Kas sutvarkys Širvintose palaidotų Lietuvos savanorių kapus?

Samanos ant paminklų ir išstybusi žolė tikrai nėra tai, ko nusipelnė Lietuvos savanoriai.

Širvintų kapinėse palaidoti Lietuvos savanoriai. Valstybinių švenčių proga juos pagerbia rajono valdžia, jaunieji šauliai: padeda gėlių, uždega atminimo žvakeles, prisimena jų žygdarbius. Viskas labai gražu, kilnu ir patriotiška.

Šią vasarą ant didvyrių kapų išstybusi žolė, kerpėmis ir samanomis apaugę paminklai ir atitvarai, saulėje išblukusios Trispalvės  juostelės ir nežinia kokius laikus menančios žolėje prasmegusios dirbtinių gėlių puokštės tikrai nėra tai, ko nusipelnė už Lietuvą kovoję ir kritę vyrai. Į “Širvintų krašto” redakciją besikreipusi Širvintų miesto gyventoja, žuvusio savanorio dukterėčia M.Kupčinskienė piktinosi tokia nepagarba Lietuvos gynėjams. Moteris rašo: “Švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį, ruošiame įvairius minėjimus, skiriame įvairius darbus… Bet… užmirštame savanorių kapus. Tokių apleistų Lietuvos karių amžinojo poilsio vietų niekur daugiau nėra.” Moteris prašo rajono vadovų, šaulių, skautų pagalbos. Galbūt būtų nesunku organizuoti talką, nupjauti žolę, nuvalyti samanas nuo paminklų, antkapių, atvežti juodžemio, pasodinti gulsčiųjų spygliuočių, kurie savo žalumu uždengtų kapavietes. Jeigu talkininkų neatsirastų, ponia M.Kupčinskienė siūlo kitą išeitį, kuriai didelių investicijų tikrai nereikėtų. Savivaldybė galėtų mokėti keliasdešimties litų priedą kapinių sargui. Kapines prižiūrintis žmogus labai atsakingas, įpareigojimą vykdytų ir savanorių kapus parodyti miesto svečiams nebūtų gėda.

Netrukus pirmosios rudens šalnos pakąs medžių lapus. Kapinėse padaugės darbo, į talką suskubs miesto mokyklų moksleiviai. Galbūt dar iki didžiojo tvarkymosi prieš Vėlines atsiras jėga, visuomeninė organizacija, vienijanti ir kviečianti pagerbti Lietuvos savanorius ne skambiais šūkiais, paradiniais renginiais, įvairiomis rikiuotėmis, o realiu, kilniu ir prasmingu darbu. Tereikia susirinkti, sutvarkyti ir nuraminti vyresnio amžiaus žmonių įsisenėjusią širdgėlą.

Romas Zibalas