Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjui doc. dr. Gintautui Vėliui gerai pažįstamas kiekvienas Kernavės archeologinės vietovės muziejaus eksponatas.
„Širvintų kraštas“ straipsnyje apie sėkmingai užbaigtą projektą „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“ minėjo muziejaus po atviru dangumi – Skanseno įrengimą. Visi rakandai, papuošalai bei darbo įrankiai į šį viduramžių miestą – muziejų atkeliavo tik archeologų dėka. Apie archeologinius kasinėjimus kalbamės su valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėju doc. dr. Gintautu Vėliumi.
– Kada Kernavėje pradėti archeologiniai kasinėjimai?
– Kernavėje archeologai darbuojasi jau nuo 1979 metų. Patys kasinėjimai vyksta sezoniškai – vasarą. Darbus pradėjo Vilniaus universiteto archeologai, o pastarąjį dešimtmetį kasinėjimus vykdo Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologai. Be to, praktikas atlieka Vilniaus universiteto archeologijos specialybės studentai.
– Archeologiniai kasinėjimai Kernavėje vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, todėl logiška manyti, kad čia jau nebėra ką ir veikti…
– Iš pirmo žvilgsnio taip ir turėtų atrodyti. Archeologai Kernavėje darbuojasi jau 36-erius metus, jau atidaryta nauja ekspozicija. Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad per šiuos visus metus yra ištirta tik 2 procentai paminklinės kultūrinio rezervato teritorijos, o 98 procentai tų vertybių dar slypi po žeme. Šie skaičiai atspindi archeologų darbo tempus, kurie sąlygoti kruopštumo. Kiekvieną sezoną mes ištiriame tik nedidelį žemės plotelį, stengdamiesi gauti maksimumą mus dominančios informacijos. Archeologijoje skubėti negalima.
– Įdomu sužinoti, kaip laikui bėgant pakito archeologijos tyrimai Kernavėje? Kokius instrumentus ar prietaisus savo darbe naudoja archeologai? Buldozeriai, kaip suprantu, nenaudojami?
– Suprantate teisingai, nors ir buldozeriai kartais tampa „atradėjais“. Pavyzdžiui, 1986 metais, vykstant melioracijos darbams Pajautos slėnyje, buvo aptiktas garsusis Kernavės viduramžių miestas. Tik po to jau prasidėjo kruopštūs archeologų tyrinėjimai mentelėmis ir šepetėliais. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 metais įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Viena iš įrašymo priežasčių buvo ta, kad Kernavėje ištirta labai maža dalis teritorijos, nes kitu atveju šis objektas archeologiniu požiūriu jau prarastų savo vertę, tiesiog nebebūtų ką saugoti. Ši archeologinė vietovė dar ir tuo įspūdinga, kad joje aptikta įvairių istorinių laikotarpių paminklų. Kernavė – ne tik viduramžių pirmoji Lietuvos sostinė. Pasitraukus ledynams į šią vietą žmonės atkeliavo ir čia įsikūrė dar prieš 13 tūkstančių metų. Nuo to laiko gyvenimas šioje vietovėje niekada nebuvo nutrūkęs. Šiais laikais stengiamasi kuo mažiau kasti, kuo mažiau naudoti destruktyvius tyrimo metodus. Šiandien galime pasinaudoti ir 21 amžiaus technologijomis, leidžiančiomis pažvelgti į tai, kas yra po žeme, jos net nekasant, o panaudojant radarus, magnetometrus, detektorius. Šių prietaisų dėka galime nuskenuoti giliau žemėje slypinčias archeologines vertybes, dėl to daug lengviau planuoti tolesnius vietovės tyrinėjimus.
– Ar teisingai sakoma, kad archeologams Pajautos slėnis – palanki vieta?
– Taip, nes daugelis rastų objektų yra gerai išsilaikę. 1390 metais kryžiuočiai Kernavę sudegino, nuo to laiko miesto didybė jau neatsikūrė. Tai viduramžių miestą apsaugojo nuo vėlyvesnių suardymų. Pajautos slėnyje yra aukšti gruntiniai vandenys, o kai nėra sąlyčio su deguonimi, tada gerai išlieka organinės kilmės artefaktai. Todėl Kernavės viduramžių miesto liekanos yra gerai išsilaikiusios iki mūsų dienų. Medinių sienojų, kaulinių, raginių dirbinių liekanų pagrindu atkurtas viduramžių miesto fragmentas. Pirmieji lankytojai tokį muziejų po atviru dangumi, vadinamąjį Skanseną, galės aplankyti jau gegužės mėnesį.
– Daugelis žmonių mano, kad archeologo darbas baigiasi, iškastą daiktą padėjus ant lentynos…
– Kasinėjimai archeologams – labai svarbus dalykas, tačiau tai tik pirmas žingsnis jų darbuose. Toliau su atrasta medžiaga yra atliekami sudėtingi ir brangiai kainuojantys tyrimai, pavyzdžiui, į Poznanės universiteto laboratoriją siunčiami anglies pavyzdžiai, kur radioaktyviosios anglies metodu nustatomas tyrinėto objekto amžius. Tiriamos aptiktos žiedadulkės, įvairiausios sėklos, kurios leidžia pasakyti, ką to meto žmonės valgė, kokias maistines kultūras augino. Egzistuoja daug tyrimų, kurie suteikia mums pakankamai informacijos kasant mažai. Be šių darbų, artefaktą reikia interpretuoti. Čia įeina moksliniai straipsniai, publikacijos, kuriuose radinys datuojamas, aprašomas, įvairiomis formomis pateikiamas visuomenei. Pavyzdžiui, juk įvairių ekspozicijų mokslinės idėjos kyla iš archeologų…
– Ar dauguma atrastų daiktų pagaminti tik Kernavėje, ar atkeliavę iš kitų kraštų?
– Žiūrint apie kokią epochą kalbėtume. Kernavėje žmonės gyveno pradedant akmens amžiumi ir baigiant istoriniais laikais. Ikiistorinėse epochose Kernavės archeologinė medžiaga atspindi rytų Lietuvos regiono raidą, vienoje koncentruotoje vietoje – būtent Kernavėje matome viso regiono informaciją. Viduramžiais Kernavė buvo vienas iš pirmųjų miestų Lietuvoje, kuriam buvo būdinga daugiatautė ir daugiakonfesinė sudėtis. Kartu gyveno ir vietiniai pagonys, ir pirkliai bei amatininkai, atkeliavę iš kitų kraštų. Kernavėje gyveno didysis kunigaikštis, vadinasi, čia virė gyvenimas, klestėjo prekyba. Archeologinę to meto medžiagą sudaro ir vietinės kilmės produkcija, ir pirklių atvežta iš kitų šalių. Nereikėtų užmiršti ir karo grobio, juk 12-13 amžiais lietuviai vos ne kiekvienais metais tiek į vakarus, tiek į rytus vykdė grobiamuosius žygius. Užgrobtas turtas keliavo į kunigaikščio aplinką, būtent į Kernavę. Sunku pasakyti, kokia dalis tų „svetimų“ daiktų atkeliaudavo prekybos būdu, o kokia karo. Radinių rasta ir iš tolimesnių šalių. Centriniame Aukuro kalne aptiktos stiklo taurės, išrašytos arabiškais rašmenimis, pagamintos Sirijos miestuose Damaske, Alepe. Rasta švininė plomba su sparnuotojo liūto ženklu, matyt, plombuodavo šilko ritinius iš Venecijos.
– Kokie archeologų planai ateinančią vasarą?
– Norėtume aptikti dar nežinomus archeologinius objektus. Pavyzdžiui, šioje tyrinėjamų kultūrų grandinėje žinome, kur ir kaip laidojo mirusiuosius ankstyvajame geležies amžiuje, tačiau išlieka paslaptis, kur gyveno to meto žmonės. Turime gyvenviečių kultūrinius sluoksnius po Kristaus gimimo, tačiau neturime kapinynų. Dar vis trūksta tų dėmenų, kuriuos aptikus turėtume visą Kernavės priešistorės vaizdą. Tam tikslui pasiekti naudojame jau minėtus geofizikinius prietaisus, o aptikę objektą po žeme, vykdome minimalius archeologinius kasinėjimus.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Kernavė nuo seno domino ekskursantus. Vienu pirmųjų ir garsiausių galima būtų laikyti Liudviką Kondratovičių (Vladislovą Sirokomlę), kuris 19 a. viduryje dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos veikloje, lankėsi Kernavėje ir Čiobiškyje, kasinėjo piliakalnius ir pilkapius, ieškojo archeologijos radinių, tai aprašė. Kernave labiau imta domėtis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tvirtėjant tautiškumo idėjoms. Palei demarkacijos liniją atsidūrusi senoji Lietuvos sostinė tapo savotišku traukos centru pilietinėje kovoje dėl atplėšto Vilniaus krašto, čia lankydavosi patriotiškai nusiteikęs jaunimas. Šioje nuotraukoje užfiksuota viena ankstyvųjų ekskursijų į Kernhavę. Prie senojo pradžios mokyklos pastato - Musninkų valsčiaus mokiniai su mokytojais. Priekyje stovintis berniukas laiko Lietuvos valstybinę vėliavą. Nuotrauka daryta 1924 metais (Iš Ukmergės kraštotyros muziejaus fondo. limis.lt).
