Stasys Staniulis su žmona Elena trumpą atokvėpio valandėlę.
Stasio Staniulio veterinarijos paslaugų ir gyvulių sėklinimo individualią įmonę suradau internete. Įmonė ir šeima įsikūrusi Gelvonuose, Pirties gatvėje. Stasys Staniulis yra baigęs Buivydiškių žemės ūkio mokyklą ir Kauno Veterinarijos akademiją. Gegužės 27 dieną jis švęs šešiasdešimties metų jubiliejų. Pasak Stasio draugų bei pažįstamų, jis yra geras savo srities specialistas ir šiaip puikus žmogus. Ir iš tiesų Stasys mielai sutiko pasikalbėti. Ir ne tik apie gyvūnų gyvenimą ir jų ligas…
– Siūlau pokalbį pradėti nuo vaikystės svajonių. Kuo norėjote tapti užaugęs?
– Tokio rimto pasirinkimo vaikystėje neturėjau. Vienu metu norėjau būti statybininku. Į Buivydiškių technikumą pakliuvau, galima sakyti, atsitiktinai. Stojau ir įstojau. Žinoma, augdamas kaime, dažnai susidurdavau ne tik su sveikais gyvūnais. Gal tada pasąmonėje ir kilo noras padėti sergantiems.
– Tai dabar žmonės „kraustosi iš proto“ dėl savo augintinių. Juk anksčiau kaime niekas nei šuns, nei katės negydydavo. O dabar dažnas po jų mirties net paminklą pastato…
– Sutinku, dar mano darbo pradžioje kaime šeimininkai savo šunų ir kačių gydymu nesirūpindavo. Argi būdavo anksčiau specialus kačių ir šunų maistas? Kažkaip kaime apsieidavo ir be jo. Dabartiniu laiku daug miestiečių turi nusipirkę namus kaime, ypač daug laiko kaime praleidžia vasarą. Būtent jie labai rūpinasi šuniukų, kačiukų sveikata. Žinoma, jeigu veislinis šuo kainuoja kelis tūkstančius litų, tai bet kuo nepašersi. O jeigu nustips?
– Šiais metais žinau daug atvejų, kai šunys nugaišo įkandus erkei.
– Tokių atvejų pasitaiko. Ir ne tik šiais metais. Įkandus erkei, šuo suserga babezioze. Pastaruoju metu Lietuvoje buvo palyginti šiltos žiemos, išgyveno daug erkių, todėl ši liga labai paplito. Ja šuo labai greitai gali apsikrėsti, ypač pavasarį, išvedus šunį pasivaikščioti.
– Kokia tai liga – babeziozė?
– Šią ligą perneša ganyklinės erkės. Pačios erkės šunims nėra pavojingos. Pavojingas pirmuonis, kuriuo kartais būna užsikrėtusios erkės. Ta pirmuonių rūšis vadinasi „babezia“. Pagal pirmuonių pavadinimą liga vadinama babezioze.
– Juk šuo laksto visur… Kokių vietų pavasarį reikėtų vengti?
– Erkių galima sutikti visur žolėje, tačiau ypač daug jų senoje, nešienautoje pievoje. Įprastai šuo uostinėja žemę palenkęs galvą ir čia pirmiausia patenka erkės. Ant galvos dažnai būna trumpiausi plaukai ir erkėms lengviausia pasiekti odą. Susirgus mylimam gyvūnui žmonės išleidžia didelius pinigus vaistams. Išvengti erkių įkandimo pasekmių galima labai paprastai, – laiku atlikus vakcinaciją.
– Išvardinkite nors kelis veterinarijos gydytojo profesijos pliusus.
– Beveik kiekvieną dieną gali pabendrauti su daugybe skirtingų žmonių. Kiekvieną dieną gali patirti vis naujų įspūdžių. Kai pasiseka išgydyti gyvūną, tada, kaip ir atlikus kiekvieną gerą darbą, patiri gerų emocijų.
– Primenu dar vieną pliusą. Užsiimdamas individualia praktika esi pats sau viršininkas…
– Taip, kai ir visi, kurie užsiima privačiu verslu. Iš vienos pusės žiūrint, tai – didelis pliusas, o iš kitos pusės – reikalauja daug pastangų. Savo darbe reikia būti tolerantiškam ir taktiškam. Nenuvilti žmogaus, nes tada paprasčiausiai prarasi klientą. Prisimenu kolūkio laikų sistemą. Galima buvo nekreipti per daug dėmesio į darbo kokybę, privalėjai nori nenori gydyti tik tau priskirtus gyvulius. Fermose gyvuliai buvo lyg ir niekieno arba visų bendri, o žmonės dėl savo asmeninių gyvulių problemų vis vien neturėdavo kur kitur kreiptis. Dabar pats sau reguliuojiesi darbą, tačiau privalai būti ir atsakingas už jį. Manau, kad dar vienas „pliusas“ – nenormuota darbo diena. Savo asmeninio laiko susiplanuoti neįmanoma. Juk gyvuliukas suserga ne tik darbo dienomis. Serga ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Taip ir lauk skambučio, kad ir per Velykas ar per Kalėdas… Net savo gimtadienio gerai atšvęsti negalima. Paprastai problemų švenčių dienomis atsiranda dar daugiau nei paprastą dieną.
– Vis dėlto kaime pagrindinis veterinaro darbas – stambiųjų raguočių gydymas. Juk tai nelabai švarus ir sunkus darbas…
– Taip, sutinku, sunkus darbas, ypač karvei veršiuojantis. Kartais karvė pati apsiveršiuoja, o kartais reikia padėti, – imtis griežtų ir gana šiurkščių metodų. Žinau atvejų, kai žmonės savo karvėms sėkmingai apsiveršiuoti padėdavo su kartimi, naudodami ją kaip svertą, ir net su traktoriaus pagalba…
– Veterinarijos gydytojo atlyginimas yra…
– Praktiškai užtenka… Į pinigus reikia žiūrėti šiek tiek iš filosofinės pusės. Liaudies išmintis sako, kad visų pinigų neuždirbsi. Tik kartais žmonės šią mintį dar ir pratęsia: „Visų pinigų neuždirbsi, dalį vis tiek teks pavogti.“ Dar blogiau, kai taip galvoja „viršūnėlės“. Dėl to ir kyla visos mūsų bėdos. Šiaip tai yra veterinarijos paslaugų įkainiai. Bet… jeigu tektų verstis tik veterinarijos praktika, tai praktiškai būtų sunku pragyventi. Tenka užsiimti papildoma veikla – gyvulių sėklinimu. Kai vienas prie kito prisideda, ir duonai užtenka…
– Kažkuriame mūsų dienraštyje lyg ir mačiau reklamą, kad gyvūnų šeimininkams suteikiamos naujos paslaugos, – dantų plombavimas. Kas tai, gal kokie juokeliai?
– Mačiau ir aš tokią reklamą. Karvėms tokia paslauga, manau, dar ilgai bus nereikalinga, o kadangi aš daugiau susiduriu su stambiaisiais, tai net nesidomėjau šiuo klausimu. Sunku būtų ką nors protingo ir pasakyti… Matyt, tuo gali užsiimti tik šunų ir kačių mylėtojai, gyvenantys mieste. Gal kamuojami nuobodulio, gal turi daug atliekamų pinigų ir nebežino, kur juos dėti. Manau, kad geriau būtų tuos pinigus paaukoti kokio nors neturtingo senolio dantų gydymui. Juk tokių Lietuvoje dauguma…
– Norėčiau, kad šiandien trumpam pabūtumėte, sakykime, kokiu nors ministru veterinarijos klausimais. Kaip jums atrodo, kokie svarbiausi būtų jūsų uždaviniai?
– Manęs visai nevilioja ministro perspektyva, tuo labiau – „kokio nors“… Jeigu kalbėtume rimtai, tai tų uždavinių daug, tačiau manau, kad svarbiausia būtų stengtis apsaugoti gyvūnus nuo ligų, o ne jau susirgusius gydyti. Tam reikia nuolatinio profilaktinio darbo. Tai – gyvulių vakcinavimas, higienos normų laikymasis. Jeigu žmogus pasiryžta laikyti katę ar šunį, reikia reguliariai tvarkyti gyvūno guolį, siurbti minkštuosius baldus, kilimus…
– Daugelio specialybių žmonės privalo nuolat tobulinti savo žinias. Jūs užsiimate privačia praktika. Vadinasi, ką noriu, tą darau, juk niekas neliepia „šviestis“…
– Taip nėra. Kiekvienais metais turime išklausyti mažiausiai 25 valandas kursų. Juos galima susirasti internete. Dažniausiai „šviestis“ tenka Kaune arba Vilniuje. Tai daryti reikia nuolat, nes kas dvejus metus reikia pratęsti licenciją. Jos niekas nepratęs, jeigu nebūsi išklausęs tam tikro skaičiaus valandų kursuose.
– Papasakokite apie save ir apie savo šeimą.
– Mano gimtinė – miškingas Varėnos kraštas, Jurgiškių kaimas netoli Matuizų. Į Širvintų rajoną atvažiuoti pasiryžau baigęs Buivydiškių žemės ūkio mokyklą. Pradžioje dirbau Buivydžiuose, netoli Kiauklių, nuo 1975 metų gyvenau ir dirbau Mančiušėnuose, o vėliau persikėlėme į Gelvonus. Žmona Elena kilusi iš Sedūnų kaimo šalia Bagaslaviškio. Sūnus Mindaugas, duktė Asta, anūkė Enrika ir anūkas Martynas – štai ir visa mūsų šeimyna.
– Kokiais keliais pakliuvote į Sedūnus?
– Tai, kad Elena į Mančiušėnus pasipiršti pirma atvažiavo… (Šiems žodžiams griežtai paprieštaravo žmona Elena ir po jų nutarė taip pat dalyvauti mūsų pokalbyje… – aut. past.)
– Gal teko gydyti kokį egzotinį šiltųjų kraštų gyvūną?
– Neteko. Man gyvenime užteko ir mūsų kraštų gyvūnų. Tiesa, tarybiniais laikais apie 1978 metus buvau komandiruotėje Kazachstane. Ten stepėse mačiau labai daug simpatiškų smėlio spalvos starų („suslikų“), tačiau jų gydyti neteko. Jie ten greičiau kenkėjai. Buvo toks laikotarpis, kada ketverius ar penkerius metus iš Lietuvos važiuodavo penkiasdešimt veterinarijos gydytojų. Ten būdavome tris mėnesius. Grupė būdavo suskirstoma po tris žmones ir jiems priskiriama tam tikra teritorija. Gyvendavome aūluose. Iš jų veždavo apie 70 kilometrų į stepes, ten gaudydavome galvijus, imdavome kraują, vakcinuodavome. Suvarydavo į užtvaras po kelis šimtus galvijų.
– Pabaigai užduosiu tokį paprastą klausimėlį: „Ką daryti, kad Lietuvoje žmonėms būtų geriau gyventi?“
– Iš tiesų paprastas klausimas, į kurį labai lengva atsakyti, – reikia kurti žmonėms darbo vietas. Na, jeigu dar sąžiningai mokėtume mokesčius, išnaikintume korupciją… Visi tai puikiai supranta, tik kažkodėl reikalai stovi vietoje. Valdžioje vis tie patys veidai, o jeigu pasirodo nauji, tai greitai taip pat užmiega…
– Sekmadienį – pakartotiniai Prezidento rinkimai. Įdomu, kuriam kandidatui atiduosite savo balsus?
Abu vienbalsiai: – Mes palaikome Balčytį… Turime savo nuomonę apie dabartinės Prezidentės politiką, galima būtų apie tai daug šnekėti, tačiau kas iš to?… Palaukime balsavimo rezultatų.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Reklama: shop.greitojizirafa.lt
darbietis