Širvintose pergalės nepasiekęs lenkų poetas apdovanojimą pelnė kare su bolševikais

Vladislavas Bronevskis 1919 metais.

Mūsų šalyje tikrai nedaug kam žinoma, kad garsus XX a. lenkų poetas Vladislavas Bronevskis (Władysław Broniewski, 1897-1962) yra lankęsis Širvintose, o mūsų krašte patirti išgyvenimai surado vietos jo kūryboje.

Ilgą laiką buvo nutylima, o gal specialiai neafišuojama, kad jaunystėje Vladislavas Bronevskis tarnavo Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenėje veikusiame lenkų maršalo Jozefo Pilsudskio legione, paskui dalyvavo kariniuose lenkų susirėmimuose su bolševikais ir lietuviais. Galbūt tą istorinį „nutylėjimą“ sustiprina ir tas faktas, kad per Antrąjį pasaulinį karą Bronevskis tarnavo generolo Vladislavo Anderso daliniuose. Šios sovietų leidimu suburtos karinės pajėgos vėliau tapo provakarietiškos ir socialistinėje Lenkijos Respublikoje paprasčiausiai ignoruotos.

Vladislavas gimė Plocke. Sulaukęs aštuoniolikos, 1915 metais jis įstojo į Pilsudskio legionus, 4-ojo pėstininkų pulko sudėtyje dalyvavo kare, turėjo „Ereliuko“ („Orlik“) slapyvardį. 1917 metais lenkams masiškai atsisakius prisiekti ištikimybę Vokietijos valstybei, kartu su kitais šio pasipriešinimo dalyviais buvo internuotas. Ištrūkęs iš belaisvių stovyklos, eksternu išlaikė baigiamuosius mokyklos egzaminus ir įstojo į Varšuvos universitetą, tuo pačiu metu dalyvavo 1914 metais įkurtos Lenkijos karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa arba sutrumpintai – POW) veikloje.

Vladislavo Bronevskio dienoraščio viršelis.

1919 metais Vladislavas buvo komandiruotas į Vilnių, kur tapo jaunesniuoju leitenantu šauktinių mokykloje. Kaip galima suprasti, čia ėjo gana atsakingas pareigas, tarnybos reikalais lankėsi Širvintose, kur kurį laiką gyveno ir greičiausiai vadovavo vietos valdžios institucijai. Gaila, kad tiksliau apie tas pareigas neužsimenama.

Naivus romantikas neužkariavo širvintiškės Vandos širdies

1984 metais Lenkijoje buvo išleistas 1918-1922 metais rašytas Bronevskio dienoraštis. 351 puslapio knygoje yra įrašų, kuriuose minimos Širvintos.

1920 metai. 2 divizijos 4 pulko jaunesnysis leitenantas Vladislavas Bronevskis (dešinėje).

Apskritai šis dienoraštis sukėlė nemažą susidomėjimą, kadangi atskleidė mažai žinomą poeto pusę. Pasirodo, Vladislavas Bronevskis jaunystėje ne mažiau pasižymėjo lengvomis ir greitomis pergalėmis meilės mūšiuose, o kelios jo sutiktos moterys (viena – Varšuvos prostitutė Stasia, kita – Širvintose į akį kritusi mergina) padarė didelę įtaką ne tik sveikatai (Ukrainoje buvo „apdovanotas“ gonorėja), bet ir vėlesnei Vladislavo Bronevskio kūrybai. Kritikai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje poetas patyrė nemažą dvasinį sukrėtimą, kadangi pirmą kartą buvo atstumtas moters, kuriai simpatizavo.

Nors tuose dviejuose dienoraščio įrašiuose, kuriuos pavyko aptikti viešai publikuojamus, nedaug duomenų apie to meto Širvintų gyvenimą, jie labiausiai įdomūs savo autentiškumu.

„1919 metai rugpjūčio 18 diena

Pastaruoju metu nerašiau čia apie dalykus, su kuriais kasdien susidurdavau, kurie mane domino mažiau nei kiti dalykai – vis dėlto ką nors apie tai reikia.

„Mylėjo, gėrė, politikavo“, - dažnai yra sakoma apie bohemišką gyvenimą mėgusį poetą. Maždaug taip Vladislavas Bronevskis turėjo atrodyti gyvendamas Širvintose.

Pastarąjį mėnesį kompanijoje vyravo labai įtempti santykiai: Piekos (Piękoś) pradėjo gerti ir linksmintis, išdavė kompaniją; tuo metu Jaševič (Jaszewicz) vogė, kiek tik tilpo, o kompanija vis labiau byrėjo. Pareigūnams pareikalavus, Jaševič (Jaszewicz) buvo pašalintas dar prieš paskutinį kartą susikompromituodamas. Netrukus po to Piekos (Piękoś) turėjo važiuoti atostogauti, tačiau tam sutrukdė Novickis (Nowicki), kuris tarnybiniu būdu ėmė spręsti visus piktnaudžiavimo atvėjus. Išaiškėjo, kad buvo grobstomas užmokestis, tai pat paaiškėjo Piekosio (Piękosia) aplaidumas arba kaip Novickis (Nowicki) manė – nesąžiningumas. Šiuo atveju mūsų su Henriku [Nowickim] nuomonės išsiskyrė, aš maniau, kad Piekos (Piękoś) nėra tiesiogiai nesąžiningas, kad viso to priežastis yra įgimtas lengvabūdiškumas, kuris dėl žemo inteligentiškumo sukėlė tokias siaubingas pasekmes.

Vis dėlto šiems klausimams ištirti paskirta komisija išsprendė juos atsižvelgdama į mano prielaidas. Už aplaidumą Piekos (Piękoś) sulaukė drausminės nuobaudos ir papeikimo, neteko kompanijos vadovo posto – jo pareigas perėmiau aš.

Vokiečių belaisvių stovykloje. Vladislavas - antras iš dešinės. 1917 metai.

Tuo metu išvykome į Širvintas, kur maždaug dešimt dienų nuobodžiaujame. Būdamas kompanijos vadovu mėginu įvaldyti apskaitą ir kanceliariją. Be to, darbo čia nedaug ir nuo ryto iki vakaro galima nuobodžiauti. […]

Šiame kaip dešra ilgame ir nuo pasaulio lentomis atskirtame miestelyje jaučiuosi kaip kalėjime, todėl kaip kalinys į kitą vietą persikeliu tik vaizduotėje. […]

Čia, Širvintose, mėginau apeliuoti į Vandos (Wandzi) dorybę, bet irgi veltui.

Be to, man nuobodu […]“

„Kompanija“ greičiausiai buvo kuopa

Vladislavas Bronevskis savo dienoraštyje mini apie kažkokios kompanijos reikalus. Beveik nekyla abejonių, kad taip jis vadina lenkų kariuomenės kuopą, kuri tuo metu buvo dislokuota Širvintose.

Vladislavas Bronevskis (viduryje) su tarnybos draugais. 1916 metai.

Kaip jau minėjome, poetas dalyvavo POW veikloje. Šios organizacijos veikėjai to meto Lietuvoje buvo vadinami „poeviakais“. Kaip teigiama internetinėje enciklopedijoje „Wikipedia“, Lietuvoje POW pradėjo veikti 1918 metų pabaigoje. Iš pradžių ji buvo pavaldi organizacijos Suvalkų apygardai, o 1919 metų gegužę buvo įkurta POW Kauno apygarda, pavaldi Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo 2-ojo skyriaus Vilniaus poskyrio viršininkui M. Košciatkovskiui. Apygardą sudarė 13 apskričių organizacijų. 1919 metų rugpjūtį organizacijai priklausė apie 400 narių. Iš pradžių POW Lietuvoje verbavo savanorius į Lenkijos kariuomenę ir juos mokė, ėmėsi žvalgybinės, propagandinės veiklos. 1919 metų vasarą pradėta rengti perversmą, siekiant suformuoti Kaune prolenkišką vyriausybę, kuri sutiktų sudaryti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą. Perversmas turėjo įvykti 1919 metų rugpjūčio 29-osios naktį. Tą pačią naktį lietuvių karininkai, gavę žvalgybos žinių ir remiami šaulių, suėmė dalį organizacijos narių. Iki 1919 metų rugsėjo mėn. pabaigos dauguma Kauno apygardos vadovų buvo suimti, surastas POW archyvas, organizacija panaikinta.

Širvintų krašte POW daugiausia veikė skleisdama lenkišką agitaciją, ragindama apylinkes jungtis prie Lenkijos, nepaklusti lietuviškai valdžiai. 1919 metų vasarą Širvintose buvo dislokuota apie 80 lenkų kariškių, kurie iš pradžių palyginti taikiai sugyveno su miestelyje taip pat dislokuotu Lietuvos kariuomenės būriu. Dėl POW ardomosios veiklos pašlijo lietuvių ir lenkų santykiai. Ruošdamiesi rengiamam perversmui Lietuvoje, lenkai į Širvintas iš Maišiagalos atsiuntė šturmo kuopą („sturmowa kompania“), kurios vadu, kaip galima suprasti iš dienoraščio, buvo POW veikloje dalyvavęs Vladislavas Bronevskis.

O štai kitame dienoraščio įraše – visai kitokios nuotaikos. Kaip galima suprasti, mergišius pagaliau buvo apdovanotas vienos vietos gražuolės dėmesiu.

„1919 metai rugsėjo 18 diena

Maždaug savaitę gyvenu kažkokioje nuostabioje apatijoje, išgyvenu, ko gero, maloniausias akimirkas gyvenime. Moteris išlaisvino mano slapčiausias svajones ir patenkino visus troškimus. Tačiau pradėkime nuo pradžių.

Vieną kartą mažo miestelio širvintiškis gydytojas K […] paminėjo, kad atvažiavo jo mylima dukterėčia, „mano brangiausia Pipcia“. Ir iš tikrųjų ji atvyko. Tuomet dvi dienas buvau Vilniuje. Kai grįžau, pasidavė du lietuviai su arkliais, iš kurių vieną turėjau pasiimti sau. Šį arklį atidaviau Bukovskiui (Bukowskiemu) ir įsiutęs, kad negrįžta, išėjau pasitikti. Kicinskio (Kicińskiego) lydima ant mano arklio sėdėjo „Pipcia“.

Poetas - Anderso armijos žurnalistas.

Pipcios, t.y. ponios Zofijos (Zofii) Dž […], kažkur dingusio armėno ar gruzino žmonos, iš K […] namų grožis padarė man gana stiprų įspūdį. Aukšta, liekna kaip anglų mis, blondinė, sugebanti viską dėvėti su įgimta elegancija. Mintyse iš karto pavadinau ją „baltoji ledi“. Pokalbis vyko smagiai ir iš karto sužadino abipusį susidomėjimą. Nuo tada susitikdavome gana dažnai. Iš pradžių jodinėdavome trise su Kicinskiu (Kicińskim), vėliau dviese. Bendraudamas su ja susidariau tam tikra nuomonę apie jos pasakišką charakterį: myli gyvenimą ir mėgsta naudotis padėtimi, niekina visas kanonizavimo sąvokas, mažai vertina netgi iliuzijas, mėgsta įtikti ir žaisti, patinka kai iš paskos seka gerbėjų eilė, bet tuo pačiu metu yra delikati ir subtili. […]

Kažkada „ledi“ prisipažino, kad mėgsta išgerti. Taigi į kišenę įsidėjau vyno butelį ir išjojome pajodinėti. Pakeliui deklamavau savo eileraščius ir bučiavau jai rankas. Laimėjau kažkokias lažybas a discretion [savo nuožiūra] ir pareikalavau, kad su manim išgertų „bruderšaftą“. Įjojome kažkur į tankumynę ir išgėrę vyno paskendome saldžiame bučinyje. Iš džiaugsmo beveik prarasdavau sąmonę. Vėliau įvyko tai, kas dažniausiai tokiose situacijose įvyksta: davėme laisvę įsiaudrinusiam kraujui…

Kupini džiaugsmo ir patenkinti temstant grįžome į Širvintas. […]“

Nuo patriotizmo iki liaupsių Stalinui – vienas žingsnis

Nors iš dienoraščio galima suprasti, kad Širvintose Vladislavas Bronevskis praleido ilgesnį laiką, mūsų miestelis paminėtas tik šiuose dviejuose įrašuose. Kilus kariniam konfliktui tarp Lenkijos ir bolševikų Rusijos, Vladislavas Bronevskis įstojo į lenkų kariuomenę, tarnavo 1-ajame pėstininkų pulke, 1920 metų rugpjūčio 22 dieną pasižymėjo mūšyje ties Baltstoge. Tai buvo vienas svarbiausių konflikto tarp Lenkijos ir „sovdepijos“ mūšių. Po pergalės prie Varšuvos lenkai puolė į rytus besitraukiančius bolševikus, kurie apsistojo Balstogės mieste. Mūšis truko visą dieną ir miestą kelis kartus užimdavo tai vieni tai kiti, kol galiausiai mieste įsitvirtino lenkai. Šiame mūšyje lenkų pajėgoms vadovavo keturi karininkai, tarp jų minimas ir Vladislavas Bronevskis. Iš viso tame mūšyje žuvo 50 lenkų ir 600 bolševikų kareivių, 200 lenkų buvo sužeisti bei 8000 bolševikų pateko į nelaisvę. Už narsą šiame mūšyje 1921 metais Vladislavas buvo apdovanotas aukščiausio Lenkijos karinio apdovanojimo – „Virtuti Militari“ („Karinio meistriškumo“) ordino – sidabriniu kryžiumi.

Su bendražygiais. Centre - poetas.

Be to, per visas Lenkijos kariuomenės kovas net keturis kartus jam buvo įteiktas „Narsumo kryžius“ („Krzyż Walecznych“). Jis taip pat buvo apdovanotas tarpukario „Lenkijos atgimimo ordino Komandoro kryžiumi su žvaigžde“ („Krzyż Komandorski z Gwiazdą Orderu Odrodzenia Polski“), gavo ir socialistinėje Lenkijoje teiktų apdovanojimų: 1949-aisiais – I klasės „Darbo vėliavos“ ordiną („Order Sztandaru Pracy“), o 1955 metais – „Liaudies Lenkijos statytojų“ ordiną („Order Budowniczych Polski Ludowej“).

„Nukrypstant į lankas“ galima pasakyti, kad apie Bronevskio žygdarbį iki šiol klaidžioja anekdotų vertos legendos. Interneto tinklalapyje polskatimes.pl pasakojama, kad Bronevskio vadovaujamos pajėgos buvo susitelkusios netoli klebonijos, kurios kunigas pavaišino karius likeriu. Temstant bolševikų kazokai puolė kleboniją. Įtartinai ant kojų stovintis Bronevskis pasileido žemyn nuo kalno tempdamas kolkosvaidį ant ratukų. „Aš juos tuoj šienausiu!“, – šaukė. Rezultato nereikėjo ilgai laukti. Pamatę atbėgantį vadą, lenkai ėmė šaukti: „Broniewski, Broniewski!“, tuo tarpu rusų kazokams pasigirdo, kad lenkai šaukia „Broniewik, broniewik!“ („Šarvuotis, šarvuotis!“). Juos išgąsdino viso skyriaus priekyje bėgantis girtas poetas su kulkosvaidžiu.

Po karo, 1922 metais, Vladislavas Bronevskis tapo rezervo kapitonu, dalyvavo Vilniuje dislokuoto 1-ojo pulko mobilizavime.

Tame pat tinklalapyje polskatimes.pl pažymima, kad jau šių mūšių metu išryškėjo poeto „kairuoliškos“ pažiūros, dėl kurių vėliau buvo susilaukta nemalonės. Vladislavas prisijungė prie nepriklausomų socialistų jaunimo asociacijos, o jo literatūrinis debiutas sutapo su Majakovskio eilėraščio „Darbininkas poetas“ (1924) vertimu komunistų žurnale „Naujoji Kultūra“ („Nowa Kultura”). Vėliau jis vertė Bloką, Jeseniną, Pasternaką.

Dažnai „proletarišku poetu“ vadinamas Vladislavas Bronevskis atvirai išsakydavo savo nepasitenkinimą Lenkijoje įsigalėjusiu kariniu režimu, 1931 metais buvo areštuotas, tačiau greitai paleistas. 1939 metais sovietams okupavus rytų Lenkiją, kurį laiką bendradarbiavo su komunistine spauda, tačiau 1940-ųjų sausį Lvove buvo areštuotas NKVD pareigūnų, 1941-aisiais pervežtas į Maskvą, kalėjo Lubiankoje, paskui Saratove. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, 1941-ųjų rudenį buvo paleistas iš kalėjimo, įstojo į buriamą Anderso armiją, 1942-aisiais išvyko į Iraną, Irake nuo vokiečių diversantų saugojo naftos telkinius, o iš ten su kitais kariais pateko į Palestiną, kur jos pagrindu buvo sudarytas Lenkų II korpusas. Paaiškėjus faktui, kad NKVD Katynėje sušaudė tūkstančius lenkų belaisvių, emigracinė Lenkijos vyriausybė kreipėsi į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, prašydama sudaryti specialią komisiją šioms žudynėms ištirti. To supykdyti sovietai 1943 metų balandį nutraukė su Lenkijos vyriausybe diplomatinius santykius, tuo pačiu generolo Anderso armija jiems tapo nepriimtina.

1944-aisiais lenkų kariai pasižymėjo kovose prie Monte Kasino (Italijoje). Tačiau Vladislavo tarp eilinių kareivių nebuvo – nuo 1943-iųjų jis buvo Jeruzalėje leisto žurnalo „Kelyje“ („W drodze“) techninis redaktorius, o 1946-aisiais po kai kurių dvejonių vis dėlto grįžo į Lenkiją, kur parašė prieštaringai vertinamą poemą „Žodis apie Staliną“ („Słowo o Stalinie“). 1950 ir 1955 metais jam už kūrybą buvo skirta Lenkijos valstybinė premija.

Parengė Gintaras Bielskis

Foto: i.w.pl; culture.pl; bi.gazeta.pl; newsweek.pl; wordpress.com