Menas prikelti skudurines lėles

Rajone jau turbūt mažai kas nėra girdėjęs apie Družų lėlių teatrą. “Mūsų kolektyvas kviečiamas į mokyklas, darželius ir kitas kultūros bei švietimo įstaigas,” – sako lėlių teatro vadovė Meilutė Morkūnienė. Kolektyvas nedidelis, tačiau jau gana įgudęs. Jaunieji aktoriai Sandra Grigelevičiūtė, Gabija Grudzinskaitė, Judita Meilūnaitė, Karolis Inčiūra, Laura Pimpytė, Loreta Katinaitė sugeba prikelti lėles, įkvėpti joms gyvybę. Pasaulis labai įvairus, kartais žiaurus, o družiškiai nori, kad jame mažieji žiūrovai rastų kuo daugiau švelnumo ir meilės, išmoktų skirti blogus ir gerus darbus. Pasak vaikų, jų lėlių teatras taip pat prasidėjo nuo Meilės… – teatro vadovės. Su ja bei jaunaisiais artistais ir kalbamės apie lėlių teatro veiklą.

- Ar seniai Družų kultūros namuose egzistuoja lėlių teatras?

- Vaikų lėlių teatras “Skudurinė Onutė” Družuose įsikūrė 1995 metais. Pirmieji aktoriai jau suaugę, turi vaikų, kurie taip pat yra šio teatro nariai. Taigi jau turiu “anūkų”…

- Tačiau vaikai, kaip paaugę paukščiukai, palieka savo lizdą…

- Būna labai gaila, kai vaikai išvažiuoja mokytis į kitą miestą. Būna ir taip, kad dėl to net visas spektaklis žlunga. Tiesa, dažniausiai jaunesni artistai, būdami šalia ir stebėdami vyresniųjų veiksmus, išmoksta jų vaidmenis ir gali pavaduoti. Tokia tarpusavio pagalba labai praverčia, pavyzdžiui, pagrindiniam artistui susirgus. Dabar yra panaši situacija. Judita baigė keturias gimnazijos klases ir šiuo metu laiko abitūros egzaminus, tačiau jos lėlę prakalbinti jau bando Laura. Mūsų nepakeičiama artistė ir kolektyvo “variklis” Sandra mokosi jau trečioje gimnazijos klasėje. Sandra, būdama dar visai maža, vos aukštesnė už stalą, jau buvo spektaklio pagrindinė artistė. Kolektyve turime ir vieną vyrą – tikrą džentelmeną Karolį. Mes už jo kaip už mūro, – jis atlieka visus vyriškus darbus. Ir kas geriau už jį galėtų “įgarsinti” vilką?

- “Skudurinė Onutė” žinoma ne tik mūsų rajone?

- Jau labai seniai respublikoje kas antri metai vyksta mėgėjų lėlių teatrų šventė-konkursas “Molinuko teatras”. 2000 metais sėkmingai perėjome atranką mūsų rajone ir pirmą kartą dalyvavome šioje šventėje. Taip, tada rajone buvo ir daugiau lėlių teatro entuziastų, tik, gaila, kad jų kasmet mažėja. Esmė ta, kad mokyklose labai sumažėjo popamokinės veiklos valandų, o veltui dirbti niekas nenori… Aš atlyginimą gaunu kaip kultūros darbuotoja, nors dabar, kai įdėta tiek daug darbo ir energijos, turbūt dirbčiau šį darbą ir veltui… Taigi, esame nuolatiniai minėto konkurso dalyviai, taip pat dalyvaujame Rytų Lietuvos vaikų lėlių teatrų šventėse “Karūna”, mūsų lėlių teatras vaidino Ukmergėje, Vilniuje, Panevėžyje, Kaišiadoryse, Varėnoje, Jonavoje, Anykščiuose, Rokiškyje.

- Paskutinis jūsų teatro pasirodymas…

- Buvo visai neseniai Ukmergėje. Dorinio ugdymo mokytoja Nomeda Drazdienė organizavo labdaros koncertą Ukmergės vaikų globos namuose, į kurį pakvietė ir mus. Šio mėnesio pabaigoje dalyvavome Aukštaitijos lėlių teatrų festivalyje Ukmergėje. Kartu su mumis festivalyje dalyvavo Grinių šeima. Pirmąją vasaros dieną esame pakviesti į Vileikiškius, kur vyks Tarptautinės vaikų gynimo dienos minėjimas. Prieš kurį laiką iš interneto sužinojęs, kad Družuose egzistuoja toks lėlių teatras, į svečius atvyko žurnalo “Mano ūkis” korespondentas. Gal porą valandų fotografavo – dabar laukiame žurnalo su mūsų nuotraukomis.

- Kodėl Jūs paminėjote, kad kartu su “Skudurinės Onutės” lėlių teatru vyks Grinių šeima?

- Družuose gyvenanti Valė Grinienė daro iš šiaudų sodus ir yra surengusi nemažai jų parodų. Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistė Laimutė Bikulčienė pasiūlė pabandyti pagaminti iš šiaudų ir lėles. Pavyko puikios lėlės. Tas šiaudines lėles ėmėsi atgaivinti menininkės anūkės Gabrielė ir Liveta Grinytės. Tokiam etnografiniam vaidinimui net širmos nereikia. Ant baltai užtiesto staliuko vaidina “šiaudinukės”, kurias savo rankomis čia pat valdo mergaitės… Taigi, dabar Družuose yra jau du lėlių teatrai.

- Jūsų spektakliai skirti tik vaikams?

- Ne tik… Manau, kad jie naudingi ir suaugusiems žiūrovams. Vaikiškuose personažuose jie gali atrasti ir save. Pavyzdžiui, kaip personažas “Smirdėlius” vaiko iš namų svečius, nes jam vietos nebeliko, kaip sraigė įsimyli laumžirgį, kaip paliepė liepia baravykui…

- Iš kur imate savo spektakliams personažus?

Vaidinimą kuriame pagal konkretų rašytojo kūrinį, tačiau jį pritaikome konkretiems vaikams pagal jų sugebėjimus. Ne mes prisitaikome prie rašinio herojų, o herojus deriname pagal save. Sukuriame personažus, kurie atitinka mūsų artistų charakterį. Dažnai idėjų semiamės iš gyvenimo.

- Pagaminti naują lėlę reikia daug fantazijos ir darbo. Gal geriau būtų ją nusipirkti parduotuvėje?

- Dar daugiau rūpesčio būtų rasti tokią, kuri atitiktų spektaklio idėją. Pirktinę lėlę galima naudoti tik tuo atveju, kada ji ir vaidina pirktinę lėlę…

- Ar galima Jūsų aktorius vadinti lėlininkais?

- Manau, kad dar per anksti. Lėlininkai – profesionalūs artistai, baigę tam tikras studijas. Mes esame tik mėgėjai. Žinoma, ir mes stengiamės neapvilti savo žiūrovų.

Remigijus Bonikatas