„Tarybinis studentas“, 1965-09-01.

1965 m. rugsėjo 1 d. laikraščio „Tarybinis studentas“ visą 1 puslapį papuošė jaunuolių nuotrauka (autorius J. Girdvainis) ir žinutė „Jie studijuos gimtąją kalbą ir literatūrą“:

„Svajonė, veržlios jaunystės puoselėta jau mokyklos suole.

…Jautrus draugas, visuomeninio darbo entuziastas, pareigingas, komjaunuolis, būrelio pirmininkas, sienlaikraščio redkolegijos narys. Daug skaito, turi išskirtinių gabumų kalbai studijuoti… Visada tvarkingas, kuklus, nuoseklus moksle, sąžiningai ir laiku atlieka pavestas užduotis.

Šilti ir pastabūs mokytojų žodžiai.Geri žodžiai… Įpareigojantys žodžiai. Pirmoji charakteristika žmogaus, išeinančio į savarankiško gyvenimo kelią.

Beveik penketais išlaikyti stojamieji egzaminai… Vadinasi pasirinkta teisingai…

Į tūkstantinę pirmakursių šeimą šiandien įsilieja ir jie: kelmietis G. Griškevičius, kaunietė V. Sagaitytė, klaipėdietė Vl. Kontrimaitė ir buvę Tarybinės Armijos kariai – pirmūnai V. Brazauskas ir J. Bučys (dešinėje).

Pirmieji žingsniai Universitete jau žengti. Sėkmės tolimesniame studijų kelyje!“

Tas buvęs Tarybinės Armijos karys – mūsų kraštietis rašytojas Viktoras Brazauskas (gimė 1941 m. sausio 30 d., mirė 2005 m. lapkričio 11 d.).

Neseniai Širvintų viešoji biblioteka gavo rašytojo bendrakursio (irgi tos nuotraukos herojaus) dabar palangiškio poeto, žurnalisto Gedimino Griškevičiaus laiškutį:

„Mieli širvintiškiai,

daug gero ir gražaus esu išgyvenęs sykiu su kurso draugu, Jūsų žemiečiu rašytoju Viktoru Brazausku. Radau įdomesnę Jo portretinę nuotrauką, savo straipsnelį (yra ir daugiau „parašymų“). Siunčiu. Daug linkėjimų iš pajūrio!“

Viktoras Brazauskas

Viešoji biblioteka mielai dalijasi su „Širvintų krašto“ skaitytojais ta nuotrauka ir straipsneliu, 1994 m. išspausdintu „Vakarų eksprese“.

Vikcius, t.y. rašytojas Viktoras Brazauskas

IŠ CIKLO „KURSIOKAI“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Kukli eilutė sausio 29-osios „Lietuvos ryto“ literatūros puslapyje, skyrelyje „Gimtadieniai ir jubiliejai“: I.30 – prozininkas Viktoras BRAZAUSKAS… Ir šimtai prisiminimų!

Mūsų Vikcius – vienas iš devynių Vilniaus universitete (tuomet V. Kapsuko) 1965-aisiais studijas pradėjusių lituanistų vyrų. Greta jo atmintyje iškyla Petras Dirgėla, Antanas Kalanavičius (mus pirmasis palikęs), Algis Krapavickas, Visvaldas Tebeliškis, graudžiai lyriškas dzūkas Bronius Kašelionis, Aloyzas Tendzegolskis, Jonas Bučys, mergaitės – geroji sielvarto duktė Onė Baliukonytė, klaipėdietė Marytė Kontrimaitė…

Tuomet, net ir po „krikštynų“ Universiteto kavinėje, kai, pastebėjęs auklėtinių kišenėse „Stoličnajos“ kaklus, kurso vadovas, lietuviškosios stilistikos tėvas Jonas Pikčilingis rūstokai paklausė: „Studijuoti ar studentauti ketinate?“, netikėjau, kad ne tik kultūros, literatūros, bet visos tautos, krašto istorija gimsta mūsų pačių akyse, ir mes patys esame ne tik liudytojai, bet ir dalyviai. Jaunučiai, lygiaveidžiai visų Lietuvos pakraščių vaikai – aukštaičiai, suvalkiečiai, žemaičiai, dzūkai…

Nubarė, stiprokai nubarė tada mus J. Pikčilingis: „Šitaip, rinkdamiesi tik bohemą, toli neisite. Darbas mėgsta blaivų.“

Supratome docentą, jo sielvartą. O štai kalbininkų Alekso Girdenio arba Aldono Pupkio bambenimų, pamokymų, priekaištų nesupratome tada, nesuprastume, neabejoju, ir šiandien: „Ką, valkataujate, kalbos pasimokytumėte, vaidinate čia visi rašytojus. Nieko neišeis, prasilaksite…“

Nevaidinome. Dauguma jais norėjome būti, širdimis veržėmės, stojome įsitikinę, kad literatūros studijos padaro… rašytojus. Juk prieš mus studijavo Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis… Ką, ar mes – iš kitokio molio?! Po ketvirčio amžiaus smagus galiu minėtiems ir neminėtiems kalbininkams (ir visiems negeranoriškiems „pranašams“) priminti, kad jie buvo neteisūs: iš mūsų kurso septyni žmonės išleido ir tebeleidžia knygas. Vien Petrą Dirgėlą paminėjus, nuo kurso galima nubraukti bet kokias nuodėmes, ydas ar bohemiškus paklydimus. Jau dabar jis vadinamas gyvuoju klasiku. O dar Onė Baliukonytė. O Vikcius, t.y. rašytojas Viktoras Brazauskas… Mes, atėję tiesiai iš vidurinių mokyklų, septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai, nepykome, kai gyvenimo druskos jau regėjęs „dėdė“ dar su kariška uniforma stojamųjų egzaminų dienomis ar rugsėjo pirmą savaitę, sodrokai nusikeikęs, mestelėdavo: „Vaikėzai!“

Greit atsivėrė nuoširdi vyro „po armijos“ siela, gerumo sklidina širdis. Ne viena dešimtis kilometrų Vilniaus senamiesčiu, pasak Viktoro, prašuoliuota, dalintasi paskutiniais duonos trupiniais. Kilęs iš Vilniaus krašto – Musninkų, greta Širvintų, Viktoras laisvai šnekėjo lenkiškai, matyt, dažnai lankėsi sostinėje – jam savas kiekvienas jos kiemelis, jis visa gyvastimi, labiau už J. Kunčino „Tūlos“ herojų, sugėręs Vilniaus kvapus, „perkandęs“ gyvenseną. O pažinčių turėjo (ir tebeturi) mano plunksnos ir bohemos brolis! Nevardinsiu. Geriau klausti, ko V. Brazauskas Vilniuje nepažįsta. Dabar dirba gal bent aštuntoje redakcijoje, „Europos centre“. Labiausiai buvo patenkintas metais „Genyje“. Dainininkas. Ant šlaito, netoli Trijų kryžių kalno, pradėdavo: „Kur traukias miškai šiapus Nerio…“ Kai dainą „sugriebdavo“ visas kursas – prašalaičiai verkdavo. O kai kas rėždavo: „Nacionalistai…“ Tegul! Gyvenimas parodo, kas yra kas. Pradėjęs nuo eilėraščių, Viktoras Brazauskas pasirodė esąs tvirtesnis kaip prozininkas. Po pirmosios knygos „Vasaros muzikantai“ (1970) išėjo „Antrąkart gimę“ (1976), „Nežinomų artistų gyvenimas“ (1984). Ir dar randama pajūrio kioskuose išvaizdi apsakymų knygelė „Kamanių pieva“ vaikams… V. Brazauskas – rašytojas realistas, epinės krypties prozininkas. Tikras. Jau gražiai išryškėję ir rašytojo Viktoro Brazausko pėdsakai mūsų literatūroje.

… Anuomet atrodė: sensta tik kiti, miršta tik kiti… Tegyvename mes. Gal netrukus panašiai rašys mūsų vaikai.

… O aš per jaunų dienų bičiulio gimtadienį smagus, sugrįžęs į jaunystę. Ten, kur buvome idealiai laimingi. Juk tiesa, Viktoriuk?

Nuotrauka iš Gedimino Griškevičiaus asmeninio albumo