Uždaryti negalima dirbti. Kur bus padėtas kablelis?

"Uždaryti punktą lengviausia. Tam didelio proto nereikia," - sako (iš kairės į dešinę) Janina Sviderskienė ir Stefanija Pinkevičienė.

Keliame problemą

Dar ne taip seniai buvo uždarytas Žemųjų Viesų medicinos punktas, o šį rudenį eilė atėjo ir Bagaslaviškiui. Pasak VšĮ Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiosios gydytojos Nijolės Dimšienės, Bagaslaviškio medicinos punktas uždaromas laikinai, tik žiemos sezonui. Medicinos seselės etatas taip pat nepanaikintas. Ji yra paskirta tam kraštui. “Supraskite, kad jeigu į punktą dažniausiai ateina kaimyninių namų močiutės pasiguosti, tai ekonominiu požiūriu… Žinoma, jie irgi žmonės, tačiau prieš žiemos sezoną mokykla (jos patalpose įsikūręs medicinos punktas) išjungė elektrą ir vandenį. Žiemos periodu ten dirbti negalima, neturime galimybės už viską mokėti,” – kalbėjo vyr. gydytoja ir patikino, kad pavasarį punktas turėtų savo darbą pratęsti. Tiesa, iš gydytojos kalbos galima buvo suprasti, kad jeigu bagaslaviškiečiai be medicinos punkto išgyveno rudeninį gripą, jeigu jie dar ir sėkmingai peržiemotų, tai kam jiems tas punktas?..

Mokyklos direktoriaus Prano Kamieno nuomonė šiek tiek kitokia. “Tose patalpose yra mokyklos dirbtuvės. Jose vykdavo technologijų pamokos. Šiais metais šios pamokos vyks tik nuo Naujųjų metų. Šildymo sistema prijungta prie elektros tinklo. Radiatorius be reikalo šildyti neapsimoka, nes už elektrą reikėdavo kiekvieną mėnesį mokėti apie 2000 litų. Tam, kad sistemoje neužšaltų vamzdžiai, iš jos buvo išleistas vanduo. Taip, vandens jie neturi, tačiau už penkių metrų kieme yra šulinys, prie kurio galima be didesnių investicijų prisijungti. Elektra neišjungta ir nesiruošiama jos išjungti. Medicinos punktas iki šiol turėjo savo elektros skaitiklį ir patalpą šildydavo elektriniu radiatoriumi. Už nuomojamas patalpas mokykla pinigų neprašo. Matyt, punktui uždaryti reikėjo tik priežasties…” – kalbėjo mokyklos direktorius.  

Bagaslaviškiečių nuomonė vienareikšmė. “Kuo mes nusikaltome? – klausia jie. – Valdžiai norėtume pasakyti, kad mums reikalingas medicinos kabinetas, tačiau mūsų nuomonės niekas neklausia,” – piktinosi žmonės. “Sesutė” užeidavo į kiemus pas sunkesnius ligonius, statydavo lašelines, kai kuriems vaistus leisdavo, sutvarstydavo žaizdas, lankydavo naujagimius. Šiame krašte, kaip ir visoje šalyje, vyrauja lėtinės ligos. Tai – kraujotakos sutrikimai, kvėpavimo, virškinimo ligos. Kaip ir kitų, kaimo žmonių neaplenkia onkologiniai, širdies ir kraujagyslių susirgimai.

Užsiminus apie uždarytą medicinos punktą, Stefanijos Pinkevičienės akyse pasirodo ašaros. Moteris, pasiramsčiuodama lazdele, sunkiai vaikšto. “Sesutė buvo kaip duktė. Aplankydavo, vaistų atveždavo. Iki autobusų stotelės nenueinu, tai kaip man Širvintų polikliniką pasiekti? Vaikai gyvena kitame rajone, tai negi jie važinės. Tenka prašyti kaimynų pagalbos,” – kalbėjo Stefanija.

Šalia gyvenanti Janina Sviderskienė pritarė, kad panašių močiučių aplinkui yra daug: Šataitės, Pakalnienė, Sargelienė, Zemlianskienė, Žulys, Brasevičiai, Didžiokienė, Brasevičienė, Pinkevičienė… Norint suskaičiuoti “dar krutančias” ne tik rankų, tačiau ir kojų pirštų neužtektų. Gyventojams psichologiškai sunku, kad kaimas naikinamas. Vienas įpykęs pagyvenęs bagaslaviškietis rimtu veidu greitakalbe išpyškino: “Turėtum žinoti Josifo Visarionovičiaus Stalino mėgiamą posakį: “Nėra žmogaus, nėra problemos.” Ar toli nuo Stalino filosofijos pasislinko mūsų Seimo ir Vyriausybės nariai? Ir dar vaidina demokratiją… Siūlau steigti koncentracijos lagerius tiems, kas paseno, serga arba sugalvoja po gimdymo neiti į darbą ir savo vaiką auginti ir dar už tai pinigų gauti. O dar geriau: paseno, susirgo – šaudyti vietoje. Gatvėje. Ir laidojimo pašalpų neduoti. Ir grabo. Įsivaizduojate, kiek valstybė sutaupytų? O SODRA?”

Žmogus piktinasi ir aiškiai perlenkia lazdą, tačiau jo žodžiuose galime užčiuopti ir esminį valdžios filosofinį grūdą. Gyvename laukiniame kapitalizme. Vyrauja rinkos dėsniai. Kas ekonomiškai neapsimoka, tas ir neapsimoka. Įmones, kurios neduoda jokio pelno, – reikia uždaryti. Tik leiskite paklausti, kokiais laikais ir kokioje šalyje ekonomiškai atsiperka ligoninės, bibliotekos, mokyklos? Panašiai mąstant, jos visos turėtų išnykti. Šalis, kuri negali tinkamai pasirūpinti savo vaikais ir seneliais, o mato tik vieną išeitį – jų sąskaita “gelbėti” valstybę – neverta išsigelbėjimo.

O gal… ateis pavasaris ir į Bagaslaviškį… Kartu su ryškiu saulės spindulėliu, su atskridusio paukštelio čiulbėjimu į pasiligojusių močiučių namų duris pasibels ir ilgai laukta “sava sesutė”. Su vaistais ir paguodos žodžiu. Tik bagaslaviškiečiai nelabai tiki panašiomis pasakomis. “Gal aname pasaulyje…” – sako jie.

Remigijus Bonikatas