Skaityta:
607
Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo kariai savanoriai iš įvairių Lietuvos kampelių. Vienas jų – Jonas Snabaitis, išgarsėjęs kovodamas lenkų fronte ties Širvintomis ir Giedraičiais, už narsą ir pasiaukojimą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis vyras net kelis kartus pačiais atsakingiausiais ir pavojingiausiais Tėvynei momentais kilo į kovą su priešais.
1919 metų pavasarį Jonas Snabaitis buvo paskirtas į Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ą pėstininkų pulką. Pateko į 9-ąją, kovose su bolševikais pasižymėjusią kuopą. Kariavo ties Meškuičiais, Šiauliais ir Radviliškiu. Nugalėti bermontininkai spruko į savo kraštą, kovos laikinai nurimo, o 4-asis pėstininkų pulkas išvyko į frontą prieš lenkus, vėliau – poilsio į Kauną. Jonas, ištarnavęs vienerius metus kariu savanoriu, sakėsi pareigą atlikęs ir pasiprašė į atsargą. Išvyko pas tėvus. Tačiau 1920 metų rudenį, niekieno neraginamas, tik jausdamas pareigą, jis vėl paliko namus ir išvyko…
4 – asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas kovėsi su lenkais ties Skėteriais… „Vieną rytą 9 kuopos bare pasirodė senai matytas karys. Prisiartino. Prieš viršilą atsistojo Jonas ir pranešė apie savo atvykimą. Viršilai paklausus iš kur jis atsirado, atsakė: „Išgirdau, būdamas namie, kad lenkai puola Lietuvą, pasiėmiau savo šautuvą ir štai atvykau Gaila, nespėjau atvykti padėti jums ginti Vilnių, nes pėsčias iš namų iki čia atėjau. Namie nenurimau, nes snausti negalima.“ (Čia ir toliau – ištraukos iš 1936 m. kovo 12 d. Lietuvos kariuomenės savaitraštyje„Karys“ išspausdintų prisiminimų „Kurio gyslose žemaičių kraujas teka“, kuriuos užrašė kap. Alfonsas Antanaitis, kalba netaisyta)
Jonas buvo paskirtas žvalgų būrelio vadu. „Narsumu ir sumanumu retai jam kas kuopoj teprilygo. Jo darbai buvo žinomi visam pulke. Jo krūtinę puošė narsumo ženklas Vyties Kryžiaus ordinas. Baigėsi kovos. Lenkų veržimasis buvo sulaikytas ir prievarta lietuviams padarytos paliaubos. Vilnius liko neatvaduotas.“ Jonas Snabaitis vėl pasiprašė į atsargą ir 1921 m. gegužės pradžioje išvyko iš pulko.
1922 m. lenkai, organizavę partizanų būrius, iš pasalų pradėjo puolimus ties Širvintomis ir Giedraičiais. „Jonas vėl meta namus ir pastoja į partizanų būrį, kuris buvo susiorganizavęs saugoti Širvintus ir Giedraičius nuo lenkų užėmimo. Čia vėl lieka vadu visose kautynėse žvalgų būreliui. Jo narsumas ir pasišventimas savo pareigoms rodomas pavyzdžiu visiems kareiviams. Paskutinėse kautynėse su lenkų partizanais ties Širvintais 1923 m. vasario mėn. nuo jo taiklaus šūvio žuvo lenkų partizanų vadas Sartonas-Virbalis.“
1923 m. gegužės mėn. būrio nebeliko, ir Jonas Snabaitis vėl patraukė savais keliais, sakydamas: „Ką darysiu ir kam aš reikalingas, kur negresia pavojus. Mano vieta ten, kur kulkos zvimbia, kur Tėvynei pagalba, reikalinga. Aš atvyksiu vėl, kada tauta bus pasiruošusi j Vilnių…“
2015 m. liepos 19-ąją Gražiškiuose (Vilkaviškio r.) per Šv. Vincento Pauliečio atlaidus buvo pagerbti šio krašto savanoriai. Prie miestelio centre esančio paminklo atidengtos jiems skirtos paminklinės lentos. Viena iš tų atminimo lentų skirta septyniems savanoriams, kurie buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus kavalieriaus ordinu. Tarp jų – ir Jonui Snabaičiui, kovojusiam mūšiuose ties Skėteriais, Širvintomis ir Giedraičiais.
suduvis.lt nuotr.
Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo kariai savanoriai iš įvairių Lietuvos kampelių. Vienas jų – Jonas Snabaitis, išgarsėjęs kovodamas lenkų fronte ties Širvintomis ir Giedraičiais, už narsą ir pasiaukojimą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis vyras net kelis kartus pačiais atsakingiausiais ir pavojingiausiais Tėvynei momentais kilo į kovą su priešais.
1919 metų pavasarį Jonas Snabaitis buvo paskirtas į Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ą pėstininkų pulką. Pateko į 9-ąją, kovose su bolševikais pasižymėjusią kuopą. Kariavo ties Meškuičiais, Šiauliais ir Radviliškiu. Nugalėti bermontininkai spruko į savo kraštą, kovos laikinai nurimo, o 4-asis pėstininkų pulkas išvyko į frontą prieš lenkus, vėliau – poilsio į Kauną. Jonas, ištarnavęs vienerius metus kariu savanoriu, sakėsi pareigą atlikęs ir pasiprašė į atsargą. Išvyko pas tėvus. Tačiau 1920 metų rudenį, niekieno neraginamas, tik jausdamas pareigą, jis vėl paliko namus ir išvyko…
4 – asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas kovėsi su lenkais ties Skėteriais… „Vieną rytą 9 kuopos bare pasirodė senai matytas karys. Prisiartino. Prieš viršilą atsistojo Jonas ir pranešė apie savo atvykimą. Viršilai paklausus iš kur jis atsirado, atsakė: „Išgirdau, būdamas namie, kad lenkai puola Lietuvą, pasiėmiau savo šautuvą ir štai atvykau Gaila, nespėjau atvykti padėti jums ginti Vilnių, nes pėsčias iš namų iki čia atėjau. Namie nenurimau, nes snausti negalima.“ (Čia ir toliau – ištraukos iš 1936 m. kovo 12 d. Lietuvos kariuomenės savaitraštyje„Karys“ išspausdintų prisiminimų „Kurio gyslose žemaičių kraujas teka“, kuriuos užrašė kap. Alfonsas Antanaitis, kalba netaisyta)
Jonas buvo paskirtas žvalgų būrelio vadu. „Narsumu ir sumanumu retai jam kas kuopoj teprilygo. Jo darbai buvo žinomi visam pulke. Jo krūtinę puošė narsumo ženklas Vyties Kryžiaus ordinas. Baigėsi kovos. Lenkų veržimasis buvo sulaikytas ir prievarta lietuviams padarytos paliaubos. Vilnius liko neatvaduotas.“ Jonas Snabaitis vėl pasiprašė į atsargą ir 1921 m. gegužės pradžioje išvyko iš pulko.
1922 m. lenkai, organizavę partizanų būrius, iš pasalų pradėjo puolimus ties Širvintomis ir Giedraičiais. „Jonas vėl meta namus ir pastoja į partizanų būrį, kuris buvo susiorganizavęs saugoti Širvintus ir Giedraičius nuo lenkų užėmimo. Čia vėl lieka vadu visose kautynėse žvalgų būreliui. Jo narsumas ir pasišventimas savo pareigoms rodomas pavyzdžiu visiems kareiviams. Paskutinėse kautynėse su lenkų partizanais ties Širvintais 1923 m. vasario mėn. nuo jo taiklaus šūvio žuvo lenkų partizanų vadas Sartonas-Virbalis.“
1923 m. gegužės mėn. būrio nebeliko, ir Jonas Snabaitis vėl patraukė savais keliais, sakydamas: „Ką darysiu ir kam aš reikalingas, kur negresia pavojus. Mano vieta ten, kur kulkos zvimbia, kur Tėvynei pagalba, reikalinga. Aš atvyksiu vėl, kada tauta bus pasiruošusi j Vilnių…“
2015 m. liepos 19-ąją Gražiškiuose (Vilkaviškio r.) per Šv. Vincento Pauliečio atlaidus buvo pagerbti šio krašto savanoriai. Prie miestelio centre esančio paminklo atidengtos jiems skirtos paminklinės lentos. Viena iš tų atminimo lentų skirta septyniems savanoriams, kurie buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus kavalieriaus ordinu. Tarp jų – ir Jonui Snabaičiui, kovojusiam mūšiuose ties Skėteriais, Širvintomis ir Giedraičiais.
Parengė Aldona Bareckienė
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
