Jeigu neduodate gyventi, tai leiskite nors ramiai numirti

Mintys ne vien tik sau

“Reorganizacija”, “restruktūrizacija”, “renovacija”, “reforma” ir kitokio pobūdžio žodžiai, prasidedantys raide “r”, vis dažniau turtina mūsų žodyną. Ne kiekvienam žmogeliui tie žodžiai ir suprantami. Jei dažnai skamba (ir dar iš aukštų pareigūnų lūpų, spausdinami laikraščių pirmuosiuose puslapiuose), vadinasi, kažką reiškia. Deja, jokių žemiškų malonių mūsų rajono žmonėms jie neneša ir, savaime suprantama, neneš, jeigu kalbėsime apie Širvintų ligoninės pertvarką. Minėti ir panašūs žodžiai labai primena gerai žinomus “griausmas”, “perkūnas”, kur stipriau aliteruojamas “r” žadina ne itin gerus jausmus.

Turbūt ir baisiausiame košmare neteko sapnuoti, kad Širvintų rajonas gali likti be savo ligoninės. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Visokie netikri pranašai, palakstę po svetimus kraštus, išdraskę kolūkius, mokyklas, kultūros namus, bibliotekas, medicinos punktus ir kitokius paprastam kaimo žmogui būtinus dalykus, niekaip negali nurimti be reformų. Valdžios aiškinama paprastai: taip neturi būti, primena kombinatus, nemadinga, brangus išlaikymas ir kitokios nelabai reikalingos senienos. Ligoninių valdininkų sąrašuose vis dar nebuvo. Po 20 nepriklausomybės metų ir medicinos įstaigoms atėjo galas, draskymų ištroškę valdininkai pranašauja joms “šviesų rytojų”, svaigsta apie kažkokias išganingas RRR ligonines.

Nelabai suprantamas dalykas, kaip Širvintų rajonas atrodys be savo ligoninės. Visokie chirurgijos dienos centrai, “žali, geltoni ir raudoni koridoriai” yra tik akių dūmimas. Su siaubu prisimenu praėjusio amžiaus šeštą – septintą dešimtmetį, kai kaimo žmonės, užklupus pavasario polaidžiui ar rudens darganai, į vežimą pridėję šiaudų ir paguldę ligonį, veždavo keliasdešimt kilometrų į Širvintas, Gelvonus ar Ukmergę, kur tikėdavosi nors kokios gydytojo pagalbos, nors “triūbelės” prilietimo, nors duoto “proškelio”. Ne kiekvienas ir tokios pagalbos sulaukdavo, kol specialistą pasiekdavo. Buvo atvejų, kad nuo pusiaukelės tekdavo sukti vežimą atgal ir reikalus derinti su klebonu. Kyla klausimas, ar nebus ir dabar tokia pat ar panaši padėtis?

Įvairūs reformų sumanytojai ir kaimo žmogų tik iš televizoriaus ekrano matę naujovių mėgėjai nelabai įsivaizduoja, kuo šiandien alsuoja tas Dievo ir valdžios užmirštas žmogelis. Ne kiekvienas sodietis juk ištaigingą džipą ar traktorių belarusą turi, dažno tvartelyje net nusususio kuino nerasi. Yra tokių, kuriems vaikus į mokyklą išleisti sudėtinga, mat toli nuo didžiųjų kelių nutolę, apavo ar geresnio drabužio neturi. Tai ką kalbėti apie mediciną, apie galimybę sulaukti pagalbos ligai palaužus. Dažnas tėvas ar motina eina tol, kol eina, neturi laiko apie ligas mąstyti, reikia vaikais rūpintis. Dažnas kaimo senolis paliktas vienas, nes vaikai mieste darbais užsimušę. Kaip sulaukti medikų pagalbos? Laimė, kad dabar viskas po ranka yra. “Greitukė” atlėkė, į Širvintas nuvežė, po dienos kitos gydytojai ant kojų pastatė ir namo išleido. Juk tikrai galime džiaugtis Širvintų medikų stropumu ir profesionalumu. Vien gydytojams Jūratei Šiukštienai, Remigijui Jotaučiui šimtai širvintiškių lenkia galvas už išgelbėtą gyvybę, pagarbą kaimo žmogui. Labai daug gero nuveikę ir kiti chirurgai, anesteziologės D. Hibner, Kalinauskienė. Juk čia mūsų medikai, atsiųsti nuo Dievo, ir stengiasi dėl mūsų.

Kaip bus dabar? Gal tie 50 kilometrų, kuriuos teks nuvažiuoti iki Santariškių, kainuos gyvybę? O Santariškėse su duona ir druska niekas nelaukia. Yra tekę ten  būti, niekam mes ten nereikalingi. Ligonis (o dar iš provincijos!) po 2 valandas ant “tapčeno” guli ir niekam pasiskųsti negali. Juk jis tik statistinis vienetas. Kaip Santariškes pasiekti tokią gilią žiemą, kokia yra ši? Iš atokaus vienkiemo nukakti iki rajono centro reikia didžiausių pastangų. Keliems šimtams prakutusių širvintiškių Santariškes pasiekti, kaip liaudis sako, kaip du pirštus apm… – pora valandų šen bei ten, pora šimtų eurų ir reikalai sutvarkyti. O ką daryti keliems tūkstančiams Širvintų rajono žmonių, turinčių senus tėvus, mažus vaikus, galą su galu vos suduriančių? Ne kiekvienas automobilį turi, o ir iš tų turinčių ne kiekvienas po Vilnių trankytis gali. Kiek viskas kainuos? Kelionė? Vairuotojas? Laikas? Praleista darbo diena? Galva plyšta, pagalvojus, kas laukia mūsų – paprastų širvintiškių. Metai juk bėga. Kas šiandien atrodo penkiasdešimtmečiams – šešiasdešimtmečiams paprasta ir ranka pasiekiama – po dešimtmečio gali būti visai neįgyvendinama svajonė. Ką tuomet reikės daryti? Juk senstame visi.

Kas iš šitų pertvarkų turės naudos? Galbūt tie, kurie maudosi Europos milijonuose? Galbūt tie, kurie “reformuodami” Lietuvą kopia karjeros laiptais? Paprasti širvintiškiai – tikrai ne. Nebent ritualinių paslaugų verslas. Gal kur nors prie Riešės ar Maišiagalos bus atidaryti tam tikri Liūdesio namai skambiu pavadinimu “Santariškių nepasiekusiems”. Negi mūsų valdžia kaip tik to ir siekia?

Siūlyčiau Širvintų rajono valdininkams tęsti efektyvias visuotines parašų rinkimo akcijas, reikalauti palikti tokią Širvintų ligoninę, kokia yra dabar. Lai rajono vadovai apvažiuoja atokias  kaimų sodybas, įsitikina, kas gresia rajonui likus be ligoninės. Gal tuomet, kai tikrai bus viskas padaryta, būtina vykti į Vilnių ir “gultis kryžium” prieš tuos aukštai sėdinčius tuščiagalvius. Gal teiksis kuris nors pasižiūrėti, kaip gyvena paprastas žmogus, kuris visą gyvenimą sąžiningai dirbo, užaugino dorus vaikus, myli savo tėviškę ir nori savame krašte nors ramiai numirti.

Rokas Limonis