Svečiai pro didžiulius lininius vartus renkasi į linų šventę, vykusią Liubomiro Vošterio sodyboje.
Vasario 3-ioji kalendoriuje pažymėta kaip Linų diena. Tą dieną lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro prašant gero derliaus. Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose.
„Pamiršome linus? Atsiprašykime!“ – sako Bagaslaviškyje gyvenantis ūkininkas Liubomiras Vošteris. Jis jau 26 metus augina linus, kasmet apsėja 37-45 hektarus. Per tiek metų ūkininkas turi sukaupęs nemažai medžiagos apie linų auginimą ir jų naudą, apie buvusią ir šiandien jau beveik išblėsusią linų reikšmę Lietuvoje. Liubomiras Vošteris mielai sutiko pasidalinti savo žiniomis apie įdomią ir turtingą lino praeitį.
„Trumpas lino žydėjimas, ilgas lino gyvenimas“, – ilgus amžius niūniavo Lietuvos moterys, ilgais advento vakarais mindamos ratelį su nesibaigiančia linų sruoga ar audimo staklėse mėtydamos šaudyklę tarp vingriausių lininių audinių raštų. Joms pritardavo ir trobos kampe linines virves vejantys ar lininius tinklus mezgantys vyrai – linai savo gyvenimą gyveno net tuomet, kai gruodžio šaltyje tarytum sustodavo laikas ir apmirdavo gamta.
Deja, šimtmečius savo buities be linus įamžinusios tautosakos, be lininių drabužių, audinių, staltiesių, kūdikių vystyklų neįsivaizdavę lietuviai, šiandien tegali liūdnai konstatuoti: savo linų nebeturime, ir tai įvyko tuo metu, kai visas pasaulis pradėjo labai vertinti ekologiją ir natūralumą.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje linai pradėti auginti daugiau nei prieš 4 tūkstančius metų. Dar tada, kai specialiai linų nesėdavo, buvo pastebėta, kad jie atsiklojėja ir iš jų galima gauti pluošto. Kol nemokėta megzti, austi iš pluošto, buvo gaminami tik tinklai žvejybai, vejamos virvės, – buvo gaminami grubesni audiniai. Buvo pastebėta, kad linų sėklos tinka ir valgiui, o vėliau, susiformavus valstiečių ūkiams, žmonės linus augino ne tik sau, bet dar turėjo linais atiduoti duokles dvarui.
Ūkininkų drabužiai, buitiniai audiniai, staltiesės, juostos, rankšluosčiai, nuometai ir puošybos elementai – viskas buvo gaminama iš linų. Dėl savo antibakterinių savybių iš linų drobės medžiagos pagaminti bintai puikiai tiko žaizdoms tvarstyti, o šiurkštūs lininiai drabužiai atitiko ir masažo elementus, sugerdavo prakaitą, apsaugodavo kūną nuo uždegiminių procesų.
Pagal turimą statistiką linininkystės aukso amžius – tarpukario laikotarpis. 1939 metais linų plotai siekė beveik 100 tūkstančių hektarų. Statistikos duomenimis, 1924-1927 metais linų eksportas sudarė 29,3 proc. viso krašto eksporto. Daugiau augino tik Rusija ir Lenkija. Vyriausybė linų auginimą skatino ir rėmė, buvo įvesta net leidimų sistema linams supirkinėti. Taigi net linų pirkliai buvo tapę lyg ir valdžios agentais. Šis valstybės monopolis krašte nebuvo populiarus, bet valstybės iždo tvarkytojams buvo naudingas, nes iždui davė daug pajamų. Bet vėliau, kritus kainoms, monopolis buvo panaikintas ir atkurta laisva linų prekyba bei nustatytas bendras 20 litų muitas už 100 kg. Bet 1927 metais buvo nustatyta nauja tvarka, pagal kurią eksportavus gerai išdirbtus linus, mokesčių mokėti nebereikėjo.
Linai reikalauja labai daug darbo. Pirmiausia reikėjo augalus išauginti, atskirti galvutes nuo stiebelių, išdžiovinti. Dalį linų derliaus laikydavo sėklai, dalį panaudodavo maistui bei gydymo tikslais, o stiebelius mirkydavo kūdroje, kurią aukštaičiai dar vadino „sodželka“. Nušukuotas linų galvenas kraudavo į žaiginį, kad išdžiūtų. Išdžiūvusios galvenos nestoru sluoksniu buvo klojamos klojime ant molinių grindų, kurios vadinamos „laitu“, ir per jas važiuodavo savadarbiu mediniu velenu, prismaigstytu medinių strypelių. Taip buvo kuliami sėmenys ir kiti javai. Smulkieji ūkininkai kuldavo ir spragilais (spragilas – tai medinis 2 metrų pagalys, kurio gale ant virvutės pririštas 0,4 metro pagaliukas).
Merkiant linų pėdelius į vandenį, būdavo klojama po kelis sluoksnius, ant jų eilėmis buvo dedamos kartys arba lentos, ant tų karčių – akmenys, kad vanduo linus apsemtų. Linus mirkydavo 10-14 dienų. Mirkymo laikas priklausydavo nuo vandens temperatūros. Išmirkytus linus traukdavo iš vandens, veždavo į pievas ir eilėmis plonai išklodavo. Paklotus linus laikydavo tol, kol rankose paglamžius šiaudeliai atsiskirdavo nuo pluošto.
Nelietingą dieną atsiklojėjusius linus grėbliu pakeldavo nuo pievos ir pastatydavo eilėmis, kad vėjas išdžiovintų. Išdžiūvusius veždavo į pastogę arba tiesiai į jaują. Jaujoje būdavo kūrenama krosnis, kad džiovykloje būtų sausas ir šiltas oras. Linai išdžiūdavo per naktį. Tada rankomis surinktus pėdelius mynė rankiniais mintuvais arba mašinomis. Mintuvę sudarė dvi dalys: apatinė trijų lentų dalis nejudinama, viršutinė – dviejų dalių su rankena – keltuvė. Viršutinė dalis ašimi sujungta su apatinės dalies lentomis. Mažus pėdelius dėdavo ant mintuvo, rankena daužydavo, kad iš linų šiaudelių išsiskirtų spaliai. Tai buvo vyrų darbas. Vėliau linus mynė mechanizuotai. Buvo įsteigti valciniai mintuvai ir maniežas arkliams, kuris suko mintuvo velenus. Mintuvą sudarė dviejų metrų rievėti velenai, įtaisyti vienas ant kito vertikaliai. Linų saujas kišdavo tarp viršutinio ir vidurinio veleno, o sukdamiesi velenai pagaudavo šiaudelius ir rievėmis juos sutraiškydavo. Pėdelį leisdavo 5-6 kartus, kol visiškai buvo sudaužomi stiebeliai ir išbyrėdavo spaliai. Bet spalių dar likdavo, todėl reikėdavo daužyti rankomis. Pakabintą pluoštą ant „ožio“ brauktuve braukdavo, kol pašalindavo likusius spalius.
Pluoštą, skirtą verpti, šukuodavo iš vinių padarytais šepečiais, rateliu verpdavo siūlus, iš kurių ausdavo audeklus paklodėms, baltiniams, staltiesėms, lovų užtiesalams. Audė sudėtingais raštais 16-24 nyčių. Išaustą drobę klodavo ant švarios pievos, kad saulė, rasa, lietus išbalintų ir suminkštintų, dažydavo: alksnio žievė suteikdavo rudą spalvą, rugiagėlės – geltoną su žaliu atspalviu, sumaišytos beržo, liepos ir lazdyno žievės – raudono molio, o meškauogės – sodriai juodą spalvą.
Liubomiro Vošterio pasakojimą užrašė Remigijus Bonikatas
