Staškūniškyje problemų neturėtų būti…

Atokioje vietoje esančiose kapinėse atgulė ne viena Staškūniškio kaimo sentikių karta...

Temą pasiūlė skaitytojai

Į “Širvintų krašto” redakciją kreipėsi grupė skaitytojų, kurie guodėsi, jog labai sunku pasiekti Staškūniškio (Zibalų seniūnija) sentikių kapines. Žmonės piktinosi valdžios nerangumu, nenoru padėti paprastam žmogui, atvykstančiam aplankyti artimųjų kapų. Žmonių teigimu, į kapines vingiuojantis keliukas yra labai pažliugęs, juo tokią lietingą vasarą išvažiuoti labai sunku, nepatyrusiam vairuotojui netgi pavojinga.

Iš tikrųjų Staškūniškio sentikių kapinės nuo pagrindinio kelio “Zibalai – Beivydžiai” yra nutolusios apie tris kilometrus ir pasislėpusios miškuose. Jas surasti nežinančiam žmogui yra labai sunku. Lauko keliuku pavažiavus apie kilometrą teko sustoti ir toliau keliauti pėsčiomis, nes nežinomas kelias gąsdino didžiulėmis tyvuliuojančiomis balomis. Tokių brastų teko suskaičiuoti bent septynias. Pačios kapinės gana nedidelės, ant kalnelio, aplinkui miškai, gana gūdi vieta. Tiesa, kapinių teritorija apšienauta, yra tvora, skelbimų lenta, sukalta šiukšlių dėžė. Dalis amžino poilsio vietų sutvarkyta (įrašas ant paminklo skelbia, jog paskutinis sentikis palaidotas 2008 metais), yra nemažai ir visiškai apleistų kapų. Reikia manyti, jog galbūt artimųjų gyvų nebėra arba jie toli iš šio krašto išvykę ir neturi sąlygų atvažiuoti.

Pakeliui sutikta Staškūniškio kaimo senolė sakė, jog čia ir gretinamame Pumputiškio kaime žmonių likę nedaug, nuolatiniai gyventojai yra taikūs, niekas čia labai nesiskundžia. Pašnekovė sakė turinti arklį, reikalui esant, pasikinko ir važiuoja į parduotuvę bei kitų reikalų tvarkytis. Toks prastas kelias jai nekliūva. Paklausta, ar daug Staškūniškio kaime gyvenusių sentikių lanko artimųjų kapus, moteris patvirtino, jog lankytojų tikrai netrūksta. Būta atvejų, kai žiemą su netektimi susidūrę artimieji prašė pagalbos, tuomet moteris į roges kinkė arklį ir mirusiojo karstą vežė į sentikių kapines.

Verta priminti, jog sentikiai savo mirusiuosius pagerbia kelis kartus per metus, vienas jų – Sekminės. Sentikiai Staškūniškyje susitinka daugiausiai per mirusiųjų minėjimo šventes. Lankyti artimųjų kapų, be Sekminių, žmonės taip pat renkasi ir savaitę po Velykų stačiatikių ir sentikių minimos Radanicos metu, kuomet prisimenami mirę artimieji. Turbūt “Širvintų krašto” skaitytojams verta priminti, jog istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad  XVII amžiaus viduryje Rusijos pravoslavų bažnyčia skilo į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių. Tuomet prasidėjo žiaurus senojo tikėjimo žmonių persekiojimas, privertęs sentikius bėgti į Rusijos imperijos pakraščius ir užsienį. Taip bėgliai XVII amžiaus antroje pusėje pasiekė ir Lietuvą. Zibalų seniūnijoje yra Staškūniškio ir Šventakalnio sentikių kaimai ir prieš šimtmečius įkurtos kapinės. Sentikių kaskart mažėja, tačiau jie  nepamiršo savo tradicijų ir papročių, išsaugojo senuosius tikėjimo kanonus, žegnojimąsi dviem pirštais, krikštą panardinus į vandenį, ženklinį giedojimą, bendruomeninį kapinių lankymą.

Paklaustas apie į Staškūniškio sentikių kapines vedantį kelią, Zibalų seniūnas Nerijus Drazdas sakė:

- Tai labai sena problema, su kuria susiduriame dažną pavasarį ir rudenį. Ne tik Staškūniškio, bet ir Šventakalnio kapines pasiekti labai sudėtinga. Su Infrastruktūros skyriaus specialistais paskaičiuota, jog reikia įrengti 4 vandens pralaidas, o tam lėšų nėra. Šią problemą labai gerai žinojo visi administracijos direktoriai. Ką galime savo jėgomis, tą ir darome: pavasarį šiek tiek palyginame, esame atvežę žvyro. Karštą vasarą problemų nebūna, iki kapinių galima privažiuoti. Gausesniam lietui palijus, mašinos vėl viską ištaško. 2008 metų žiemą samdėme sniego valytuvą, kelias buvo nuvalytas, ir laidotuvių procesija kapines pasiekė. Staškūniškio kaimo keliukui paremontuoti reikia mažiausiai 20 mašinų žvyro.

Zibalų seniūnijos seniūnas Nerijus Drazdas sakė, jog Staškūniškio sentikių kapinėms skirta nemažai dėmesio. Anksčiau ten net tvoros nebuvo. Seniūno iniciatyva buvo įbetonuoti stulpeliai, nors minimaliai aptverta, sukalti varteliai, išpjauta daug pavojų kėlusių medžių. Pasak seniūno, vieniems tai patiko, kitiems ne – visiems geras nebūsi.

Nerijus Drazdas pasidžiaugė, jog labai daug kapų prižiūri Zibalų miestelio gyventoja Jevgenija Kanopkina, ji ne tik savo artimųjų kapą tvarko, bet ir giminių nepamiršta. Pašnekovas sakė, jog į kapines yra keliukas ir nuo Žiūrų kaimo. Žmonės gali rinktis. Seniūnas patikino, jog po Valstybės dienos minėjimo planuoja iš seniūnijos karjero imti žvyro ir vėl remontuoti į kapines vedantį keliuką. Jeigu oro sąlygos leis, tai bus padaryta labai greitai ir kapinių lankytojams problemų neturėtų kilti. Seniūnijos vadovas apgailestavo, jog labai sunku prisiprašyti žmonių į pagalbą, o savų jėgų geriems norams įgyvendinti ne visada pakanka.

Gražiai apie sentikius atsiliepė iš Staškūniškio krašto kilęs vyras:

- Tai ne atsibastėliai, nekalbantys lietuviškai ir nekenčiantys Lietuvos, o mūsų paprasti žmonės. Šitiek amžių praėjo, kai jie buvo išvaryti iš savų žemių ir prieglobstį rado Lietuvoje. Ir viską išsaugojo: papročius, kalbą, tikėjimą, kapus, išmoko kalbėti lietuviškai. Reikia už visa tai juos tik pagerbti.

Romas Zibalas