Širvintiškė – Europos savanorė

Šiais laikais, kai dauguma žmonių nuolat skuba, lekia, kad tik daugiau nuveiktų, daugiau uždirbtų ir geriau gyventų, atsiranda ir tokių, kurie, savanoriškai atlieka visuomenei naudingą darbą nesitikėdami jokio atlygio. Būtent tokia yra ir Živilė Jankauskaitė, Musninkų seniūnės Birutės Jankauskienės dukra. Mergina tik šiemet baigė universitetą, bet, užuot mėginusi susirasti kuo geriau apmokamą darbą, tapo Europos savanore.

– Kaip susidomėjote tokia kilnia veikla?

– Studijuodama Vilniaus pedagoginiame universitete geografiją, o vėliau ir turizmo vadybą vis pagalvodavau apie savanorystę Palaimintojo J. Matulaičio socialiniame centre, bet tam pritrūkdavo laiko. Tačiau studijų pabaigoje atėjo laikas praktikai, kurią atlikau Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje. Praktikos pradžioje truputėlį baiminausi, kaip man seksis dirbti su vaikais, bet viskas sekėsi labai gerai. Vaikai mane priėmė, buvo labai mieli ir noriai bendradarbiavo. Po šios praktikos ir susidomėjau darbu su jaunimu.

– Kas paskatino Jus tapti Europos savanore?

– Studijų metu teko dalyvauti keliuose tarptautiniuose jaunimo mainų projektuose. Būdama Italijoje susipažinau su Europos savanorių tarnyba, jos veikla ir pati panorau tapti Europos savanore. Išvykti norėjau dar studijų metu, bet kiek pasvarsčiusi nutariau pirmiausiai baigti mokslus universitete ir tik tada užsiimti savanoriška veikla. EVS projektai – tai ne tik puiki galimybė išbandyti save įvairiose darbo sferose, bet ir susipažinti su kitomis šalimis, jų kultūra, religija, tradicijomis ir t.t.

– Kodėl savanoriauti nutarėte būtent Turkijoje?

– Ne paslaptis, kad Lietuva yra gana lietinga ir šalta šalis. Taigi savanoriauti panorau vienoje iš Europos pietuose esančių šalių, kur daug saulės ir šilumos. Turkiją pasirinkau todėl, kad iš daugumos Europos šalių ji išsiskiria savo kultūra, religija ir t.t. Būdama Turkijoje supratau, kad turkai labai mėgsta bendrauti, deja, tas bendravimas kartais erzina.

– Kaip į šį Jūsų apsisprendimą reagavo šeima?

– Namiškiai žinojo apie mano ketinimus išvažiuoti savanoriauti į kitą šalį, tačiau nesitikėjo, kad tą padarysiu iškart baigusi studijas. Be to, nerimavo, kad išvažiuoju į Turkiją, nes daugelis šią šalį sieja su terorizmu.

– Kokiame Europos savanorių tarnybos projekte Jūs dalyvaujate (dirbate)?

– Mūsų organizacija yra Anktaroje ir vadinasi „Guckobir“. Organizacija dirba su benamiais, neįgaliais žmonėmis, gatvės jaunimu – socialinėje sferoje. Šiuo metu organizacija globoja 10 savanorių iš skirtingų Europos šalių (Vokietijos, Portugalijos, Švedijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos). Daugumą sudaro savanoriai iš Vokietijos, kadangi EVS programa Vokietijoje yra labai išpopuliarinta.

Aš dirbu dviejuose organizacijos projektuose: vaikų darželyje ir dienos centre su socialinės atskirties vaikais bei paaugliais. Darželyje su vaikučiais žaidžiame, piešiame, skaitome, bendraujame ir t.t. O dienos centre padedame vaikams paruošti namų darbus, mokome juos anglų kalbos, dalyvaujame įvairiuose užsiėmimuose, pvz. keramikos būreliuose ir pan. Tiesa, nemažai sunkumų kyla dėl kalbos barjero, bet sulig kiekviena diena – vis lengviau.

Turkijoje, Antalijoje, teko dalyvauti tarptautiniame jaunimo mainų projekte „An intercultural meeting in hidden paradise“. Diskutavome apie Europos šalių kultūrų skirtumus. Projekte dalyvavo jaunimo grupės iš Austrijos, Vengrijos, Turkijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos. Be to, su savanorių grupe bandome parašyti savo jaunimo mainų projektą ir sukviesti jaunimą iš įvairių Europos šalių. Tikimės, kad jis bus sėkmingas.

– Ko labiausiai pasiilgote būdama svetur?

– Man labai trūksta bendravimo lietuvių kalba ir juodos duonos.

– Kokie Jūsų ateities planai?

Ateityje norėčiau dirbti su jaunimu, nes neįsivaizduoju savęs ištisomis dienomis sėdinčios prie burzgiančios mašinos (kompiuterio). Darbas mokykloje man irgi būtų labai įdomus. Kadangi Turkijoje savanoriausiu dar 8 mėnesius, tai tikiuosi išmokti turkų kalbą, tradicinių šokių ir t.t.

Europos savanorių tarnyba yra labiau orientuota į tarpkultūrinį mokymąsi, o ne į konkretų apibrėžtą darbą. Pasibaigus savanoriavimo laikui norėčiau tęsti mokslus – magistrantūros studijas (socialinį darbą arba geografiją) Švedijos universitete. Tačiau tik ateitis parodys, ar mano svajonėms lemta išsipildyti.

Ačiū už pokalbį

Ivona Komarovska

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+