Rugsėjo 1-oji Kabaldoje: dar balanos gadynė

Kai pirmadienį, Mokslo ir žinių dieną, daugelis pirmaklasių grįžę įsijungė mokyklos lankymo proga tėvų padovanotus kompiuterius, Kabaldos kaime gyvenantis pirmaklasis Saulius to nepadarė. Ir ne todėl, kad keturis vaikus auginančiai Dalinkevičių šeimai toks pirkinys yra prabanga. Net ir turėdami kompiuterį du Dalinkevičių mokinukai bent kurį laiką negalėtų juo naudotis, nes gyvena name … be elektros.

Pasirodo, net šiame XXI amžiuje tokie dalykai dar įmanomi.

– Elektra – būtiniausias dalykas, – sakė Genadijus Dalinkevičius. – Be jos sustojo visi darbai, nieko negaliu daryti, atėjo ruduo… Štai ir vaikai eina į mokyklą. Deja, bet į šventę teks leisti neišlygintais drabužiais. Beveik kasdien skambinu į Savivaldybę, kalbuosi su A. Vilčinsku (Administracijos Infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotoju, – red. past.), minu slenksčius, kad įjungtų elektrą, tačiau išgirstu tik pažadus. Mane tikina, kad reikalai juda į priekį, kad jau kažkam sumokėti pinigai, išsiųsti dokumentai, tačiau elektros namie kaip nėra, taip nėra.

Genadijus sako, kad neseniai labai apsidžiaugė, kai gatvėje pamatė elektrikų automobilį. Tačiau elektros įvadus darantys anykštėnai, susisiekę su saviškiais, išgirdo, kad nurodymo įvesti elektrą į Rožių gatvės 20-ąjį namą, kuris dar neseniai buvo žinomas kaip neveikiantis Kabaldos kaimo lopšelis-darželis, paskui – „Jovedės“ kepykla, nėra. Pradarė įvadinę dėžę, išlupo jungiklį ir atidavė Genadijui – turėkis ir lauk geresnių laikų.

Neliko net laidų, nuo stulpo vedančių į namą. Juos nukirpo. Vėl prijungs tik tada, kada Savivaldybė sutvarkys visus formalumus. Tai daryti turi būtent Savivaldybė, nes šis pastatas priklauso jai, o Dalinkevičių šeimai jis buvo suteiktas kaip socialinis būstas.

Tiesa, dar neseniai šio pastato būstu negalėjai pavadinti. Nelabai apsiverčia liežuvis juo pavadinti ir dabar. Vienintelis dalykas, teikiantis jaukumo, – Genadijaus pastatytas židinys, kuris ne tik šildo nuo statybinio šlamšto apvalytą sieną, bet ir apšviečia kambarį. Vakare prie jo susiburia visi keturi vaikai, susėda tėvai, įžiebia žvakes. Jei elektros ir toliau nebus, pradinukai prie šio židinio ruoš pamokas.

Karčias mintis šeimininkas nuveja prisiminęs, kad ne viskas šiame gyvenime yra blogai. Visa šeima džiaugiasi, kad pagaliau turi savo pastogę, turi savo kiemą, kad nebereikės prisiglausti pas svetimus, kad žiemą į namus vilios žiburėlis lange ir pro kaminą virstantis dūmas. Nesniai Genadijus name pastatė ir centrinio šildymo katilą, pradėjo vedžioti vamzdžius, nusipirko radiatorius. Viliasi, kad žiemą turės kuo kūrenti, kad šiluma neištrūks per skylėtus langus, kiauras lubas ir sienas.

– Seniai varsčiau Savivaldybės duris dėl socialinio būsto, – sako Genadijus. – Man iš pradžių žadėjo suteikti butą rekonstruojamoje senojoje Poliklinikoje. Suprasdamas, kad gauti didesnį butą – maža vilties, sutikau, kai buvo pasiūlyta apsigyventi senajame Kabaldos darželyje. Tiesa, įspėjo, kad jam reikia remonto. Jei noriu, – galiu laukti, kol suremontuos, o tai užtruks metus-dvejus, bet galiu įsikelti ir į nesuremontuotą.

Anot šeimos galvos, įsikelti sutiko nedvejodamas – jam butas buvo reikalingas tuojau pat, o ne po metų ar dvejų. Anksčiau Dalinkevičiai nuomojo kambarėlį Sodų gatvėje, paskui kurį laiką – pusę namo Surgėlių kaime. Kai vyresnėlis pradėjo lankyti mokyklą, o šįmet atėjo eilė mokytis ir antram sūnui, suprato, kad toliau gyventi taip nebegalės. Be to, apsispręsti dėl būsto padėjo ir baimė: kas gali garantuoti, kad po metų ar dvejų, kai pastatas bus pritaikytas būstui, neatsiras jo „vertesnė“ šeima.

Kai Genadijaus tėvas, buvęs statybininkas, pamatė šį namą, susiėmė už galvos – lengviau pastatyti naują, nei suremontuoti šį. Viena didžiulė patalpa, medinių grindų nėra, tik betoninės, durų – nėra, langai grotuoti, jų stiklai išdaužyti, pro sienas švilpauja vėjai, lubos dumba žemyn. Pradėjo plėšti kartoną – nugriuvo pusė sienos, o kai neseniai trenkė perkūnas – žemyn nuslinko keli lapai šiferio, lietus pasipylė į vidų. Tačiau Genadijus sako, kad nuo pirmos dienos tikėjęs, jog jo apsisprendimas įsikelti į gyventi nepritaikytą pastatą – nėra klaida. Galų gale, neturėjo kitos išeities.

Tokios mintys neapleido net tada, kai baigėsi šeimos santaupos. Statybinėms medžiagoms ir krosnims pirkti jau išleista 8 tūkstančiai savų ir dar 1 tūkstantis pasiskolintų litų. Genadijus Dalinkevičius sako dar nesupratęs, kad iš tiesų investuoja ne į savo turtą, kad šių pinigų, galimas dalykas, neatgautų, jei reikėtų išsikelti kitur, – anot jo, sutartyje su Savivaldybe nenumatyta jokia kompensacija dėl remonto išlaidų: „Kas mėnesį mokėsiu po 67 litus už nuomą, ir viskas“.

Taigi Dalinkevičiai išsileido iki paskutinio siūlo, užtat apleistame name atsirado pertvaros, nupirkta statybinių medžiagų. Tačiau didesnio remonto darbai, kaip minėta, sustojo: be elektros – kaip be rankų.

– Bandžiau gręžti rankiniu grąžtu, bet ką juo padarysi? „Skolintis“ elektros iš kaimynų vėl neišeina: vienam „nelaiko“ saugikliai, kitam trukdau dirbti kompiuteriu, – sako Genadijus. Jis kasryt atsibunda su mintimi, kad pagaliau Savivaldybė viską sutvarkys, ir elektra bus. Bet vakare eina miegoti žinodamas, kad pažadas ir vėl liko neištesėtas.

Kad Dalinkevičiai apsigyvens šiame nepritaikytame gyventi name, Savivaldybėje buvo sutarta dar liepos pradžioje. Tada Genadijus pradėjo namo remontą. Sutartis dėl buto suteikimo šiai šeimai pasirašyta liepos pabaigoje. Žinant, kad šeimos laukia didžiuliai remonto darbai, kad yra mažamečių vaikų, o net dviem jų teks lankyti mokyklą, dar prieš mėnesį ar du buvo galima pasirūpinti, kad name būtų įjungta elektra. Juo labiau, kad visą laiką šeimininkas apie tai ir tekalbėjo. Deja, jo prašymai, maldavimai valdininkų nesugraudino. Gal dėl to, kad kuklus namelis Kabaldoje – tai ne remontuojama Vilniaus gatvė, juo prieš rinkėjus nepasigirsi, svečiui neparodysi, galų gale – iš neturtingo žmogelio, kuris remontuojasi pats, nepasiimsi ir riebaus „otkato“. Va, būtų kitas reikalas, jei namas būtų perduotas remontuoti, sakykime, kurio nors aukšto valdininko svainio ar valdančiosios partijos nario įmonei. Dabar: „Norėjai pats – tai pats ir vark! Arba – verk!“

Šiandien, kai valdininkai taško dešimtis tūkstančių litų „reprezentacinėms“ išlaidoms, kai Savivaldybės klerkai asmeniniams reikalams naudoja valstybės turtą, kai tarybos ir komisijos posėdžių nelankantys „išrinktieji“ nesibodi išmokų už neatliktą darbą ir didžiulių priedų bei premijų, sunku patikėti, kad neįmanoma paremti bent keliais tūkstančiais litų pirkti statybinėms medžiagoms, kuriomis būtų suremontuotas pačiai Savivaldybei priklausantis būstas? Genadijus sako, kad iš tiesų labai apsidžiaugtų, jei valdžia skirtų bent kiek lėšų ar statybinių medžiagų, viską padarytų pats. Jam, auginančiam keturis vaikus ir gyvenančiam iš kuklaus atlyginimo, tai būtų didelė parama. Dabar lieka viltis, kad iki žiemos spės įsirengti bent du kambarėlius. Sako, šalčių jie nebijo, ligų irgi – gyvendami kaime vaikai užsigrūdino, nesidairo į kitus: Dalinkevičiai anksčiau nėra sulaukę jokios valdžios paramos, jokio dėmesio. Tiesa, čia pat ir pasitaiso – dar seniai buvo aplankiusios kažkokios merginos, davusios maišelį kruopų, makaronų. Tuo visa parama ir baigėsi. Nors šįmet į mokyklą eis du vaikai, iki penktadienio dar nebuvo gauta ir mokyklinių pašalpų – tų varganų 156 litų. Ramina save – matyt, bus kaip pernai, kada pinigus išmokėjo ar tik ne spalio viduryje. Juk tiems, kas žada, visai nusispjauti, jog mokykla jau dabar už kiekvieną vaiką ragina atnešti po 100 litų „pratyboms“.

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+