Kaip valdžia pensininkus „išdūrė“

Man susidarė negeras įspūdis, kad pensininkai Lietuvoje yra mažiausiai gerbiama visuomenės dalis, o valdžios požiūris į juos yra tiesiog nepakantus. Žinoma, jeigu vertinčiau tik valdžios garbių atstovų postringavimus apie jų begalinį rūpinimąsi pensininkais, o nekreipčiau dėmesio į tikruosius veiksmus, atspindinčius jų tikrąjį požiūrį, tai atrodytų, kad valdžia visą laiką senjorams tik rožėmis kelią kloja. Bet reali tikrovė rodo, kad per maždaug 15-17 metų visuomenėje buvo suformuotas požiūris, jog pensininkai yra ta blogybė, kuri kliudo įgyvendinti kilnius politikų ketinimus, kad jiems mokamos pensijos vos nepelnytai, nes jie statė socializmą, tarnavo rusams, kad jie yra vos ne antroji Rusijos kolona ar rezervinės rusų armijos „bojavikai“, tik laukiantys progos išsikasti kur nors pakastus automatus PPŠ ar Lenino laikų naganus ir juos nukreipti į tautos patriotus, sėdinčius valdžios kėdėse ir gaunančius vargingus atlyginimus, kompensacijas kanceliarinėms ir kitoms išlaidoms. Toks požiūris buvo suformuotas ne be mūsų išrinktųjų politikų pastangų. Žinoma, tokia slaptoji politika suformavo ir atitinkamą senjorų požiūrį. Jie pradėjo nepasitikėti valdžia, teismais, prokurorais ir apskritai visais tais, kurie su ta valdžia susiję. Vieninteliai, kuriais senjorai dar pasitiki (nenustebkite, – tikrai), tai telefoniniai sukčiai. Faktai byloja, kad šis kontingentas tarp senjorų yra populiarus, sukčiais pasitiki net ir garbūs politikai. Pavyzdžiui, telefoniniais sukčiais patikėjo ne tik kokios nors kaimo bobutės bet ir viena Seimo narė, vienas signataras. Taigi, senjorai dar ne visai prarado sąžinę, kai kuo ir tiki.

„Biznis“ iš pensininkų

Kad ir kaip būtų, bet vieną gražią dieną kažkuris iš politikų ar iš jų ginklanešių pastebėjo, kad iš pensininkų didelės armijos galima padaryti neblogą „biznį“. Įkišus ranką į pensininkų kišenę galima rasti neblogų pinigėlių ir taip praturtinti be galo švaistomą valstybės iždą. Dar 1999 metų gruodžio pabaigoje, tieiog prieš Kalėdas, premjeras R. Paksas, tuomet dar konservatorius, pateikė Seimui dirbančių pensininkų pensijų „konfiskavimo“ įstatymo projektą, o šis žaibiškai nubalsavo. Prezidentas V. Adamkus dar greičiau, prieš pat Naujus metus, įstatymui suteikė galią. Atsibudę pensininkai, kurie nesusizgribo nutraukti darbo santykių po Naujametės nakties, sulaukė galimybės nesivarginti pasirašinėjant ant pensijų žiniaraščių, nežinodami kuriam laikui ši valdžios bausmė tęsis. Paniurnėjo pensininkai po antklodėmis, viešai nedrįso protestuoti, nes rusai dar nepuolė, o iš protestų jokios naudos nematė. Kiek biudžetas gavo milijonų, iškrausčius senjorų kišenes, sunku pasakyti, gal apie milijardą litų. Skaičiuoti nelabai moku, o tai ir ne mano sfera. Tegul skaičiuoja nuolatiniai skaičiuotojai bankininkai, tokie kaip G. Nausėda, N. Mačiulis ar garsioji ekspertė R. Vainienė. Tai jų priedermė plauti piliečiams smegenis rožinėmis plovimo priemonėmis.

Gera iniciatyva, nors kai kam ir nelabai patinkanti, kaipmat prigyja. Atūžus krizės baubui, konservatorių vedlys ir premjeras A. Kubilius šiam baubui, kad baisiau būtų, pripaišė baisesnį negu karas ar maras įvaizdį ir su šūkiu „pensininkai gyvens dabar geriau“, rėžė tiems nelaimėliams pensininkams per ragus, kad maža nepasirodytų – Seimo ir Prezidentės pagalba nusprendė konfiskuoti dalį pensijų per dvejus metus: gulintiems ant krosnies mažiau, dirbantiems daugiau. Viso labo per dvejus metus buvo atimta iš tų taip nemylimų pensininkų apie vieną milijardą šimtą penkiasdešimt miljonų litų. Šie vėl tylėjo, nors konservatoriai jau pašnibždomis visiems aiškino, kad jau jau rusai arti, rusai puola. Vienas kitas protestėlis, tiesa, buvo, bet tai tik buvo oro pavirpinimas, nieko daugiau. Juo labiau kad pensininkų vedlys P. Ruzgus (pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkas) su Kubilium prieš tai pasirašė vadinamąjį Nacionalinį susitarimą, kad pensijas galima po truputį atiminėti. Kas tą P. Ruzgų rinko pensininkų vedliu, niekas nežino ir tokios informacijos gauti nepavyko. Įslaptinta, kaip ir viskas mūsų valstybėje. Nors gerokai prieš tai Konstitucinis Teismas pensijų atėmimą vertino kaip kėsinimąsi į nuosavybę, bet į tai niekas dėmesio nekreipė, taip sakant, šunys loja, o karavanas eina, kur jam reikia. Kad pensininkams neatrodytų per maža, A. Kubiliaus Vyriausybė pateikė siūlymus, kaip „padrožti“ net pensininkus, iškeliajančius pas Abraomą. Iki tol Socialinio draudimo pensijų įstatyme buvo numatyta, kad mirus pensininkui, jo turto paveldėtojams išmokama dviejų pensijų dydžio išmoka (41 str. 5 d.). Taigi, buvo pasiūlyta tokią išmoką sumažinti ir palikti vieno pensijos dydžio išmoką. Gal ir teisingai, kam numirėliui pinigai, dviejų kostiumų ar dviejų porų batų į grabą nenusineši… Kaip siūlė, taip ir nubalsavo. Tokia nuostata yra ir dabar, ir niekas to neprisimena, o numirėliai, kaip žinia, tyli, jiems tai nė motais.

Žaidimai dėl pensijų grąžinimo

Visos keistenybės ir kvailiojimai prasidėjo, kai kažkas valdžioje pradėjo agituoti, kad reikėtų tas pensijas kaip nors grąžinti, juk negražu, niekas Europos Sąjungoje pensijų neatiminėjo, tik Lietuva pagal A. Kubiliaus ekonominius krizės suvaldymo dėsnius (apie tai jis žadėjo parašyti vadovėlį, gal kada ir parašys) panaudojo tokius efektyvius iždo papildymo mechanizmus – atimti dalį pensijų na, dar ir brangiai pasiskolinti kur papuola. Skolintojų atsirado daug, nes palūkanos viliote viliojo: 9 procentai tai ne 3, nors ir už 3 buvo galima skolintis.

2013 – 2014 metais su pensininkų klausimais buvo išdarinėjami tikri cirkai. Seimo nariai tiesiog vienas per kitą siūlė vis kvailesnius ir kvailesnius pensijų grąžinimo būdus. Konservatoriai siūlė vietoje pensijų grąžinimo jas padidinti 10-čia litų, tačiau šmaikštuoliai iš valdžios siūlymą atmetė. Įdomu, kaip jaustųsi pensininkas, kuris per dvejus metus neteko 20 000 Lt pensijos, kai jam vietoje to būtų padidinta pensija dešimčia litų? Kvailesnio varianto nesugalvosi. Tačiau toks siūlymas buvo, teikė jį A. Kubilius. Tai, kaip sakoma, faktas, kaip blynas. Dar keistesnės šėlionės Seime prasidėjo, kai Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą dėl aukštųjų valdžios pareigūnų ir teisėjų atlyginimų grąžinimo į ankstesnę būklę. Viskas buvo padaryta tiesiog žaibiškai, valdžia pasikėlė sau ir ištikimiems teisėjams algas vis verkšlendama, koks nedoras tas Konstitucinis Teismas, privertęs keltis algas, žinoma, ne po dešimt litų, o po 2000 ar daugiau litų. Susidarė įspūdis, kad valdžią tas Konstitucinis Teismas tiesiog privertė tai daryti, kad, neduok Dieve, ims ir ištrems tas Teismas seimūnus ten, kur baltos meškos vaikus augina.

Tada pensininkų problema buvo prisiminta visu aštrumu siūlant pensijų grąžinimo variantus, žinoma, vis kvailesnius. Ne, aš nesakau, kad Seime dirba kvailiai, priešingai, tai labai protingi, gudrūs, išradingi aštraliežuviai, mėgstantys pasipuikuoti prieš rinkėjus savo tariamais nuopelnais ir neblėstančia meile rinkėjui. Taigi, vieni siūlė kelti akcizo mokečius alkoholiui ir iš tų lėšų kažką skirti pensijų grąžinimui. Bet pasirodė, kad tai yra tik pensininkų vertimas girtauti, kuo daugiau perkant alkoholio ir iš to gaunant kažkokius centus kaip pensijų kompensaciją. Žinoma, iš tos kvailystės išėjo šnipštas. Tada buvo siūloma apmokestinti automobilius, taigi, ir pensininkų griuvenas, o iš gautų mokesčių kažką skirti pensijų grąžinimui taip sudarant iliuziją, kad valdžia tai daro iš begalinės meilės senatvei, negaliai ir pan. Bet vėl kažkoks gudrutis tam pakišo koją, atseit, pensininkai taip išsipirks savo pinigais tą atimtą pensiją ir sumokės daugiau, negu kad gaus. O tai jau truputį negražu prieš Briuselio biurokratus. Todėl buvo nuspręsta žaisti toliau su tais nemirtingais pensininkais ir ieškoti būdų, kaip juos kuo elegantiškiau „išdurti“. Pirmiausia buvo plaunamos smegenys, kad „Sodra“ yra biedna kaip bažnyčios pelė, kad pensijų grąžinti beveik neįmanoma. Nors „Sodra“ į tokią būklę pateko ne be valdžios pagalbos, nes pagal priimtus jos įstatymus ji kasmet į privačius pensijų fondus privalo pervesti iš savo biudžeto ne mažiau kaip po 500 mln. Lt. O tai ir yra vienas iš „Sodros“ nustekenimo būdų. Kas su tais pinigais daroma tuose fonduose, niekam neįdomu Be to, kaip sako konservatoriai, į tai dėmesio kreipti gal nereikia, nes rusai puola ir reikia ginkluotis. Kad reikia pirkti dujų monstrą, kuris gal kelis kartus didesnis, negu Lietuvai reikia. Kad reikia statyti atominę elektrinę (nors tauta referendume tokio baubo statybą atmetė). Ir daug daug kitų sričių. Kad euro įvedimui reikalingi milijardai, buvo kukliai tylima. Ir štai 2014 m. gegužę pasirodė pensijų kompensavimo mechanizmo projektas, Seime vos ne su dūdų orkestru sutiktas. Žinoma, už jį buvo nubalsuota, Prezidentė jį net nemirktelėjusi pasirašė.

Pensininkų „išdūrimo“ mechanizmas

Kokia gi šio įstatymo esmė ir kur gi glūdi pensininkų „išdūrimo“ mechanizmas? Visų pirma, neatsatoma į prieškrizinį lygį nuo numirėlių pensininkų nurėžta vieno pensijos dydžio išmoka jų turto paveldėtojams. Apytikriai kasmet miršta apie 30 000 senolių. Tad esant vidutinei pensijai 840 Lt, biudžete kasmet lieka per 25 mln. Lt. Apie tai valdžia kukliai nutylėjo ir siūlymų dėl situacijos grąžinimo į prieškrizinį lygį neteikė. Toliau. Kaip minėjau, buvo iš pensininkų atimta apie 1 milijardą šimtą penkiasdešimt milijonų litų, o nuspręsta grąžinti iš viso 450 milijonų litų. Tai paprasta matematika – ir be banko garsiųjų ekspertų skaičiavimų aišku, kad negrąžinama apie 700 milijonų litų. Štai čia ir yra pensininkų „išdūrimo“ esmė. Toliau dar įdomiau. Keletas seimūnų bandė prastumti nuostatą, kad negrąžintos pensininkams pensijų sumos dėl jų mirties būtų paveldimos. Tačiau šis „numeris“ neišdegė, nors ir be to aišku, kad neišmokėtos sumos turi būti paveldimos. Juo labiau kad Konstitucinis Teismas pripažino pensiją kaip nuosavybę, kuri pagal Konstitucijos 23 str. yra šventa ir ginama. Deja, seimūnams atrodo kitaip ir jie gali elgtis kaip tinkami. Ir su valdžia nepasiginčysi ir nesibylinėsi, nes, kaip vis labiau aiškėja, mūsų valstybei iki teisinės valstybės dar toloka. Ir tai ne mano nuomonė. Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo, kad tyrimai rodo, jog 95 procentai Lietuvos gyventojų niekur nesikreipia dėl savo pažeistų teisių gynimo. Žymus teisininkas, buvęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas, buvęs Prezidento patarėjas, buvęs Advokatų tarybos pirmininkas Rimas Andrikis ne kartą yra pasakęs, kad jis nesijaučia gyvenąs teisinėje valstybėje. Ir su tuo reikia sutikti. Valdžios, teisėsaugos sprendimai dažnai stulbina savo antiįstaymiškumu, alogiškumu, amoralumu. Ne veltui vienas labai aukštas pareigas einatis asmuo yra pareiškęs, kad etika ir moralė yra ne šio pasaulio dimensija. Ir su tuo reikia sutikti. Trūksta tik sąžinės ir atsakomybės už padarytas veikas. Todėl ir yra toks procentas gyventojų, kurie nemato tikslo kreiptis dėl savo teisių pažeidimų ten, kur juos apgintų. Ir „išduriami“ ne tik pensininkai, bet ir didžioji dalis Lietuvos gyventojų.

Neseniai nuskambėjo, kad Lietuvos gyventojai buvo apmulkinti energetikų – didinant tarifus. O viso to suma yra apie 500 mln. litų. Ir kad tai yra galimai padarytas nusikaltimas. Žadama kompensuoti. O tie 700 mln. litų – negrąžinamų pensijų pasisavinimas – ar tai ne nusikaltimas? Ar taip valdžios „išdurti“ pensininkai turi apsimesti, kad nieko neįvyko, kad mūsų valdžia su jais pasielgė sąžiningai, o ne iškraustė jų kišenes? Kas garantuos, kad valdžia ir trečią kartą taip nepasielgs, gal dar net drastiškiau? Juk moralė ne šio pasaulio dimensija, tą sakau ne aš, o taip sakė garsus Lietuvos valdininkas. Taigi, pamąstykime.

Juozas Kunca
Advokatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top