to susitaikydavo, išgerdavo „kvortą“ ir tuo viskas pasibaigdavo. Priimant kokį nors nutarimą, buvo balsuojama. Tačiau rankų niekas nekeldavo, balsų neskaičiuodavo. Limoniečiai balsuodavo labai savotiškai – šaukdavo iš vietos. Kas garsiau šaukdavo, to ir būdavo viršus. Galima tik įsivaizduoti, koks triukšmas tada kildavo. Neretai sueigos trukdavo net 5 valandas, tad visi turėdavo galimybę „pasisakyti“.

Sueigose būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Tai kerdžiaus samdymas, pievų ar arimo vietų parinkimas, mokesčiai. Kaimo žmonės labai atidžiai sekdavo, kad sueigų nutarimai nebūtų pažeidžiami. Žmonės, pažeidę sueigų nutarimus, turėdavo atlyginti žalą, ištaisyti klaidą. Sueigose būdavo renkama ir kaimo valdžia – seniūnas, jo padėjėjas. Siūlyti kandidatus galėdavo visi Limonių kaimo gyventojai. Pagrindinis reikalavimas – siūlomas asmuo turėjo mokėti rašyti ir skaityti.

Limonių kaimo žmonės prie anų laikų technikos stebuklo - javų kertamosios. 1957 metai.

Limonių kaime vyravo lygiavos principas. Pirčių, kelių, lieptų ir kitų bendrų pastatų statyboje visi turėdavo dirbti vienodai, nepriklausomai nuo turimos žemės kiekio.

Galima daryti išvadą, kad sueigos – tai ne tik kaimo gyvenimo organizavimo ir valdymo forma, bet ir savotiškas poilsis. Žmonės, atėję į šiuos susirinkimus, pailsėdavo, pabendraudavo su kaimynais, pasidalydavo naujienomis. Limonių kaime sueigos išsilaikė iki 1920 metų. Po to jos savo pozicijas užleido viršaičiui, kuris atvykdavo iš valsčiaus ir duodavo įsakymus, išklausydavo gyventojų nusiskundimus. Dėl to labai stipri kaimo bendruomenė po truputį pradėjo irti. Labai gaila, kad kaimo veiklos organizavimo forma visiškai išnyko. Dabar vykstantys įvairūs susirinkimai tik maža dalimi gali prilygti sueigoms ir jose vyravusiai geranoriškumo, draugiškos kaimynystės ir lygybės dvasiai.

Šiandieną Limonių kaime stūkso per 20 vienišų sodybų. Jose glaudžiasi apie 20 žmonių. Daug tuščių trobų, dažnoje iš jų gyvena po vieną žmogų, retoje beišgirsi vaikišką krykštavimą. Nyksta mūsų kaimai. Lietuvos kaimas – tai ir buvo tikroji mūsų Lietuva. Niekas čia nesugebėjo sunaikinti nei lietuviškų tradicijų, nei papročių, būtent kaime pasireiškė ir patys geriausi lietuvio nacionalinio charakterio bruožai: darbštumas, meilė žemei, pagarba duonai.

Romas Zibalas