Įspūdžiais dalijasi “Širvintų krašto” loterijos laimėtoja Levutė Vitienė

2. Popietė Paryžiuje Tęsinys. Pradžia Nr. 28 Dėl Čekijoje įvykusios avarijos į Prancūziją atvykome ne kovo 27, kaip buvo numatyta, bet kovo 29 dieną. Kelionės per Prancūziją metu ekskursijos vadovė pasakojo, kad Paryžius yra išsidėstęs prie trijų upių. Antra pagal dydį yra 776 kilometrų Senos upė, kuri prasideda Burgundijoje ir įteka į Atlanto vandenyną. Vien tik Paryžiaus mieste per Seną yra pastatyti 36 tiltai. Aleksandro III tiltas (107 metrai), jungiantis Invalidų kompleksą su Eliziejaus laukais yra vienas iš ilgiausių per tiltų Seną. Paryžius yra siejamas su vynuogėm, jų auginimu ir vyno gaminimu. Vynuogė buvo pirmasis augalas, kurį po tvano pasodino Nojus. Kadangi vynuogės buvo labai karčios ir neskanios, Nojus sugalvojo jas patręšti įvairių gyvūnų krauju, pvz., ėriuko, liūto, erelio ir t.t. Ne tik prinokusios vynuogės, bet ir iš jų padarytas vynas tapo be galo saldus ir skanus. Tačiau kai žmonės jo padaugina, įgauna kai kurių gyvūnų pavidalą, pvz., erelio, nes tampa labai drąsūs, kaip ereliai, narsūs, kaip liūtai, paklusnūs, kaip ėriukai ir t.t. Taigi vyno niekada nereikia padauginti… Prancūzija – vyno karalystė, kurios įtakos negali išvengti nė viena vyną gaminanti šalis. Bordo, Burgundija ir Šampanė yra žinomiausi šalies vynuogynų regionai. Nors pagal vyno gamybą pirmauja Italija, bet pagal suvartojimą – Prancūzija. Man labai įdomi pasirodė Shanet vyno butelio atsiradimo istorija. Mums pasakojo, kad vieną kartą pas vynuogyno savininką Shanet užsuko Liudvikas XIV. Shanet labai džiaugėsi šiuo vizitu ir svečią vaišino vynu, tačiau Liudvikas XIV vis tiek buvo paniuręs. Vynuogyno savininkas pagalvojo – jeigu Liudvikas XIV išvažiuos toks paniuręs, tai jam bus labai bloga reklama. Kadangi vyno butelis buvo su palenktu kaklu, tai Shanet pasakė: “Jūsų didenybe, pasižiūrėkit, netgi ir vynas jums lenkiasi…” Liudvikas XIV nusišypsojo ir išvažiavo geros nuotaikos. O tas butelis iki šiol liko su palenktu kaklu. Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį Prancūzijoje švenčiama Jauno vyno šventė, vadinama božolė. Kai tik laikrodžiai išmuša vidurnaktį, prancūzai triukšmingai puola atkimšti butelių ir ragauti naujojo božolė vyno. Paprastai jis geriamas iš mažų ąsotėlių su rankenėlėmis. Nors šiam gėrimui būdingas vaisių aromatas bei lengvumas ir jis yra geriamas kaip sultys, tačiau viena kita padauginta jo taurė netrunka apsukti galvą. Prancūzija dar garsėja sūriais, be kurių negalima įsivaizduoti tradicinės nacionalinės virtuvės. Įvairių rūšių sūriai naudojami ne tik kaip sudėtinės patiekalų ir padažų dalys, bet patiekiami ir desertui. Kelionės vadovė iš anksto įspėjo, kad sūrių namo lauktuvėms nesivežtume, nes jų kvapą autobuse bus sunku ištverti. Tačiau kaip ir visada atsirado nepaklausiusių patarimo. Kadangi visas autobusas “kvepėjo”, teko tuos sūrius greitai suvalgyti. Skaudžiausia, kad kelionės metu netekome dienos Paryžiuje ir didžiausią dalį meilės miesto teko apžiūrėti pro autobuso langą. Važiuodami į Mulen Ružo kvartale esanti viešbutį, kuriame turėjome apsistoti, matėme Liuksemburgo sodus, kuriems būdingas – tikslus alėjų planavimas, gėlynai, fontanai. Labai įdomi Nacionalinė biblioteka, kuri susideda iš 4 pastatų, vaizduojančių atverstą knygą. Po bendros apžvalginės ekskursijos išėjome pasivaikščioti Monmartro kvartalu. Matėme įspūdingo grožio Šv. Jėzaus širdies baziliką, stovinčią ant aukščiausios Monmartro kalvos. Bazilika pastatyta iš baltojo akmens ir kuo daugiau vėjo bei saulės, tuo akmuo darosi baltesnis. Aštuoniasdešimt metrų aukščio varpinėje kaba didžiausias Paryžiuje Savojos varpas, sveriantis 19 tonų. O bažnyčios fasadą puošia Žanos d’Ark ir Šv. Liudviko skulptūros. Ši bažnyčia garsi tuo, kad vienija viso pasaulio katalikus ir čia pamaldos vyksta įvairiomis kalbomis. Monmartras – tai rajonas, įsikūręs ant aukščiausios miesto kalvos, nuo kurios atsiveria neapsakomo grožio Paryžiaus panorama. Manmartras dar yra vadinamas “Kankinių kalva”. Dar XIX amžiaus pradžioje čia žaliavo sodai, vynuogynai, stovėjo trobelės ir apie 40 malūnų, iš kurių iki šių dienų išliko tik du. Iki pat I Pasaulinio karo, kalva buvo poetų, skulptorių ir tapytojų išrinktąja žeme. Vėliau nuvykome prie Eifelio bokšto, kurio aukštis be antenos yra 300-320 metrų. Statinį projektavo inžinierius Gustave Eiffel’is tarptautinei parodai. Marso lauke ant keturių kojų stovintis bokštas susideda iš trijų pakopų: pirma pakopa yra 57, antra – 155, o trečia 276 metrai nuo žemės. Eifelio bokštas sveria 700 tonų ir kas 5 metus yra perdažomas. Tam sunaudojama 20 tonų dažų. Rašytojas Žiulis Gabrielis Vernas (Jules Gabriel Verne) yra pasakęs, kad vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo šitos baidyklės, yra pats Eifelio bokštas. Jis ten turėjo mėgstamą vietą, kurioje sėdėdavo ir rašydavo. Dabar Eifelio bokšte toje vietoje yra restoranas, pavadintas Žiuli Gabrielio Verno vardu. Mes į Eifelio bokštą pakilome iki pat viršaus ir prieš akis iškart atsivėrė naktinio Paryžiaus vaizdas. Neįmanoma žodžiais apsakyti apšviesto meilės miesto grožio. Tiesiog stovėjau ir žavėjausi. Visur tik žiburėliai, žiburėliai, žiburėliai… Sako, kad dieną iš Eifelio bokšto galima matyti vaizdą 70 kilometrų spinduliu. Taigi į jį reikia kilti du kartus – vieną kartą naktį, o kitą – dieną. Vėliau naktiniu meilės miestu grožėjomės plaukdami Senos upe. Ypač gražiai atrodė Eifelio bokštas. Mat tą savaitę visas bokštas mirgėjo papildomai, be įprastinio apšvietimo, kas valandą buvo įjungiamas dar ir šviesų žaismas. Po pasiplaukiojimo garlaiviu vaikštinėjome Senos upės pakrantėmis. Vėliau važiavome metro, tačiau išlipome dviem stotelėm ankščiau, kad galėtume pasivaikščioti Monmartro kvartalu ir savo akimis pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo Mulen Ružas (kabaretas Monmartro kvartale), apie kurį tiek daug girdėta ir skaityta. Mulen Ružą (Raudonąjį malūną) visame pasaulyje išgarsino Henrio Tuluz’as de Lotreko. Buvo sakoma, kad Paryžius – tai Monmartras, o Monmartras – tai Mulen Ružas. Vėliau Mulen Ruže buvo statomos operetės ir reviu. Čia buvo sušoktas ir garsusi kankanas, reiškiantis triukšmą. Mums neteko matyti languose stovinčių nuogų moterų, kaip rodoma filmuose. Tačiau suteneriai kvietė užeiti į kabaretą. Tos dvi metro stotelės pėsčiomis buvo labai varginančios, taigi, grįžę į viešbutį, iškart nuėjome ilsėtis. Mat kitą dieną rengiamės toliau apžiūrėti Paryžių. (Bus daugiau)