Petro Jočio pristatymas rinkėjams „Ukmergiečių balse“ prieš rinkimus į III Seimą. 1926 metai, Nr. 7.
Praėjus 90 metų galima grąžinti tai, ką ilgi metai buvo ištrynę iš Širvintų krašto istorijos. Tai, kad mūsų rajono teritorijoje yra gimęs vienas iš 1920 metų Steigiamojo Seimo narių, vėliau šio krašto žmonių išrinktas Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, šiandien absoliučiai nežinomas ar seniai pamirštas faktas.
Šis iškilus žmogus – Petras Jočys, 1894 metų rugsėjo 14 dieną gimęs netoli Kiauklių, Jusiškio viensėdyje, dabartinėje Zibalų seniūnijoje.
Oficialiuose šaltiniuose net šiandien dar teigiama, kad politikas gimė Ukmergės rajone, Šešuolių valsčiuje esančiame Jusiškių kaime. Bet tai – tik pusė tiesos, deformuotos istorijos girnose. Pirma, jokių Jusiškių nei Šešuolių apylinkėse, nei kitur Lietuvoje nėra, o keli Ukmergės rajone ir šiandien tebesantys Jusiškio kaimai gali pasigirti ne Šešuolių, o gerokai toliau esančių Taujėnų kaimynyste. Bet yra Lietuvoje dar vienas Jusiškis. Jis iki 1950-ųjų tikrai priklausė tuomet egzistavusiam Šešuolių valsčiui. Panaikinus jį, Kiauklių apylinkė su aplinkinėmis gyvenvietėmis, taip pat ir gretimai prisišliejusiu Jusiškio viensėdžiu, atsidūrė Širvintų rajone. 1954-ųjų gegužę Kiauklių apylinkė buvo panaikinta ją prijungiant prie Šešuolėlių apylinkės. Nuo 1963-iųjų Jusiškis – jau Zibalų apylinkės viensėdis. 2001 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Jusiškyje gyveno vos 1 žmogus.
Matyt, dėl to, kad Šešuoliai ir šiandien yra Ukmergės rajono dalis, kaimynams lengva ranka buvo priskirta garbė vadintis rajonu, kuriame gimė vienas aktyviausių tarpukario parlamentarų. Šiandien šią neteisybę reikėtų ištaisyti – tai mūsų, širvintiškių, politikas. Kaip svarus to įrodymas galėtų būti kad ir 1926 metais trumpai leisto laikraščio „Ukmergiečių žodis“ numerių, kuriame juodu ant balto nurodyta, jog Petras Jočys gimė Kiauklių parapijoje.
Nuo pabėgelio – iki Šiaulių apskrities viršininko padėjėjo
1924 metais Lietuvoje išleistoje knygelėje „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“ šykščiai pasakojama, kad 1894 metais gimusio Petro Jočio tėvai buvo ūkininkai. Užsimenama, kad Jočys baigė pradžios mokyklą. Kadangi netolimuose Kiaukliuose pradžios mokykla buvo įkurta tik 1918 metais, tikėtina, jog būsimasis politikas mokėsi Šešuoliuose. Ten dar 1903 metais buvo įkurta oficialioji rusiška mokykla. Ji turėjo elementorių, iš kurio mokiniai mokėsi rusiškai skaityti ir rašyti. 1909 metais Šešuoliuose buvo pastatyta nauja pradinė mokykla. Turint omenyje, kad tais laikais nebuvo griežtos amžiaus ribos, kada praveriamos mokyklos durys, galimas dalykas, kad ją kurį laiką teko lankyti ir Petrui.
Kaip teigia įvairūs šaltiniai, baigęs pradžios mokyklą Petras Jočys įstojo į Ukmergės gimnaziją, o 1915-aisiais baigė pedagoginius „Saulės“ kursus Vilniuje. I Pasaulinio karo metu Petras Jočys pasitraukė į Rusiją, Voronežą, kur pradėjo lankyti čia atkeltos Vilkaviškio gimnazijos 6-ąją klasę. Kodėl Petras atsidūrė Rusijoje? Į Voronežą buvo evakuoti keli šimtai moksleivių, kuriuos dar Vilniuje rėmė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komitetas, tad įmanoma, kad Petras Jočys buvo tarp šelpiamų moksleivių. Voroneže Martynas Yčas gavo leidimą steigti berniukų ir mergaičių gimnazijas. Tatjanos komitetas tam skyrė 100 tūkst. rublių. Berniukų gimnazija buvo atidaryta 1915 m. rugsėjo 23 d. Po trijų veiklos mėnesių mokinių skaičius išaugo iki 498. Tos gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Pranas Mašiotas, mokytojais dirbo daug iškilių visuomenės veikėjų, tarp jų – Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Marcelinas Šikšnys. Mergaičių gimnazija buvo mažesnė, joje iš pradžių mokėsi tik 96 mokinės. Į Voronežą dar buvo perkelti „Saulės“ draugijos mokytojų kursai, vadovaujami Juozo Vokietaičio. Voronežo lietuvių komitetas suorganizavo buhalterijos kursus, dvi dviklases pradines mokyklas. Vėliau ėmė veikti Jono Yčo vadovaujamas lietuvių mokytojų institutas. Voroneže buvo 10 moksleivių bendrabučių (3 mergaičių ir 7 berniukų). 1916 metų pradžioje juose gyveno 873 moksleiviai.
Besimokydamas Voroneže Petras Jočys įsitraukė į Ateitininkų veiklą.
1917 metų pabaigoje Voronežas tapo ne tik lietuvių švietimo ir kultūros, bet ir politiniu centru. Iš Petrogrado į Voronežą persikėlė draugija, ten pratęsta laikraščių „Lietuvių balsas“ ir „Vadas“ leidyba. Rusijoje bolševikams įvykdžius Spalio perversmą, įvyko lietuvių atstovų suvažiavimas, kuriame buvo aiškiai pareikštas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas ir įsteigta Lietuvių vyriausioji taryba Rusijoje. Tačiau 1918 metų vasario mėnesį Rusijos bolševikinės vyriausybės Lietuvos reikalų komisaras Vincas Mickevičius-Kapsukas, pasitelkęs radikaliai nusiteikusius moksleivius, iškratė draugijos narių namus, suėmė Martyną Yčą, Juozą Vokietaitį, kun. Julijoną Jasinską (Jasienskį) ir kt. 1918 metų vasario 28 dieną lietuvių organizacijos surengė protesto mitingą, kuriame dalyvavo apie 400 žmonių. Organizatorius, tarp kurių buvo ir Petras Jočys, bolševikų valdžia areštavo, tačiau po kelių savaičių su lietuviais bolševikais buvo susitarta dėl įkalintų lietuvių veikėjų išlaisvinimo.
1918 metų kovo 3 dieną bolševikinei Rusijai pasirašius su Vokietija separatinę Bresto taiką, atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Birželio 16 dieną iš Voronežo į Vilnių išvyko 1342 karo pabėgėliai, mokytojai ir moksleiviai, tarp kurių, tikėtina, buvo ir Petras Jočys. Kelionės tikslą jie pasiekė po dviejų savaičių.
Grįžęs į Lietuvą, Petras Jočys vėliau įstojo į steigiamą Lietuvos kariuomenę, joje išbuvo apie metus, paskui buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininko padėjėju.
Petras Jočys - Steigiamojo Seimo narys (nuotrauka iš leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“, 1924 m.)
Į Steigiamąjį Seimą išrinktas Panevėžyje
Dar 1917 metų rugsėjį Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri paskelbė, jog turi būti išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris padės pamatus naujai valstybei. Bet tik po dvejų metų, 1919-ųjų spalį, buvo priimtas Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymas. Pagal jį buvo numatytas bendras 229 mandatų skaičius, bet rinkimuose negalėjo dalyvauti želigovskininkų kontroliuojama Rytų Lietuva su Vilniumi ir Lietuvai dar nepriklausiusi Klaipėda. Rytų Lietuvai buvo numatyta skirti 108 mandatus, Klaipėdos kraštui – 9. Taigi Steigiamajame Seime, kuris buvo išrinktas per 1920 metų balandžio 14-15 dienomis surengtus rinkimus, buvo tik 112 mandatų. 59 mandatai atiteko krikščionių demokratų blokui, 29 – valstiečių sąjungai ir socialistams liaudininkams, 12 – socialdemokratams, 6 – žydams, 3 – lenkams, 1 – vokiečiams, 3 – nepartiniams.
Net 29 Seimo atstovai neturėjo 30 metų, tarp jų buvo ir krikščionių demokratų bloko iškeltas Petras Jočys, kuris Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Politikas dar tais pačiais 1920-aisiais įsitraukė į Lietuvos darbo federacijos veiklą ir iki 1934-ųjų buvo jos valdybos nariu.
Lietuvos darbo federaciją įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija kaip atsvarą kairiosioms profsąjungoms. Darbo federacija vadovavosi „krikdemų“ programa, tarp darbininkų skleidė tautiškumą ir religinę pasaulėžiūrą, propagavo įvairių visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo idėją. Organizacijai galėjo priklausyti tik lietuvių darbininkai, bet 1922-1932 metais kaip federacijos skyrius veikė šv. Juozapo draugija lenkiškai kalbantiems darbininkams.
Kaip teigia „Wikipedia“, „Lietuvos darbo federacija 1919-1926 metais aktyviai dalyvavo Seimo ir savivaldybių rinkimų kampanijose bei veikloje, jos nariai 1920-1926 m. Seime priklausė valdančiajam krikščionių demokratų blokui; socialinių ir demokratinių teisių pažadais siekė darbininkų paramos per rinkimus. Antrajame Seime darbo federacija sudarė atskirą 12 narių frakciją. Rūpinosi darbininkų socialine globa ir savišalpa, turėjo savišalpos kasų, poilsio namų. Po 1926 metų gruodžio septynioliktosios perversmo federacija kritikuodavo vyriausybę, kad ši menkai rūpinasi darbininkų reikalais, bet į opoziciją tautininkams neperėjo.“
Petras Jočys - Steigiamojo Seimo narys (iš leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“, 1924 m.)
Kandidatavo kaip mažažemių ir naujakurių atstovas
Steigiamasis Seimas veikė iki 1922-ųjų lapkričio 13-osios. Debiutavęs didžiojoje politikoje, Petras Jočys kandidatavo į Seimą ir per kitus rinkimus, šįsyk – kaip Lietuvos darbo federacijos kandidatas. „Darbiečiai“ per rinkimus pateikė Darbininkų bežemių, mažažemių ir najakurių (LDF) sąrašą.
Rinkimų į pirmąjį Lietuvos Respublikos Seimą metu Gelvonuose balsuoja I pėstininkų LDK Gedimino pulko kariai. Centre - pulko vadas Vladas Skorupskis. Ukmergės apskritis, 1922 m. spalis (nuotr. iš leidinio „Lietuvos Respublikos Seimų (...) narių biografinis žodynas“
1922 metų spalio 10-11 dienomis vykusiuose rinkimuose į I Seimą Petras Jočys kandidatavo dviejose apygardose, o buvo išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje, į kurią įėjo Utenos, Rokiškio, Zarasų ir Ukmergės apskritys.
Patekęs į I Seimą, jis nuo 1922 metų lapkričio 17 dienos buvo išrinktas Mandatų komisijos nariu, nuo 1922 metų lapkričio 28-osios – Darbo ir socialinės apsaugos, Teisių ir redakcijos komisijų nariu.
Beje, I Seimas buvo vienintelis tarpukario Lietuvoje, kuriame veikė komunistai. Jie buvo gavę 5 mandatus.
Kurį laiką buvo II Seimo pirmasis sekretorius
1923 metų gegužės 12-13 dienomis buvo išrinktas II Seimas, kuriam priklausė 79 nariai. Darbo federacija per šiuos rinkimus gavo 12 mandatų. Jie ir po 14 mandatų gavę „krikdemai“ bei Ūkininkų sąjunga II Seime sudarė Krikščionių demokratų bloką ir turėjo absoliučią balsų daugumą.
Šiuose rinkimuose Petras Jočys vėl buvo išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal tą patį Darbininkų bežemių, mažažemių ir najakurių (LDF) sąrašą. II Seime jis 1925 metų sausio 27 dieną buvo išrinktas Seimo antruoju sekretoriumi, o 1925 metų rugsėjo 24 dieną – Seimo pirmuoju sekretoriumi. II Seimo kadencijos laikotarpiu jis kurį laiką 1923-iaisiais priklausė Švietimo komisijai, 1923-1925 metais – Ekonominei komisijai, taip pat Žemės ir miškų, Darbo ir socialinės apsaugos komisijoms.
Rinkimų į III Seimą sąrašas Nr. 2, kuriame pirmuoju numeriu įrašytas Petras Jočys, 5-uoju - širvintiškis Jonas Usavičius.
Tarp atstovaujamųjų – geležinkelininkai ir tarnaitės
III Seimo rinkimuose, kurie vyko 1926 metų gegužės 8, 9 ir 10 dienomis, buvo išrinkti 92 Seimo nariai, o Petras Jočys – toje pat VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal Darbininkų bežemių, mažažemių ir najakurių, Geležinkelininkų sąjungos, Lauko darbininkų sąjungų, Tarnų, tarnaičių, bežemių ir kitų darbo žmonių sąjungų bei organizacijų (LDF) sąrašą. Iki šis Seimas buvo paleistas 1927-ųjų balandį, Petras Jočys priklausė LDF frakcijai. Jis buvo paskirtas Žemės ūkio ir miškų komisijos nariu, dirbo Seimo nario P. Raulinaičio pavaduotoju Ekonominėje komisijoje, taip pat Seimo nario K. Ambrozaičio pavaduotoju Krašto apsaugos komisijoje. Po 1926 metų gruodžio 17 dieną įvykdyto valstybinio perversmo Petras Jočys buvo išrinktas III Seimo antruoju sekretoriumi.
Nepritarė sutarčiai su Sovietų Sąjunga
Petras Jočys pasižymėjo kaip aktyvus, darbštus politikas, per visas savo kadencijas nemažai nuveikęs Lietuvos žmonių labui. 2007 metais išleistame „Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografiniame žodyne“ pateikta nemažai konkrečių darbų, kuriuos atliko ar inicijavo mūsų kraštietis.
Dar I Seime jis referavo Metinių samdymo sutarčių apmokėjimo įstatymo projektą, pateiktą LDF, nes buvo kilę daug problemų dėl markės kritimo prieš lito įvedimą. Taip pat su LDF pasiūlė Ligonių kasų įstatymą, kurio, kaip ir Steigiamojo Seimo metu, nespėta priimti. Jis referavo Pensijų išmokėjimo įstatymo sumanymą pirmojo skaitymo metu, nurodydamas, kad, įvedus nacionalinę valiutą, ankstesniais metais paskirtos darbininkų pensijos gerokai sumažėjo, todėl reikia jas sunormuoti. P. Jočys paprašė, kad LDF pasiūlytas įstatymas su Darbo ir socialinės komisijos pataisomis būtų kuo greičiau priimtas.
Petras Jočys buvo vienas iš Tautinių mažumų Lietuvoje teisių deklaracijos nuorašo, Spaudos įstatymo pakeitimo, Pradedamųjų mokyklų mokytojų kursų įstatų ir kitų projektų redaktorius. II Seime svarstant Žemės valstybinio mokesčio įstatymo projektą jis siekė, kad mažažemiams, turintiems iki 4 ha ūkius, žemės mokestis būtų minimalus, skaičiuojamas nuo gauto pelno. Tačiau šis LDF pasiūlymas nebuvo priimtas. Svarstant Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymą Petras Jočys kritikavo socialdemokratų siūlymą pakelti valstybės tarnautojų atlyginimus ir pavadino tai agitacija. Jo nuomone, atlyginimus reikia nustatyti atsižvelgiant į valstybės ekonominį gyvenimą, kad būtų pusiausvyra. Svarstant Darbininkų ordinarininkų samdymo ir atstatymo įstatymo projektą Petras Jočys išvardijo projekto trūkumus: nenumatytas karių, kurie tarnauja kariuomenėje, šeimų aprūpinimas, neišspręstas darbininkų gydymo, jų atostogų, darbo laiko klausimai. Jis pasiūlė suteikti žemės ūkio darbininkams 12 dienų per metus atostogas, parlamentarai pritarė šiam pasiūlymui. Anot Petro Jočio, tas įstatymas ne sugriaus ūkius, bet padės jiems suklestėti.
II Seime, 1923-iųjų liepą, jis įteikė švietimo ministrui paklausimą dėl Ukmergės gimnazijos mokytojų tarybos sprendimo pašalinti moksleivį, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose. Švietimo ministras L. Bistras, išsiaiškinęs šį atvejį, įsitikino, kad nebuvo rimtų motyvų pašalinti tą jaunuolį iš gimnazijos. Vis dėlto dėl konfiktų su mokytojais ministras patarė gimnazistui pereiti į Panevėžio gimnaziją. Petras Jočys taip pat kreipėsi į krašto apsaugos ministrą dėl to, kad intendantūros dirbtuvėse proteguojami komunistai, nes dirbtuvėse laisvai platinama komunistinė literatūra. Šios kadencijos metu nuo Kiauklių kilęs politikas referavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos privilegijų įstatymą, taip pat Žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo projektą, nes dažnai būdavo atvejų, kad žemės savininkai sugebėdavo pažeisdami įstatymą žemę parduoti arba pasidalinti. Pagal Žemės reformos įstatymą miesto darbininkai turėjo gauti žemės iš artimiausių miestui dvarų, tačiau dvarų savininkai tuos žemės plotus priskirdavo prie neliečiamų, o paskui juos parduodavo. Be to, Žemės ūkio ir miškų komisija norėjo, kad būtų aiškiau nustatyti asmenys, kovoję prieš Lietuvos nepriklausomybę. Petras Jočys siūlė tai spręsti ne teismo, bet administraciniu būdu. Jis taip pat pateikė pataisą, kad naujakuriai, gavę žemės, negalėtų jos įkeisti ar užstatyti, kol neišpildys visų sąlygų. Svarstant Žemės banko įstatymą, Petras Jočys siūlė, kad paskolas gautų naujakuriai ir darbininkų kooperatyvai.
Petrą Jočį domino ir tarptautinės bei vidaus politikos reikalai. II Seimo laikotarpiu jis buvo tarp pasirašiusiųjų interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui E. Galvanauskui dėl nepakankamai ginamų Lietuvos interesų Klaipėdos klausimu, dėl nuolaidžiavimų Tautų Sąjungos Tarybai, kurios sprendimu 1923-iųjų pabaigoje Klaipėdos krašto ir uosto klausimas buvo perduotas specialiai komisijai.
Gindamas rinkėjų interesus, Petras Jočys pažadėjo remti Ministrų kabinetą tiek, kiek jis spręs darbininkų, naujakurių ir mažažemių reikalus. 1925 metų balandį jis referavo Dvarų darbininkų ordinarininkų samdymo ir atstatymo įstatymo pakeitimą, nes daug dvarų šis įstatymas nepalietė. Svarstant Žemės reformos įstatymo pakeitimą, Petras Jočys siūlė, kad gavę žemės dvaro darbininkai galėtų dar 4 metus gyventi dvaro butuose, kol pasistatys namus. Jis taip pat siūlė sumažinti išperkamuosius mokesčius už žemę, o miestuose žemę ne nuomoti, bet duoti kaip nuosavybę. Viename jo siūlymų buvo raginimas dvaro darbininkams kartu su žeme duoti atitinkamą kiekį sėklos ir mėšlo. Deja, II Seime sąjungininkai „krikdemai“ ir ūkininkai dažnai nepalaikydavo Petro Jočio ir LDF reikalavimų, todėl jie būdavo atmetami.
II Seimo kadencijos pabaigoje Petras Jočys referavo Miestų ir miestelių sienose ir jų pirmos zonos srityse valstybės ir nusavintų činšo ir nuomos teisėmis valdomų žemių sutvarkymo įstatymo projektą bei Prezidento grąžintą Žemės reformos įstatymo pakeitimą. Jis balsavo prieš karo padėties panaikinimą.
Nors kairiųjų koalicijos valdomas III Seimas veikė mažiau nei metus, Petras Jočys ir čia spėjo nuveikti. Svarstant Žemės reformos įstatymo pakeitimo projektą, kuriame buvo norima pratęsti užsieniečiams laiką parduoti turimą žemės nuosavybę, Petras Jočys federacijos vardu prieštaravo šio termino pratęsimui, nes, jo nuomone, „svetimšaliai ne tik nenori savo nuosavybės parduoti, bet ir nežmoniškai elgiasi su darbininkais“. Kairiųjų blokui stumiant sutartį su SSSR, jis balsavo prieš tokios sutarties ratifikavimą. Jis taip pat buvo vienas iš iniciatorių, pateikusių Draudimo nelaimingais atsitikimais įstatymą, Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo bei Lietuvos kariuomenės savanoriams nemokamo važinėjimo geležinkeliais įstatymo projektus.
Redaguodamas „Darbininką“ pateko į Varnių kalėjimą
1919-1940 metais Lietuvos darbo federacija leido laikraštį „Darbininkas“. Nuo 1928-ųjų jo redaktoriumi buvo Petras Jočys. Taip nutiko, kad už „Darbininke“ išspausdintą feljetoną „Auganistanas“ mūsų kraštietis 1929 metų kovo-birželio mėnesiais buvo įkalintas 1927-1931 metais veikusioje Varnių koncentracijos stovykloje. Ji buvo įkurta iškart po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo. Į šią įkalinimo įstaigą karo komendantai siuntė politinės policijos ir apskričių viršininkų atrinktus asmenis, kurie buvo nubausti administracinėmis bausmėmis už politinę veiklą. Stovykla buvo uždaryta 1931 metais dėl ekonominės krizės.
Paleidus III Seimą, Petras Jočys pasinėrė į studijas. 1933 metais jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą ir iki 1936 metų dirbo teisėju Alytuje, 1936-1944 metais – Utenoje. Buvo vedęs uteniškės mokytojos Onos Birietaitės seserį Teklę. Sovietams okupavus Lietuvą, Petras Jočys kurį laiką buvo kalintas. 1944 metais jis pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, 1947 metais buvo lietuvių stovyklos Vokietijoje komiteto pirmininku. Tuo metu jis įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) veiklą, o 1949 metais (kitais duomenimis – 1950-aisiais) persikėlė gyventi į JAV.
1970 metų 2-ajame „Aidų“ numeryje buvo išspausdinta žinutė, kad sausio 30 dieną, Hudsone, Niujorke, mirė teisininkas Petras Jočys. „Buvo gimęs 1894.IX.14 Ukmergės apskrityje. Darbo federacijos veikėjas (sekretoriato narys 1920-34) ir jos atstovas Steigiamajame seime ir vėlesniuose trijuose demokratiniuose seimuose. Kurį laiką VLIKo narys,“ – lakoniškai skelbė vos kelios eilutės…
Parengė Gintaras Bielskis
