Buvę Musninkų mokiniai mena mokytoją Vytautą Gaigalą

Jaunieji Musninkų slidininkai drauge su mokytoju Vytautu Gaigalu (antroje eilėje penktas iš dešinės).

Mokytojas – tai žmogus, kuris dalijasi ne tik žiniomis, bet ir savo patirtimi bei gyvenimiška išmintimi. Jis į savo patirties aruodą krauna viską, su kuo gyvenime susitinka. Būti mokytoju – kilnus pašaukimas. Ypač gražu, kai savo mokytojus prisimena buvę mokiniai. Apie Musninkų vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoją Vytautą Gaigalą daugiau yra girdėję Musninkų, Bartkuškio krašto žmonės. Vytauto Gaigalo paruošti Musninkų mokiniai rajoniniuose sporto renginiuose būdavo nepralenkiami. Talentingas pedagogas sportiniam musninkiečių gyvenimui negailėjo nei laiko, nei jėgų. Nenuostabu, kad šiandien jį geru žodžiu mini iš Musninkų kilę buvę mokiniai: Helena ir Leonas Vaicekauskai, Vladas Karablikovas, Rimvydas Žiliukas ir kiti.

Vytauto Gaigalo biografijos faktų pateikta knygoje „Mano užrašai“

Vytautas Gaigalas (1926-2002) 1950 metais baigė Kauno valstybinį kūno kultūros institutą ir buvo paskirtas Širvintų vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, po metų tapo direktoriumi. Širvintose darbavosi labai trumpai, įsikūrė Musninkuose ir dirbo Musninkų vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, 1960 metais perėjo į Bartkuškio hidromelioracijos technikumą, po dešimtmečio tapo Bartkuškio aštuonmetės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Vytautas Gaigalas nuo ankstyvos jaunystės iki pat mirties rašė dienoraštį. Sūnėno Vaido Gaigalo dėka išleista knyga „Mano užrašai“. Joje pateikiama daug įdomių Vytauto Gaigalo gyvenimo faktų, prisiminimų, vaizdinės medžiagos. Mokytoją Vytautą Gaigalą – žmogų asmenybę – prisimena jo mokiniai.

Rimvydo Žiliuko – Seimo nario Naglio Puteikio padėjėjo – prisiminimai

Musninkų vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvas.

„Į Musninkų vidurinę mokyklą 1954 metais atvyko gražiai nuaugęs, atletiškas fizinio lavinimo mokytojas Vytautas Gaigalas su žmona Birute Gaigaliene, taip pat mokytoja, – prisiminimais dalijasi buvęs mokinys Rimvydas Žiliukas. – Aš neprisimenu ankstesnio fizinės kultūros mokytojo ir net neprisimenu, ar Musninkuose iki tol apskritai toks buvo. O Vytautą Gaigalą geru žodžiu prisimena ir apie jį kalba visi jo mokiniai. Daugelio širdyse naujasis mokytojas sugebėjo uždegti aistrą sportui, kuri gyva ir daugelio mūsų vaikų bei anūkų širdyse. Mūsų noras dalyvauti varžybose įveikdavo visas kliūtis.

Prisimenu varžybas Bartkuškyje. Ten mūsų komanda buvo apsirengusi kaip kas išmano. Aliukas buvo apsiavęs auliniais batais (vis panašiau į tikrų futbolininkų getrus). O Stasys mūvėjo žydromis sesutės kelnaitėmis (kitokių gauti negalėjo). Girdėdamas ilgaliežuvių pašaipas, jis raudonavo, bet noras bėgti į futbolo aikštę buvo nenumaldomas.

Prisimenu Musninkų centre, aikštėje priešais bažnyčią, surengtą sporto šventę. Ją rengti padėjo visa mokykla, bet pagrindinis rūpestis teko jos sumanytojui mokytojui Vytautui. Jis ir programą parengė, ir mankštino mus porą mėnesių. Visų jos dalyvių įvairiaspalviai marškinėliai, virinant katiluose, buvo nudažyti vienoda ruda spalva. Ir dabar akyse stovi pasipuošusių rudais marškinėliais ir juodomis kelnaitėmis mergaičių eilės, sutartinai atliekančios pratimus. Kaip atrodė berniukai – neprisimenu. Džiaugėsi, stebėjosi ir plojo visi Musninkų ir aplinkinių kaimų gyventojai. Juk dar nė televizijos nebuvo, o tas reginys mums tada prilygo nebent šiais laikais rodomoms olimpiadoms.

Vytauto Gaigalo šeima: žmona Birutė, dukra Rūta, sūnus Vytautas.

Mokytojo Vytauto Gaigalo skatinami verždavomės į Širvintose rengiamas rajono  varžybas. Neatbaidė mūsų net ir tai, kad pavargusiems po varžybų ne kartą tekdavo į Musninkus 14 kilometrų grįžti pėsčiomis. Prisimenu, kaip kartą mus, po varžybų pavargusius ir išalkusius, nesulaukusius transporto į Musninkus, tokia pati entuziastė Birutė Gaigalienė  maitino. Ji iš savo kuklios mokytojos algos pritepė mums sumuštinių, parūpino arbatos. Ilgainiui į mūsų gyvenimą ėmė veržtis civilizacija ir varžytis į Širvintas bei atgal mus ėmė vežioti sunkvežimiu. Ir nesvarbu, kad sunkvežimio kėbule vėjas ar lietus, bet vis dėlto ne pėsčiomis, o važiuo-o-o-oti!

Vytautui Gaigalui pradėjus dirbti Musninkuose daugelyje sporto šakų musninkiečiai tapo lygiaverčiais varžovais netgi pačiam rajono centrui – Širvintoms. Musninkų futbolo, krepšinio komandos ėmė karaliauti Širvintų rajone. Musninkiečiams pavykdavo įveikti  netgi gyventojų skaičiumi dešimteriopai juos pranokstančias Širvintas.

Talentingo pedagogo pažadinta aistra sportui neblėsta iki šiol. Ryškiausias jo darbų tęsėjas musninkietis Leonas Vaicekauskas, išgarsinęs Musninkų ir apskritai Širvintų vardą, savo mokytoją netgi pralenkė apdovanojimų gausumu.“

Helena Vaicekauskienė iš Vytauto Gaigalo mokėsi mokytojo darbo abėcėlės

„Mokytojo darbo abėcėlės išmokau iš Vytauto Gaigalo, – sako  buvusi mokinė Helena Vaicekauskienė. – Žavėjo mokytojo kaligrafiškas raštas. Visa informacija, visi stendai buvo parengti nepriekaištingai. Juos mokytojas gamino prie braižymo stalo. Visa mokytojo tvarkoma dokumentacija buvo ideali.

Vytautas Gaigalas su keturiomis mokinių krepšinio komandomis, rajono varžybose laimėjusiomis pirmąsias vietas (pirmoje eilėje pirma iš kairės - Helena Vaicekauskienė).

Atmintyje išliko mokytojo paruošta sportinė apranga. Mes, Musninkų mokyklos mokiniai, vieninteliai rajone turėjome sportinius marškinėlius su mokyklos emblema, numeriais, netgi kapitono marškinėliai būdavo pažymėti.

Ypatingos būdavo mūsų slidės. Netgi jos sunumeruotos. Mokytojas leisdavo sekmadieniui pasiimti slides namo ir paslidinėti. Jas patys tvarkydavome, jeigu reikėdavo, sutaisydavome. Mokytojas reikalavo, kad sporto inventorius būtų tvarkingas, niekada nedrausdavo juo pasinaudoti. Mokytojo buto prieangyje gulinčius kamuolius mokiniai laisvai galėdavo pasiimti. Pažaidę vėl padėdavo į vietą.

Mokytojo Vytauto Gaigalo (centre) vadovaujami Musninkų mokyklos mokiniai rajono spartakiadose skynė pirmąsias vietas.

Mokytojas labai rūpinosi mokinių sveikata. Pietus mokiniai privalėjo valgyti tuo pačiu metu, griežtai laikydavosi treniruočių grafiko, į varžybas veždavo tik paruoštus vaikus. Treniruotės vykdavo nuo pat rugsėjo mėnesio, mokytojui talkindavo vyresniųjų klasių mokiniai. Vyresnieji jaunėliams organizuodavo varžybas po pamokų, o į rajonines rungtynes  vykdavome šeštadieniais ir sekmadieniais.  Rajoninės varžybos vykdavo per mokinių atostogas 2-3 dienas. Tuomet apsistodavome Vytauto Gaigalo uošvės, gyvenusios Širvintose, namų kieme. Ten nusiprausdavome, persirengdavome, netgi slėpdavomės nuo širvintiškių antpuolių, kai jie pralaimėdavo rungtynes.

Linksmiausias prisiminimas – kelionė rogėmis iš Musninkų į slidinėjimo varžybas Širvintose. Mokiniai, mokytojo padedami, netgi patys Musninkuose įsirengė sporto salę.“

Leonui Vaicekauskui mokytojas buvo darbštumo ir  pareigingumo pavyzdys

„Seniai išsiblaškė po platųjį pasaulį Musninkų mokyklą garsinę jaunystės draugai. Prieš ketvertą metų kilo mintis visiems susirinkti į būrį ir prisiminti prabėgusius metus, – prisiminimais dalijosi iš Musninkų kilęs Leonas Vaicekauskas. – Susitikimas pavyko, deja, mūsų gretos kasmet retėja. Susirinkę prisiminėme mūsų visų gerbiamą ir mylimą kūno kultūros mokytoją Vytautą Gaigalą.

Mes dar buvome visai nedideli vaikai, kai į Musninkus atvyko jaunas, atletiškas mokytojas Vytautas Gaigalas. Tai buvo mokytojas asmenybė. Jis mane iki šio žavi savo darbštumu, pareigingumu, tvarkingumu, santūrumu. Iki šiol stebiuosi, kaip mokytojui pavykdavo pasiekti sąmoningos drausmės per pamokas, treniruotes. Jis niekada nepakeldavo balso, pakakdavo tik žvilgsnio. Gal mes, vaikai, tuomet buvome drausmingesni, sąmoningesni ir labiau motyvuoti?

Mokinys Leonas Vaicekauskas ruošia medžiagas Musninkų mokyklos stadiono statybai.

Mokytojo žinios ir organizaciniai gebėjimai stebino daugelį mokinių. Mokytojas stiprino ir turtinio mokyklos sportinę bazę, organizuodavo talkas. Sunku įsivaizduoti, kaip mokiniai sugebėdavo su kastuvais taip lygiai nuskusti ir išlyginti 400 metrų ilgio ir 6 metrų pločio bėgimo taką. Kūno kultūros pamokos vykdavo lauke, tik gimnastika kuklutėje sporto salėje. Mokytojas mus mokindavo kūno ir kamuolio valdymo technikos, komandinių veiksmų, įvairių derinių. Nenuostabu, kad musninkiečiai, atvykę į varžybas Širvintose, nuolat laimėdavo pirmąsias vietas. Tuomet rajoninės sporto varžybos būdavo masiškesnės ir įvairesnės. Į varžybas atvykę kaimų mokyklų vaikai miegodavo Širvintų mokyklos klasėse, netgi tekdavo ant šieno. Niekada mokytojas neveždavo į varžybas neparuoštų mokinių. Tik po intensyvių krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, slidinėjimo, gimnastikos treniruočių pavykdavo tapti rajono čempionais. Musninkiečiai savo apranga visada išsiskirdavo iš kitų. O tai vis mokytojo nuopelnas. Sportinį gyvenimą mokytojas pateikdavo stenduose, juos gražiai apipavidalindavo, pats fotografuodavo, pats gamindavo nuotraukas.

Atmintyje išliko slidinėjimo pamokos. Pats mokytojas puikiai slidinėjo. Kopimo į kalną, nusileidimo, stabdymo technikos mokė ir Musninkų miestelio bei aplinkinių kaimų vaikus. Mokytojas negailėdavo vaikams sportinio inventoriaus: slidžių neturintys mokiniai jas paimdavo iš mokyklos šeštadienį ir grąžindavo pirmadienį. Musninkų apylinkių kalnai ir kalneliai mirgėdavo nuo jaunųjų slidininkų. Vaikams tai buvo ir pramoga, ir sportas.

Vytautas Gaigalas (pirmas iš kairės) - Bartkuškio hidromelioracijos technikumo dėstytojas. Leonas Vaicekauskas (centre) įteikia apdovanojimą Juozui Mikalajūnui.

Iš mokytojo Vytauto Gaigalo išmokau daugybės dalykų. Būtent mokytojo paskatintas savo gyvenimą susiejau su sportu.  Mokytojo rekomenduotas pradėjau dirbti rajono sporto draugijų ir organizacijų sąjungos tarybos pirmininku. Ne vieną kartą teko konsultuotis su savo buvusiu mokytoju, kuris niekada negailėdavo geranoriškų patarimų ir draugiškų pamokymų. Dirbdamas ilgą laiką bendravau su mokytoju Vytautu Gaigalu, jau Bartkuškio žemės ūkio technikumo dėstytoju. Bartkuškyje mokytojas subūrė stiprias vyrų ir moterų tinklinio komandas, įrengė geriausią rajone sporto salę. Šalia sporto salės buvo įrengta pirmoji rajone šaudykla. Joje vykdavo treniruotės ir varžybos.

Vytautas Gaigalas dirbo Bartkuškio hidromelioracijos technikumo karinio rengimo vadovu, teko daugybę kartų su mokytoju bendrauti seminaruose, pasitarimuose. Visus rajono mokyklų karinio rengimo vadovus žavėjo paties Vytauto Gaigalo rankomis pagaminti stendai, skoningai ir estetiškai juose pateikta vaizdinė medžiaga. Mokytojo parengti sportininkai varžybose laimėdavo daugybę prizų. Jie puošdavo ne tik Bartkuškio mokyklą ir technikumą, bet ir tarybinio ūkio kontoros sienas.

Iniciatyvinė grupė, kurią sudaro buvę Vytauto Gaigalo mokiniai Rimvydas Žiliukas, Algis Subata, Vladas Karablikovas, Helena ir Leonas Vaicekauskai,  gavusi Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos vadovų ir kūno kultūros mokytojų pritarimą, remiama kaimo bendruomenės „Spindulys“, nusprendė mokytojo atminimą pagerbti rengiant kasmetį krepšinio turnyrą Vytauto Gaigalo taurei laimėti.“

Mokytojo atminimui bus rengiamas krepšinio turnyras

Pasak Helenos Vaicekauskienės, spalio 24 dieną Musninkų Alfono Petrulio gimnazijos sporto salėje vyks vyrų 3×3 krepšinio turnyras Vytautui Gaigalui atminti. Krepšinio aikštelėje susitiks įvairių kartų sportininkai: ir tie, kurie pirmuosius žingsnius pradėjo kaip Vytauto Gaigalo mokiniai, ir tie, kuriuos jau moko šio mokytojo buvę mokiniai, ir tie, kurie aktyviai dalyvauja Musninkų bendruomenės „Spindulys“ projekto „Auginkime sveiką žmogų“ renginiuose.

Musninkų jaunieji sportininkai (pirmas iš dešinės - Leonas Vaicekauskas). 1960 metai.

Kilni buvo mokytojo Vytauto Gaigalo misija šioje žemėje. Šiandieną jo pradėtus darbus tęsia buvę mokiniai. Iniciatyvinė grupė kviečia visus tuos, kurie neabejingi krepšiniui, dalyvauti rungtynėse. Komanda nugalėtoja bus apdovanota Vytauto Gaigalo mokinių Viliaus Jurkūno ir Vlado Karablikovo įsteigtu pereinamuoju prizu bei bendruomenės „Spindulys“ medaliais ir diplomais.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš Helenos ir Leono Vaicekauskų asmeninio albumo